– Kiek šiuo metu jūsų šeimoje yra svetimų vaikų?
– Šiuo metu globojame vieną vaiką, tai labai gera patirtis. Džiaugiamės, kad galime bendradarbiauti su „SOS vaikų kaimu“ – jis turi globos centrą ir teikia reikalingą pagalbą globojant vaikus.
– Ar dažnai priglaudžiate svetimą vaiką, kuris savo šeimoje susiduria su didelėmis problemomis?
– Kiekvieno vaiko biologinėje šeimoje situacija skirtinga. Vienos problemos būna išsprendžiamos, kitos – ne. Kai kurie vaikai globėjų šeimose pasilieka kelis mėnesius, kiti gali likti net iki metų. Valstybė stengiasi, kad dėl vaikų gerovės po metų jau būtų priimtas galutinis sprendimas, ar vaikas gali grįžti į savo šeimą. Mes šiuo metu globojame antrą vaiką, pirmasis pas mus gyveno apie pusmetį, o tada grįžo pas tėvus.
– Kokie vaikai pas jus atvyksta? Ar sunku su jais bendrauti?
– Kol kas globojome tik kūdikius. Pirmasis mūsų prižiūrimas vaikas buvo trijų savaičių. Kalbant bendrai, pas socialinius globėjus atvyksta sužaloti vaikai. Kyla klausimas, kodėl jie paimami per vėlai. Norint juos priimti, reikia daugelio specialistų pagalbos. Dabar globojame 10 mėnesių vaiką, tačiau jau matome, kad jis turi raidos sutrikimų. Kodėl šis vaikas iš savo šeimos nebuvo paimtas anksčiau?
– Kodėl šie vaikai iš šeimų paimami per vėlai?
– Manau, silpnoji grandinės dalis yra tai, kad per mažai dirbama su rizikos šeimomis. Visoje Lietuvoje trūksta socialinių darbuotojų, jie reikalingi ir dirbant su tomis šeimomis, kurios dar nepatekusios į rizikos grupę, tačiau jau artėja prie ribos. Tokiose šeimose vaikai taip pat kenčia. Šeimoms reikia padėti auginti vaikus – dažnai pastebime, kad trūksta tėvystės įgūdžių. Tam, kad būtų mažiau sužalotų vaikų, šią problemą reikia spręsti.
– Kaip manote, kodėl tėvams taip trūksta įgūdžių? Kas nutinka su vaikais?
– Yra įvairių priežasčių, kodėl vaikai neprižiūrimi. Kartais tai lemia tėvų priklausomybės ligos – alkoholizmas, narkomanija. Yra atvejų, kai žmonės nėra gavę jokių įgūdžių iš savo tėvų – jie patys buvo taip užauginti, todėl nežino, kad galima elgtis kitaip. Kitos priežastys – skurdas ir bedarbystė. Žmonės turėtų lengviau pasiekti įvairius kursus, pagalbos šaltinius, kad galėtų išmokti auginti ir tinkamai prižiūrėti vaiką.
– Sakėte, kad vienas kūdikis pas jus buvo net pusę metų. Ar jums, kaip globėjui, sunku išsiskirti su vaiku?
– Sunku atsisveikinti su kiekvienu vaiku, kurį augini. Vis dėlto tie, kurie imasi tokio darbo, žino, kokie sunkumai jų laukia. Dirbant padeda komanda, yra psichologų, vyksta bendri aptarimai, juose gauname daug patarimų, kaip įveikti įvairius sunkumus.
Būti socialiniu globėju nėra lengvas darbas. Manau, kad jei valstybė nori spręsti problemas, ji turėtų labiau atsižvelgti į tai, jog trūksta socialinių globėjų. Norint, kad šį darbą rinktųsi profesionalai, reikia investuoti.
– Numatyta, kad kai socialinių globėjų šeimoje atsiranda vienas vaikas, mokama minimali mėnesinė alga, jeigu prižiūrimi du vaikai – pusantros, o jei trys – mokamos dvi minimalios mėnesinės algos. Ko trūksta?
– Žinoma, yra mokama minimali mėnesinė alga, tačiau socialiniai globėjai turi patys išsiimti individualios veiklos pažymą. Pavyzdžiui, mano žmona pasilieka namuose tam, kad galėtų auginti šiuos kūdikius, tačiau negauna jokių socialinių garantijų.
Tai yra sudėtingas ir atsakingas darbas. Manau, kad trūksta specialistų, kurie būtų šalia socialinio globėjo ir jam padėtų, nes tai yra komandinis darbas. Taip, tai gražu ir prasminga, tačiau, kai nėra pagalbos, socialiniam globėjui tenka būti ir vaiko psichologu, ir vadybininku... Tai yra per daug.
– Dirbate pedagogu prancūzų mokykloje. Jūsų žmona taip pat pedagogė, tačiau šiuo metu yra paskyrusi savo gyvenimą tam, kad būtų namuose. Kaip nusprendėte, kad norite būti socialiniais globėjais ir didelę dalį savo laisvo laiko skirti svetimiems vaikams?
– Tai buvo labai sąmoningas pasirinkimas. Apie tai kalbėjome dar prieš santuoką, žinojome, kad norėtume arba globoti, arba įsivaikinti. Labai svarbu, kad šeima subręstų tokiam žingsniui. Tai nėra darbas, kurį dirbi aštuonias ar dešimt valandų. Su vaiku būni visą parą, nėra jokių laisvų dienų. Žmonės turi būti rimtai apsisprendę tai daryti.
– Kodėl jūs apsisprendėte?
– Tikriausiai tai buvo meilė vaikams. Dirbdamas su vaikais ir pats labai daug gauni. Vaikai labai imlūs, tie, kurie perkeliami į globėjų šeimas, labai greitai atsigauna. Smagu tai matyti. Dažnai vaikai atvyksta labai liesi, susigūžę, jie verkia. Patekę pas mus jie atsiskleidžia per gana trumpą laiką.
Didelę dalį gyvenimo atiduoti vaikams – pašaukimas. Reikia suprasti, kad ne vaikų kaltė, jog jie atsiduria tokioje situacijoje. Mes, suaugusieji, privalome jiems padėti.
– Ar pakanka pinigų, kuriuos valstybė skiria už vieną vaiką? Ar būna atvejų, kai vaikui reikia daugiau pagalbos, reikmenų, ir jūsų šeima netgi patiria nuostolį?
– Tokių atvejų mūsų šeimoje nebuvo. Visada galima kreiptis į globos centrą, kur suteikiama reikalinga pagalba. Kartais papildomų pinigų reikia vaiko sveikatos priežiūrai, pavyzdžiui, reikalinga odontologo apžiūra ar klausos aparatas.
Lietuvoje žmonės dažnai investuoja ir aukoja šiems vaikams, nes žino, kad jie labai nelaimingi. Kartais žmonės bijo priimti vaikus, tačiau aš norėčiau pakviesti – nesibaiminkite. Žinoma, labai gražu aukoti įvairioms organizacijoms, tačiau tikrai yra šeimų, kurios išdrįstų ir galėtų priimti bei globoti šiuos vaikus.
– Visoje Lietuvoje yra tik šiek tiek daugiau nei 100 socialinių globėjų. Lietuvoje yra 60 savivaldybių, o socialinių globėjų – tik 26 iš jų. Kaip manote, kodėl? Ar taip yra dėl žmonių požiūrio, abejingumo, ar finansinė situacija taip pat prie to prisideda?
– Tai gali būti ir žmonių požiūrio problema. Dažnai vaikas būna patyręs daug kančių, sutrikęs emociškai. Tokiais atvejais, ypač vyresnio amžiaus vaikai, neretai pasmerkiami – žmonės mano, kad jei tėvai gėrė, situacija šeimoje buvo prasta, vaikui padėti neįmanoma. Iš tikrųjų vaikai lankstūs, su gerų profesionalų pagalba jie gali keistis.
Kita problema – trūksta specialistų, žmonės bijo įsipareigoti, o tai tikrai sudėtingas darbas. Reikalinga įvairi pagalba, o šalies regionuose ji nėra lengvai pasiekiama.
– Kaip suprantu, nėra vaikų, kuriems nebūtų galima padėti.
– Dirbdamas pedagogo darbą pastebiu, kad suaugusiam žmogui sunkiau pakeisti savo elgesį ar mąstymą, nes jis jau turi savo pasaulėžiūrą. Vaikas auga ir tampa toks, kokiam mes, suaugusieji, padedame tapti. Mes galime formuoti vaiką, todėl ir sužaloti vaikai gali atsitiesti bei gyventi kitaip.
– Nuo liepos 1 d. įsigalios nauja vaiko teisių apsaugos pertvarka. Esminis dalykas yra tai, kad regionuose bus suformuotos tokios brigados, kuriose bus ir vaiko teisių apsaugos specialistai, ir socialiniai darbuotojai bei psichologai. Jeigu šeima patenka į bėdą, tokia brigada važiuoja, padeda, paima vaiką iš šeimos ir nuveža ten, kur jam geriausia. Kaip manote, ar ši pertvarka yra mažas žingsnelis į priekį? O gal bus taip, kad pasiklysime biurokratijoje, o labiausiai ir toliau kentės vaikas?
– Manau, kad einame tikrai gera linkme, tačiau bus labai svarbu įvertinti reformą po pusmečio ar metų. Viskas gerai, jei daugiau vaikų pateks į globėjų šeimas, o globos namų nebeliks. Vis dėlto jeigu globos namai liks ir nedaug vaikų pateks į globėjų šeimas, gerai vertinti reformos nereikėtų. Taip pat nederėtų pamiršti, kad centre yra vaikas – jis svarbiausias.
– Ko palinkėtumėte tėvams?
– Auginant vaiką reikia daug išminties ir kantrybės. Prireikus pagalbos, linkėčiau kreiptis į specialistus. Jeigu susiduriate su gėdos jausmu, kad patys nesusitvarkote, galite klausti ir kitų tėvų – gal jie taip pat yra atsidūrę panašioje situacijoje. Nesame tobuli, mokomės auginti vaikus, todėl nebijokite kreiptis į specialistus. Būkite išmintingi ir kantrūs, tada, manau, pasiseks.
