Apie savo patirtį terapinės tėvystės mokymuose bei jų metu atrastomis tiesomis sutiko pasidalinti ir viena iš mokymuose dalyvavusių globėjų, globojančių mažametę mergaitę. Išsamiau apie terapinės tėvystės mokymus ir DDP metodą, visų pirma, pasakoja „SOS vaikų kaimų“ Kompetencijų centro psichologė-koordinatorė, DDP lektorė Monika Liaugminaitė, atsakinga už kompleksinės psichosocialinės pagalbos organizavimą vaikams ir globėjams nuolatinėje globoje.
– Monika, kaip galėtumėte paaiškinti, kas yra DDP metodas ir kam jis buvo sukurtas?
– DDP šifruojasi kaip diadinė raidos psichoterapija, tačiau šį metodą sudaro ne tik terapija, bet ir terapinis vaikų auginimas, kurį mes jau kurį laiką bandome įgyvendinti „SOS vaikų kaimų“ organizacijoje.
Mūsų organizacija daugybę metų ieškojo atsakymo, kaip geriausiai būtų galima padėti vaikams, kurie vaikystėje patyrė trauminius išgyvenimus, ir šis metodas mums davė atsakymus, nes paaiškino ne tik, kas yra vaikystės trauma, kokias pasekmes ji palieka vaiko gyvenime, bet ir siūlo būdus, kaip turėtų būti auginami vaikai, kad tos pasekmės būtų sprendžiamos ir vyktų gijimo procesas. DDP metodas vadovaujasi prieraišumo teorija, smegenų anatomija ir veikimu, neurobiologija ir šiuo metu plačiau nagrinėjama klajoklio nervo teorija (angl. Polyvagal Theory).
Metodas buvo sukurtas Amerikoje, bet yra taikomas ir kitose šalyse, organizuojami tarptautiniai mokymai. Aš pati įgyti žinių apie DDP vykau į Jungtinę Karalystę, ten patyriau nuostabų atradimo jausmą bei buvau užsidegusi, kuo greičiau žinią skleisti tiek mūsų organizacijoje, tiek plačiau Lietuvoje, nes dar nebuvo nė vienos organizacijos, kuri dirbtų pagal į traumą orientuotas metodikas.
– Kuo DDP metodas yra svarbus ir išskirtinis?
– Šis metodas ypatingas tuo, kad siekiama įgalinti pagrindinį asmenį, esantį šalia vaiko – mamą, tėtį, globėją, socialinį darbuotoją ar kt. Globėjas yra tas žmogus, kuris yra šalia vaiko vos ne 24 valandas per parą, todėl ir tikslas yra, jog jis mokėtų tinkamai suprasti vaiko emocijas, elgesį ir poreikius bei juos atliepti tinkamais būdais. Suaugęs žmogus, kuris supranta, kas yra vaikystės trauma, žino, kokias gilias pasekmes ji gali palikti vaiko gyvenime, ir kuris taiko tinkamus būdus toms pasekmėms spręsti, yra vadinamas terapiniu globėju. DDP metodas mums ir suteikia galimybę tokius globėjus ruošti tinkamai auginti vaikus.
– Ar šis metodas turi savo pagrindinį įrankį, kuriuo grindžia santykio kūrimą tarp vaiko ir suaugusiojo?
– Taip, šio metodo pagrindiniu įrankiu, padedančiu kurti ryšį tarp vaiko ir suaugusiojo, yra vadinamas PACE bendravimo būdas (angl. Playfulness, Acceptance, Curiosity, Empathy). Tai yra keturi elementai, kurie yra būtini bendraujant su vaiku, kuris pas mus atkeliauja iš sudėtingos aplinkos, šie elementai yra: žaismingumas, smalsumas, besąlygiškas vaiko priėmimas bei empatija. Visi šie elementai yra privalomi tam, jog pavyktų sukurti saugų santykį tarp vaiko ir suaugusiojo. Jie padeda sumažinti vaiko gynybos mechanizmus ir pasipriešinimą. Juk visi norime būtų besąlygiškai priimti bei suprasti, norime žinoti, kad pasaulyje yra bent vienas žmogus, kuris mus priima tokius, kokie esame – to paties nori ir vaikai. Kai poreikis būti priimtam ir suprastam yra patenkintas, didėja vaiko saugumo jausmas ir gebėjimas pasitikėti suaugusiu, tuo pačiu vaiko noras elgtis geriau, siekti savo tikslų tinkamais būdais ir priimti suaugusio jam rodomą kryptį.
Jie padeda sumažinti vaiko gynybos mechanizmus ir pasipriešinimą.
– Ar vaiko amžius yra svarbus tam, kad būtų galima pritaikyti DDP metodą?
– Man labai patinka, jog DDP metodas akcentuoja ne chronologinį vaiko amžių, o raidos amžių. Pavyzdžiui, šešiolikmetis paauglys gali turėti penkerių metų vaiko nepatenkintus emocinius poreikius, todėl labai svarbu juos patenkinti tam, kad paauglys toliau vystytųsi ir augtų sveikas. Pavyzdžiui, kūdikis, kuris jautė mažai mamos lytėjimo, sūpavimo ir apkabinimų, gali tą poreikį vėliau bandyti patenkinti netinkamais būdais, nes tinkamų jo niekas neišmokė.
Trauminiai išgyvenimai gali atsirasti bet kada ir bet kam – ir mažam vaikui, ir paaugliui, tai visai nepriklauso nuo amžiaus.
Trauminiai išgyvenimai gali atsirasti bet kada ir bet kam – ir mažam vaikui, ir paaugliui, tai visai nepriklauso nuo amžiaus. Tokie išgyvenimai gali nutikti net tada, kai moteris yra nėščia. Jei mama nėštumo metu patiria daug streso, į jos organizmą išsiskiria hormono kortizolio, patenkančio ir į vaiko kraujotakos sistemą. Taigi vaikas, dar tik būdamas mamos įsčiose, jau gali patirti trauminį išgyvenimą – būtent dėl to, šis metodas tinka net ir kūdikiams. Tokiu atveju DDP moko suaugusius, kaip sukurti akių kontaktą su kūdikiu, kaip naudojant įvairias veido mimikas su juo žaisti, užmegzti kontaktą, kodėl yra svarbūs prisilietimai, ir kodėl svarbu, jog toks kūdikio ir suaugusiojo bendravimas vyktų.
– „SOS vaikų kaimuose“ jau antrus metus dėstote vienos iš DDP krypčių – terapinės tėvystės – mokymus. Kas gi yra terapinė tėvystė?
– Pradėjus vesti šiuos mokymus, kaip ir dabar, taip ir tada jutau vidinį užsidegimą bei norą perteikti turimas žinias apie DDP metodą bei terapinę tėvystę. Žinojau, jog šiame metode slypi esmė, kaip turėtų būti auginamas vaikas – ne elgesio modeliuose ar bausmėse, bet saugumo jausmo kūrime ir čia, kaip ir minėjau, pagrindinis vaidmuo ir atsakomybė tenka pagrindiniam suaugusiam, kuris yra šalia vaiko.
Terapinė tėvystė yra globėjų, socialinių darbuotojų, įtėvių ar tėvų supratimas apie trauminius išgyvenimus, jų atsiradimo priežastis, galimas pasekmes vaiko raidai, elgesiui ir emocijoms, taip pat tai susiję ir su specialių metodų, kurie padeda sumažinti trauminių išgyvenimų pasekmes, taikymu. Terapinis globėjas atsigrįžta ir į savo prieraišumo istoriją – patirtus išgyvenimus, išsiaiškina, kokios situacijos su vaiku jį gali išbalansuoti, kokių savo vaikystės patyrimų jis nėra įsisąmoninęs ir išsprendęs.
Tai labai svarbu, kadangi vaikai, kurie yra patyrę trauminius išgyvenimus, jautriai ir dažnai priešiškai reaguoja į suaugusio jam brėžiamas ribas ar net siūlomą meilę, nes tokiems vaikams sunku patikėti suaugusių gerais ketinimais – jų patirtis būtent tai ir patvirtina. Traumas patyrę vaikai turi ypatingai jautrią streso ir nerimo sistemą ir būdraudami jie per kelias milisekundes supranta, kokios būsenos žmogus prie jų prieina – ar nusiteikęs ramiai, ar priešiškai, o tai skatina automatinę gynybą. Dėl šios priežasties, pirmiausiai pats suaugęs turi apgalvoti situaciją – pagalvoti, kokius jausmus ir būsenas jam ši situacija sukelia, ir nusiraminti, o tik tada padėti nusiraminti ir vaikui – priešingu atveju, dvi susidūrusios ugnys sukurs dar didesnę ugnį. Sudirgęs suaugęs negali nuraminti sudirgusio vaiko – šią taisyklę svarbu atsiminti visuomet.
– Koks yra didžiausias iššūkis, tenkantis terapinės tėvystės mokymų dalyviams?
– Pagrindinis iššūkis mokymų dalyviams yra suprasti ir priimti atsakomybę už santykių su vaiku kokybę. Nuo suaugusio žmogaus priklauso, kokios kokybės tarpusavio santykis bus sukurtas – vaikams reikia leisti būti vaikais, o suaugę turi priimti tam tikrus sprendimus bei ieškoti kelio, kaip sukurti geresnius santykius. Svarbu suprasti, jog santykio pokytis yra pasiekiamas ne psichologo kabinete, kuriame vaikas būna, pavyzdžiui, valandą per savaitę, bet namuose. Tai yra suaugusiojo atsakomybė – pasižiūrėti į save, savo išgyvenimus, išlikti savireguliacijoje ir tuomet vaikui siūlyti kokybišką, priimantį, empatišką santykį. Tai yra sunkus darbas, kuriam pasiryžti gali ne kiekvienas, bet be galo prasmingas.
– Kokį didžiausią džiaugsmą, sėkmės istoriją, kurią atnešė šie mokymai, jau esate mačiusi ar girdėjusi?
– Labiausiai džiaugiuosi, kai globėjai ryžtasi dalintis konkrečiais sunkumais, atsiradusiais, kuriant santykį su vaikais. Labai džiugu kuomet sunkumus globėjai išsprendžia, naudodamiesi terapinės tėvystės įrankiais. Gera girdėti, kuomet globėjai pripažįsta supratę, jog nereikia „taisyti“ vaiko, verčiau dera pasižiūrėti, kaip jaučiasi jie patys – ar yra pervargę, pikti, galbūt vertėtų pailsėti ir pan. Visos šios akimirkos yra reikšmingos, kadangi suaugę supranta, jog visi atsakymai ateina iš jų vidaus. Be to, labai didžiuojuosi globėjų grupe, su kuria dirbame jau metus laiko – pabaigę mokymus, jie norėjo toliau tęsti susitikimus bei aiškintis, kaip sekasi gerinti ryšį su vaikais ir toliau gilintis į terapinės tėvystės aspektus.
Gera girdėti, kuomet globėjai pripažįsta supratę, jog nereikia „taisyti“ vaiko.
– Ar galėtumėte su skaitytojais pasidalinti patarimu, kaip būtų galima gerinti santykius su vaikais? Ką turėtų žinoti kiekvienas?
– Pagrindinis patarimas atsiranda iš DDP metodo, tai yra, bendravimas su vaiku turi turėti keturis elementus: besąlygišką vaiko priėmimą, žaismingumą, smalsumą ir empatiją. Reikia nepamiršti, jog vaiką besąlygiškai reikia priimti su visomis jo mintimis bei emocijomis – tik tuomet galima mėginti koreguoti ir jo elgesį. Kitas patarimas – būtina atkreipti dėmesį į savo pačių emocijas bei jų atsiradimo priežastis. Turime sustoti bei pagalvoti, ar ši emocija yra susijusi su vaiku, ar su mūsų pačių vidumi? Atsikvėpus ir prieš reaguojant į situaciją, būtina savęs paklausti – kaip aš jaučiuosi šioje situacijoje?
Mintimis apie terapinės tėvystės mokymus bei jų metu padarytus atradimus apie save pačią bei globojamą mergaitę, dalinasi viena iš globėjų, dalyvavusių terapinės tėvystės mokymuose.
– Kaip atradote terapinės tėvystės mokymus? Kuo šie mokymai Jums pasirodė svarbūs ir reikšmingi?
– Pirmieji mūsų globojamos mergaitės adaptacijos šeimoje metai buvo labai sunkūs, todėl daug kur ieškojau atsakymų problemoms išspręsti, gilinausi į prieraišumo temą, tikėjau, jog joje glūdi man reikalingi atsakymai. Kuomet išgirdau apie terapinės tėvystės mokymus, iškart supratau, jog juose dalyvausiu, kadangi mokymuose yra analizuojami ne vien vaiko prieraišumo klausimai, bet ir suaugusiojo. Tokie mokymai Lietuvoje yra vieninteliai ir dėl jų jau pastebiu teigiamus rezultatus santykyje su globojama mergaite.
– Ar mokymų metu patyrėte „Eureka!” akimirką – atradote atsakymą, kurio ilgai ieškojote?
– Tokių akimirkų buvo labai daug, tačiau labiausiai įstrigo mokymų diena, kuomet psichologė Monika papasakojo apie vaikų, patyrusių traumuojančius įvykius, smegenų funkcionavimą, tiksliau – apie „emocines ir protingąsias“ smegenis. Vaiko, patyrusio traumuojančius įvykius, „emocinės ir protingosios“ smegenys funkcionuoja kiek kitaip – patiriant tam tikrą emociją, toks vaikas tampa valdomas tik emocijų, „protingosios“ smegenys tarsi išsijungia. Šis faktas mums paaiškino labai daug kasdienybėje kylančių situacijų. Tuo pačiu supratau ir padarytą klaidą – su globojama mergaite elgėmės taip pat kaip ir su biologiniu sūnumi, nesuprasdami ir neįsijausdami, jog mergaitė turi visai kitokių poreikių.
Kitas atradimas, kurį padarėme sužinoję apie užsilikusių emocinių poreikių patenkinimo svarbą, buvo mergaitės supimas – tam įsigijome ir supamąją kėdę. Nors mergaitė, rodos, supimo amžių jau turėtų būti išaugusi, šis poreikis nebuvo patenkintas, todėl supimas jai padėjo sugrįžti į vaikystę, užmegzti ryšį su manimi.
– Savęs supratimas yra labai svarbi šių mokymų dalis – ar nebuvo sunku pažvelgti giliau į save? Galbūt apie save taip pat atradote kažką naujo?
– Tiesa, mokymų metu, taip pat pradėjus lankyti ir psichoterapiją, supratau, kodėl negaliu ramiai reaguoti į mano globojamos mergaitės rėkimą – ji taip elgiasi, kuomet supyksta. Aš pati augau su mama, kuri sirgo sunkia depresijos forma, ji taip pat beveik kas dieną rėkdavo – psichoterapijos bei mokymų metu išsiaiškinau, jog rėkimas yra tas trigeris, kuris mane lengvai išbalansuoja. Tą pastebėdavo mano globojama mergaitė, tuo išmoko ir pasinaudoti – tokiu būdu, per savo neigiamą elgesį, ji sulaukdavo siekiamo dėmesio. Jei būčiau anksčiau žinojusi, jog turiu tokį trigerį, galbūt ir mergaitė nebūtų išmokusi dėmesio gauti per negatyvų elgesį.
– Kaip pasikeitė Jūsų ryšys su globojama mergaite, kuomet supratote, kas Jus išbalansuoja?
– Įsitikinau, jog dėl savo reakcijos į mergaitės elgesį negaliu kaltinti pačios mergaitės – kaltos tik mano emocijos. Reikia atrasti tinkamiausią būdą išbūti su vaiku, kad ir vaikui, ir pačiam globėjui būtų gerai. Supratus, kas mane išbalansuoja, pradėjome kurti kitokį ryšį su mergaite – mokome, jog dėmesys yra gaunamas dėl tinkamo elgesio. Kadangi mergaitė dėl labai paprastų dalykų gali pradėti pykti bei kelti isteriją, taikome leliukizmus – per dieną surinkus tris leliukizmus mergaitė „tampa“ leliuku, todėl turi eiti anksčiau miegoti, nežiūrėti animacinių filmukų, nevalgyti saldumynų. Anksčiau leliuku ji tapdavo dažnai, dabar leliuku užtenka pabūti kartą per savaitę – ji jau supranta, kad nebūdama leliuku, ji gaus daug individualaus ir teigiamo mamos dėmesio. Be to, labai pagerėjo ryšys ir su mano biologiniais vaikais, nes nebepriimu pykčio asmeniškai.
– Ko terapinės tėvystės mokymai Jus daugiausiai išmokė? Galbūt kažką palinkėtumėte ir skaitytojams?
– Išmokau priimti pyktį, jame išbūti kartu su vaiku bei mokyti vaiką savo emocijas, ypač neigiamas, išreikšti tinkamai. Supratau, jog vaikai, patyrę trauminių išgyvenimų, turi kitokių emocinių poreikių, įprasti auklėjimo metodai jiems nėra tinkami, be to, įsitikinau, jog reikia atrasti ne vadovėlinių būdų, kaip padėti vaikui. Esu labai dėkinga šiems mokymams, kadangi jie paskatino pradėti rūpintis savimi, taip pat nueiti ir į psichoterapiją – atsigręžti į save. To norėčiau visiems ir palinkėti – pastebėti save, rūpintis savimi, ne viską kontroliuoti, o verčiau besąlygiškai priimti – tiek globojamus, tiek biologinius vaikus, tiek patį save.
