Penktadienį Seime vykusioje konferencijoje „Specialiųjų poreikių (negalią) turinčių vaikų ugdymo problemos ir perspektyvos“, pranešimus apie autizmo spektro sutrikimą turinčių vaikų integraciją ir su tuo susijusias problemas pristatė nevyriausybinių organizacijų atstovės Kristina Košel-Patil ir Daina Šiekštelytė-Valkerienė.
Abi pranešėjos nurodė bendrą išvadą: vaikų, turinčių autizmo spektro sutrikimą, ugdyme išlieka daug neišspręstų problemų; stokojama ir paramos galimybių.
Mokyklos nepritaikytos specialiųjų poreikių vaikams
Lietuvos autizmo asocijacijos „Lietaus vaikai“ valdybos pirmininkė K.Košel-Patil kalbėjo apie autizmo spektro sutrikimą turinčių mokinių įtraukimą į ugdymo sistemą (inkliuziją).
Anot jos, nors Lietuva tarptautiškai įsipareigojusi vykdyti specialiųjų poreikių vaikų inkliuziją, šis procesas nevyksta sklandžiai.
„Realybė tokia, kad tėvams auginti autistišką vaiką labai sudėtinga – mums trūksta žinių, kompetencijos, pagalbos. Kitas dalykas, kai toks vaikas ateina į mokyklos klasę, labai dažnai klasiokų tėvai kaltina tą vaiką ir jo tėvus, bet nepaklausia, kokia švietimo sistemos pagalba jiems buvo užtikrinta.
Taip pat ir mokytojai bei kiti ugdymo įstaigų specialistai turėtų būti labiau kompetentingi ir turintys žinių apie autizmo spektro sutrikimą. Mes suprantame, kad tokia sistema kainuoja brangiai, bet visi šie elementai yra svarbūs, kad turėtume sėkmingą ugdymą“, – komentavo pranešėja.
Universitetuose pasigendama orientuotų į autizmą studijų
K.Košel-Patil pasakojo neseniai atvykusi iš konferencijos Nicoje, kur išgirdo vieno pranešėjo frazę, kad, kalbant apie autizmo spektro sutrikimą turinčius vaikus, „reikia taisyti sistemą, o ne vaiką“.
Tačiau, jos teigimu, 2018 m. Ugdymo plėtotės centro užsakytas tyrimas, kuriame analizuota mokinių, turinčių elgesio sutrikimą, integracija ir bendro ugdymo situacija bei galimybės, parodė, kad Lietuvoje situacija šiuo klausimu išties prasta.
Nors pastebima, kad gerėja mokytojų požiūris į specialius poreikius turinčius vaikus, o patys tėvai turi daugiau motyvacijos, – vis dar neužtikrinamas kvalifikuotų mokytojų ir švietimo specialistų paruošimas, ugdymo programų ir mokymosi aplinkos pritaikymas bei daug kitų aspektų.
„Lietuvos universitetuose nėra nė vienos programos, kuri būtų skirta ugdyti specialistus, galinčius dirbti su autizmo spektro sutrikimą turinčiais vaikais. Taip pat ir mokytojai – jie nėra ruošiami darbui su autistišku vaiku“, – nuogąstavo K.Košel-Patil.
Ji pateikė pavyzdžių, jog tokios studijų programos organizuojamos Jungtinėje Karalystėje, o Lenkijoje 2015 m. įtvirtinta, kad specialistas negali dirbti su autizmo spektro sutrikimą turinčiu asmeniu, jei nėra baigęs specialios studijų programos. „O Lietuvoje net nėra tokių studijų galimybių“, – kartojo pranešėja.
Anot jos, Lietuvos autizmo asocijacija „Lietaus vaikai“ nepritaria mechaniškam (koks vykdomas dabar) vaikų su autizmo spektro sutrikimu įtraukimu į ugdymo įstaigas, o tam, kad inkliuzija vyktų sėkmingai, reikia daug paramos ir pastangų.
Pavyzdys – anglosaksų šalys
Asociacijos „Kitoks vaikas“ valdybos pirmininkė D.Šiekštelytė-Valkerienė sakė, kad jos atstovaujamos asociacijos tikslas – didinti ankstyvosios elgesio terapijos prieinamumą Lietuvos šeimoms, gerinti kvalifikuotų specialistų paruošimą, įdarbinimo ir atlygio galimybes asmenims, turintiems autizmo spektro sutrikimą.
Pasak pranešėjos, asociacija „Kitoks vaikas“ savo veikloje remiasi anglosaksų šalių žiniomis ir patirtimi.
Ji pateikė teigiamų pavyzdžių, jog anglosaksų šalyse pilnai ar bent dalinai finansuojamos intervencinės elgesio terapijos; kiekviena šalis ruošia specialistus, mokančius ir galinčius dirbti su vaikais bei suaugusiais, turinčiais autizmo spektro sutrikimą; visose šalyse – be privačių paslaugų tiekėjų – egzistuoja ir vienokia ar kitokia valstybės paramos forma.
Trūksta paramos iš valstybinių institucijų
Tuo metu Lietuvoje, kaip nurodė D.Šiekštelytė-Valkerienė, šiandien situacija yra geresnė nei 2006-aisiais, tačiau dar labai daug ko trūksta.
„Mes vis dar neturime tikslių statistinių duomenų, ankstyvosios diagnostikos ir efektyvios pagalbos galimybių. Taip pat neturime nė vienos atsakingos valstybinės institucijos, kuri imtųsi spręsti šią problemą. Situacija tokia, kad autistiški vaikai pasirūpinti savimi negali, jų šeimos neišgali, o Lietuvos Respublika – nenori ar nesugeba“, – kritikavo D.Šiekštelytė-Valkerienė.
Pasak pranešėjos, nors šių metų balandžio mėnesį trijų ministerijų ministrai pasirašė pagalbos vaikams, kuriems diagnozuotas autizmas ar kitas raidos sutrikimas, planą 2019–2020 metams, vien „parašų“ neužtenka.
„Labai svarbu yra plano vykdymas ir atskaitomybė, kad planas neliktų planu, kaip šios Seimo kadencijos darbo rezultatas“, – sakė D.Šiekštelytė-Valkerienė.
