Vaiko diena yra puiki proga ne tik švęsti, bet ir reflektuoti apie tai, kaip gerbiamos vaikų teisės ir kaip galima tobulinti jų apsaugą. Vienas iš tokių iššūkių – vaiko nuomonės išklausymas, ypač – įvairiose konfliktinėse situacijose šeimoje, ugdymo įstaigose ar specialistų kabinetuose.
Vaiko nuomonės išklausymas yra svarbus ne tik dėl to, kad tai yra vaiko teisė, bet ir dėl to, kad tai padeda formuoti sveiką asmenybę. Pastebėta, kad vaikai, kurių nuomonės yra vertinamos, jaučiasi mylimi, saugūs ir svarbūs.
Jie mokosi atsakomybės, savarankiškumo ir socialinių įgūdžių. Be to, tai skatina jauno žmogaus kūrybiškumą ir saviraišką. Tad suaugusieji – tėvai, mokytojai, socialiniai darbuotojai, kiti specialistai – turėtų būti atviri, gebėti išgirsti vaiką bei jį suprasti, kad galėtų atitinkamai reaguoti į jo poreikius.
Dažniausia klaida – nepakanka kantrybės
Dažnai girdime kalbant, kad vaikai yra žmonijos ateitis, kad jie yra „rytojaus suaugusieji“. Deja, realiame gyvenime vis dar susiduriame su situacijomis, kai nenorima pripažinti, kad vaikas lygiai kaip ir suaugęs, turi prigimtines žmogaus teises, jo nuomonė yra svarbi ir su juo turi būti elgiamasi pagarbiai ir oriai. Dažniausia suaugusiųjų klaida – kantrybės trūkumas. Vaikams reikia daugiau laiko išreikšti savo mintis, o suaugusieji, deja, neturi kantrybės palaukti.
Taip pat dažnai girdime sakant: „Tu dar per jaunas“. Taip suaugusieji parodo nepakankamą dėmesį vaikui. Suaugusieji gali būti nedėmesingi ir uždari vaiko nuomonei, jei ji nesutampa su jų lūkesčiais arba jei jiems atrodo, kad vaikas dar per jaunas ir negali turėti savo nuomonės.
Neretai tenka išgirsti pertraukinėjant vaiką: „Baik inkšti“. Vaikui kalbant, suaugusieji neretai pertraukinėja arba baigia jo sakinius – tai gali slopinti norą dalintis savo mintimis. Neretas turi ir išankstinių nusistatymų: „Taip nebūna, meluoji“. Sakydami: „Nesuprantu tavęs“ ar tylėdami suaugusieji nepalaiko, tuomet vaikai gali jaustis nedrąsiai. Kalbant su vaiku, rekomenduojama jį skatinti: „Suprantu, girdžiu, ką sakai“. Be to, tėvai ar mokytojai gali neįvertinti vaiko raidos, amžiaus. Tokiu atveju pasirenkamos neteisingos priemonės, vaikui nesuteikiama pagalba aiškiai išreikšti savo mintis.
Anot specialistų, tokių klaidų būtų išvengiama, ugdant tiek vaiko, tiek jį išklausančiųjų suaugusių įgūdžius. Socialiniai darbuotojai savo kasdienybėje itin dažnai susiduria su konfliktinėmis situacijomis. Pavyzdžiui, šeimoje, kai vyksta skyrybos, pastebime, kad tėvai vis dar vengia klausti vaiko nuomonės. Išklausant vaiką, įtraukiant jį, leidžiant jam tapti proceso dalyviu, ne tik daug geriau užtikrinamos vaiko teisės ir poreikiai, bet taip vaikas skatinamas priimti sprendimus, būti visuomenės dalimi.
Ir suaugusieji turi mokytis bendrauti
Lietuvoje neseniai pasirodė „Vaiko nuomonės išklausymo metodinis vadovas“. Tai – puikus gidas suaugusiems, norintiems geriau suprasti vaikus. Jame pateikti pagrindiniai vaiko įtraukimo ir nuomonės išklausymo principai. Autorės subtiliai pabrėžia, kad svarbu išklausyti nuomonę, tačiau ne mažiau svarbu, o gal net labiau – padėti vaikui ją išsakyti. Kaip tai padaryti? Nepamiršti svarbiausių principų.
- Lygiateisiškumas. Visi vaikai turi teisę dalyvauti ir būti išklausyti. Nėra žemiausios vaiko amžiaus ribos, nuo kada jo nuomonė išklausoma. Visiems vaikams privalo būti sudarytos vienodos sąlygos dalyvauti ir išsakyti nuomonę.
- Skaidrumas. Vaikui jam suprantama kalba privalo būti suteikta visa reikiama informacija apie tai, kodėl jo nuomonė svarbi, kokias teises jis turi, kaip ir kas nuomonę išklausys, kur ši nuomonės bus naudojama ir kaip į ją bus atsižvelgta.
- Savanoriškumas. Svarbu tai, kad vaiko nuomonės išsakymas yra jo teisė, o ne pareiga. Jo dalyvavimas pokalbyje turi būti savanoriškas ir gali būti pradėtas tik gavus aiškiai išreikštą jo sutikimą.
- Pagarba. Vaiko nuomonė išklausoma atidžiai, taikomi būdai ir priemonės neturi kelti jam įtampos. Tai yra dialogu, o ne apklausos principu grįstas bendravimas.
- Neformalumas. Vaiko nuomonės išklausymo metodai ir formos turi atitikti jo amžių ir brandą, emocinę būseną, taikomi siekiant ne tik išgirsti nuomonę, bet pirmiausia – padėti jam ją pateikti.
Vienbalsiai sutariama, kad mokytojai, socialiniai darbuotojai, vaiko gerovės komisijų nariai, atvejo vadybininkai ir kiti specialistai, kurie klausosi vaikų nuomonių, turi būti tinkamai pasiruošę, išklausę specialius mokymus, įgiję žinių ir įgūdžių. O kaipgi tėvai? Juk vaiko nuomonės išklausymas yra neatsiejama tėvų kasdienio elgesio su vaikais dalis.
Raskite laiko vaikams
Tyrimai rodo, kad tėvai vis mažiau laiko praleidžia su savo atžalomis – pusvalandį kasdien ar net mažiau. Beje, filmo žiūrėjimas į bendravimo laiką neskaičiuojamas. Taigi šeimoje svarbiausia – tėvams rasti laiko pokalbiams su vaiku.
Paprasčiausias būdas – nustatyti kasdienį laiką, kai šeima susirenka ir kiekvienas gali pasidalinti savo dienos įspūdžiais ir mintimis. Galbūt tai bus vakarienės gaminimo metas ar pasisėdėjimas jai pasibaigus. Svarbu suteikti vaikams pasirinkimo laisvę – taip jie jausis dalyvaują šeimos gyvenime, vertinami. Pavyzdžiui, leiskite vaikams išrinkti vakarienės meniu ar savaitgalio veiklas.
Ne mažiau svarbu kalbėtis su vaikais apie įvykius šeimoje, aptarti, kas vyksta pasaulyje. Taip skatinsite vaiką išreikšti savo nuomonę ir mokytis argumentuoti. Vaikai mokosi sekdami suaugusių pavyzdžiu. Jei tėvai gerbia kitų šeimos narių nuomonę, vaikai nebijos išsakyti savo.
Kalbėdami su vaiku:
- aktyviai klausykitės. Kai vaikas kalba, svarbu parodyti, kad jūs klausotės. Tai reiškia ne tik fizinį klausymąsi, bet ir emocinį įsijautimą į tai, ką jis sako;
- užduokite atvirus klausimus. Vietoj to, kad užduotumėte klausimus, kuriems galima atsakyti „taip“ ar „ne“, užduokite klausimus, kurie skatina vaiką plėtoti savo mintis;
- pripažinkite jų jausmus. Vaikai turi žinoti, kad jų jausmai yra svarbūs. Pripažinkite ir aptarkite jų jausmus, kad jie jaustųsi vertinami;
- palaikykite pastangas. Net jei vaiko nuomonė nesutampa su jūsų, palaikykite jo pastangas išreikšti save.
Bendras principas, kurio turi laikytis suaugusieji – kurti saugią ir palaikančią aplinką, kurioje vaikai jaustųsi vertinami ir galėtų laisvai išreikšti savo nuomonę. Tai padeda ugdyti vaiko pasitikėjimą savimi ir socialinius įgūdžius, kurie yra svarbūs jo asmenybės vystymuisi. Svarbiausia atsiminti, kad vaikų skatinimas išreikšti savo nuomonę yra ilgalaikis procesas, kuris reikalauja nuoseklumo ir kantrybės.
Tekstą paruošė socialinių paslaugų srities darbuotojų Profesinių kompetencijų tobulinimo centras (PKTC).
