Virginijus įsitikinęs, kad apie organų donorystę ir transplantaciją būtina kalbėti daugiau – „juk kažkam tai gali išgelbėti gyvybę.“ O paklausus, kaip šventė Tėvo dieną, Virginijaus balsas staiga pasikeičia, jis pradeda dar atsargiau rinkti žodžius ir pamini lankysiąs prieš kiek daugiau kaip dvidešimt metų mirusio tėvelio kapus.
„Jei ne širdies transplantacija, medikų profesionalumas ir Donoro artimųjų ištartas „taip“ donorystei, greičiausiai mano artimiausieji Tėvo dieną taip pat būtų lankę mano kapą“, rašoma Nacionalinio transplantacijos biuro (NTB) pranešime žiniasklaidai.
Šeima – svarbiausias dalykas gyvenime
„Tikiu, kad kiekvieno žmogaus gyvenime šeima yra stiprybės ir paramos šaltinis. Su žmona Aldona santuokoje gyvenam daugiau kaip 35 metus. Susilaukėme sūnaus Martyno, kuris šiandien turi savo šeimą: žmoną Renatą ir dukrelę, mano anūkę – Mėtą. Jau kurį laiką su žmona auginame ir katiną, kurį iš sostinės parvežė anūkė. Jis irgi šeimos narys“, – juokiasi Virginijus.
Pasak jo, jis yra ne tik laimingas vyras, tėvas ir senelis, bet taip pat – ir mylintis sūnus.
„Džiaugiuosi, kad vis dar turiu mamą, kuriai jau 82 metai. Deja, tėvuko jau nebeturime. Sekmadienį per Tėvo dieną būtinai aplankysime jo kapą. Jo širdis buvo silpna, kaip ir mano...“ – kalbėjo 60-metis.
Jis neslėpė branginantis visus artimuosius, vis dėlto žmona jo širdyje užima ypatingą vietą.
„Ji ir šeimos kapitonas, ir kaklas. Būna, pjuokauju, kad ji – ir mano daktarė. Kai man prasidėjo širdies skausmai, ji nuolat mane vežiodavo pas gydytojus, niekad vieno nepalikdavo. Namie rūpindavosi, kad laikyčiausi medikų rekomendacijų“, – pasakoja mažeikiškis.
Artimiesiems nebuvo lengva
Prieš 7 metus vyras pradėjo skųstis širdies skausmais ir nuovargiu. Vis dažniau pradėjo sirgti plaučių uždegimu, organizme pradėjo kauptis skysčiai. Tuomet gydytojai diagnozavo širdies nepakankamumą.
„Tai buvo kančios metai. Buvo ypatingai sunkios naktys. Virginijus negalėjo užmigti kaip visi normalūs žmonės – miegodavo sėdomis. Dusulys buvo pagrindinis simptomas“, – dalinasi Virginijaus žmona.
Pasak jos, liga aukščiausią tašką pasiekė, kai pernai sustojo širdies stimuliatorius.
„Pulsas tesiekė vos 30 dūžių per sekundę. Vyrui netekus sąmonės iškviečiau greitąją. Kaip vėliau pasakė gydytojai, tai buvo būklė arti klinikinės mirties... Galiausiai buvo diagnozuota paskutinė širdies nepakankamumo stadija, po kurios vienintelė išeitis laukti stebuklo – transplantacijos.
Toliau buvo tik blogiau. Vos tik jis patirdavo menkiausią fizinį krūvį – imdavo dusti, reikėdavo ilsėtis. Įsivaizduokite, namuose reikdavo nueiti nuo miegamojo iki tualeto – jis žengia kelis žingsnius ir uždūsta. O lipimas laiptais buvo ypatingai sunkus iššūkis“, – nerimo kupiną laikotarpį prisimena ji.
Virginijus prisimena tą sunkų laikotarpį: „Kai man sunku – sunku ir aplinkiniams. Jie mato mano kančias, nori pagelbėti, bet, deja, viskas likimo rankose. Viskas priklauso nuo to, ar laiku sulauksiu donorinės širdies, ar gerai pavyks transplantacija, ar mano organizmas neatmes donorinės širdies. Daug jeigu – bet tuomet stengiausi apie tai negalvoti“, – priduria Virginijus.
Laimingų atsitiktinumų kupina diena
Artimiesiems dėl smegenų mirties netekus mylimo žmogaus ir apsisprendus paaukoti jo organus išganingo skambučio į transplantaciją laukiantiems žmonėms, atliekamas pirminis organo donoro ir recipiento parinkimas pagal kraujo grupę, ūgį, svorį, recipiento laukimo laiką ir ligos sudėtingumą.
Virginijaus atveju, jam iš tiesų iškrito laimingas bilietas. Širdis, kuri šiandien plaka jo krūtinėje, buvo skirta kitam žmogui. Tačiau pirmasis recipientas tuo metu negalėjo būti transplantuojamas dėl vartojamų vaistų, todėl pagal sąrašą sekantis pagal donoro-recipiento suderinamumą buvo Virginijus.
Visa šeima gerai prisimena, kaip saulėtą rudens rytą jis ir sulaukė lemtingo skambučio iš Vilniaus Santaros klinikų su kvietimu atvykti. Jo žmona paskubomis grįžo iš darbo namo padėti susiruošti daiktų vykimui į ligoninę.
Į transplantaciją splanavo važiuoti autobusu
Virginijus, kaip ir dera tikram žemaičiui, nenorėjo, kad artimieji vyktų kartu ir jaudintųsi. Todėl nusprendė į Vilnių važiuoti vienas maršrutiniu autobusu Mažeikiai-Vilnius. O ir greitai nerado, kas jį nuvežtų automobiliu į Vilnių – juk transplantacijos operacijos yra neplaninės, tad iš anksto negali būt pasiruošęs.
Deja, kuomet prasideda donorystės ir transplantacijos procesai svarbi kiekviena sekundė ir minutė. Kiekvienas organas turi savo šaltos išemijos laiką – t.y. laiką kuomet organas lieka be kraujotakos. Arba dar paprasčiau – laiką kuomet jis yra išimamas iš donoro kūno. Išemija širdžiai yra saugi iki 5 valandų.
Visgi NTB komanda nenuleido rankų. Stengdamasi sutaupyti gyvybiškai svarbų laiką biuro vadovė susisiekė su Mažeikių rajono savivaldybės vicemere ir paprašė, gal savivaldybė galėtų atvežti transplantacijos laukiantį mažeikiškį į Vilnių.
„Sulaukus skambučio iš NTB vadovės žmogiškai nebuvo įmanoma kitaip sureaguoti – nei skirti automobilį su vairuotoju“, – šiandien prisimena Mažeikių rajono savivaldybės vicemerė Kristina Juškevičienė. Skyrus automobilį su vairuotoju daugiau kaip 300 kilometrų atstumas buvo saugiai įveiktas dar neatėjus pietų metui.
Beje, dar vienas sutapimas – savivaldybės vairuotojui prieš daugelį metų sėkmingai transplantuotas donorinis inkstas. Tad jis gerai suprato, kaip svarbu atvykti ir greitai ir saugiai.
Prisikėlė naujam gyvenimui
Atvykus į Santaros klinikas Virginijus jaudinosi, bet tvirtai tikėjo, kad viskas bus gerai ir jis netrukus prisikels antram gyvenimui.
„Šiek tiek jaudinuosi. Nekruoksiu, bandau juokauti, kad nepradėčiau galvoti visokių nesąmonių. Čia mano laimingas loterijos bilietas. Va, čia bus įdėtas“, – tada jis gražia žemaitiška kalba rinko žodžius ir ligos išvargintomis rankomis lietė krūtinę, kur netrukus plaks kita širdis.
Atlikus visus būtinus tyrimus, popiet 15 Vilniaus Santaros klinikų gydytojų komanda pradėjo dirbti tam, kad Virginijus galėtų apkabinti savo mylimiausius ir kartu su jais dar nugyventų ilgus gyvenimo metus. Jo svajonė gyventi normalų ir sveiką gyvenimą tapo realybe po 11 valandų transplantacijos operacijos.
Dėkingumo jausmas – beribis
Virginijus vėliau pasakos, kad suvokimas apie tai, kas įvyko atėjo prabėgus 2-3 savaitėms po operacijos. Jis prisimena galvojęs: „Labai ačiū Tau žmogau, nors Tavęs jau nėra, bet Tavo Artimųjų ir medikų dėka aš šiandien gyvas.“
„Suprantame, kad kažkieno šeimai tai buvo neišmatuojama netektis, bet mums tai – didžiausias stebuklas, kuris gali nutikti gyvenime. Suvokiame, kad mano dukra turės senelį, mano vyras tėtį, aš uošvį, žmona vyrą, o mama sūnų. Didesnio gyvenimo stebuklo ir didesnės dovanos tikėtis negalėjome“, – jam antrina ir Virginijaus marti Renata.
O žmona Aldona dar tyliai tarsteli: „Donoro artimiesiems reikia rankas kojas išbučiuoti už jų ištartą „taip“.
Artimieji turi žinoti mūsų nuomonę apie donorystę
Lietuvoje kiekvienas asmuo nuo 18 metų gali pareikšti savo valią – pritarti organų donorystei ir pasakyti „taip“ – po mirties sutikti dovanoti savo audinius ir organus transplantacijai. Tačiau gali ir nepritarti – pasakyti „ne“. Sutikimą ar nesutikimą galima užpildyti internetu arba Nacionaliniame transplantacijos biure, per renginius, kuriuose dalyvauja biuro darbuotojai, taip pat – vaistinėse, pas šeimos gydytojus, kraujo centre.
Beje, donorais galima tapti tik mirus išskirtine mirtimi – turi būti diagnozuota smegenų mirtis ligoninėje arba negrįžtamai sustojusi kraujotaka. Jei įvyksta biologinė mirtis, donoru netampama, nesvarbu, kad tam žingsniui yra duotas sutikimas. Per metus Lietuvoje miršta daugiau nei 40 000 žmonių, iš jų tokių mirčių, kai ligoninėje diagnozuojama smegenų mirtis ar negrįžtamai sustoja kraujotaka – tik apie 150.
Nors Lietuvoje yra beveik 48 tūkstančiai žmonių, išreiškusių pritarimą organų ir audinių donorystei bei užpildžiusių sutikimo formą Donoro kortelei gauti, tam turi pritarti ir mūsų artimieji. Todėl labai svarbu, kad jie žinotų apie jūsų apsisprendimą dėl organų ir audinių donorystės – skirkime laiko šiam pokalbiui, kuris kažkam gali išgelbėti gyvybę ar pagerinti gyvenimo kokybę.
Šiuo metu transplantacijų laukia beveik 300 žmonių: 80 – inksto, 22 – širdies, 3 – plaučių, 3 – širdies-plaučių komplekso, 34 – kepenų, 1 – kasos-inksto komplekso, 153 – ragenų transplantacijos. Iš jų – 6 vaikai.
