„Jei priešmokykliniais metais vaiko ugdymas vyksta netinkamai, sunkumai gali likti visam gyvenimui“, – išplatintame pranešime teigia Ana Račiuvienė, darželių ir mokyklų tinklo „Pažinimo medis“ direktorės pavaduotoja ikimokykliniam ir priešmokykliniam ugdymui.
Tad kas keičiasi vaikui pereinant iš darželio į priešmokyklinį amžių? Štai keletas dalykų, paaiškinančių, su kuo susiduria pirmajai klasei besirengiantys vaikai ir tėvai.
Konkurencija/ pasitikėjimas savimi
A.Račiuvienė pasakoja, kad darželiuose dabar jau nereti atvejai, kai skirtingo amžiaus vaikai ugdomi bendrose grupėse. Jose visuomet yra mažesnių vaikų, kuriais reikia pasirūpinti, todėl vyresnieji jaučiasi svarbūs, reikalingi ir pasitikintys savimi.
Tuo metu priešmokyklinio amžiaus vaikai patenka į vientisą bendraamžių socialinę terpę, kurioje gali įvykti susidūrimas su savo paties ribotumais, kadangi visuomet atsiras vaikų, kurie geba kažką geriau ar daugiau. Pasitikėjimas savimi gali susvyruoti.
Priešmokyklinio amžiaus vaikai gauna daugiau laisvės, bet tuo pačiu mokosi prisiimti ir daugiau atsakomybės už savo veiksmus.
Todėl šiame etape ypač svarbu, kad šalia vaikų dirbtų šiuos procesus išmanantys ir pastebintys pedagogai, padėsiantys vaikui suprasti ir priimti žmonių skirtumus, tinkamai išgyventi nesėkmes, džiaugtis asmeniniais laimėjimais.
Naujas pedagogas, naujos atsakomybės
Priešmokyklinėje grupėje su vaikais dirba naujas pedagogas, tad šis pasikeitimas vaikams taip pat gali sukelti adaptacinį stresą. Darželyje vaikai kelerius metus bendravo su vienais auklėtojais, o priešmokyklinėje grupėje juos ugdo visiškai naujas žmogus. Vaikai turi išmokti juo pasitikėti, priimti naujas taisykles.
Pastarąsias pedagogė pataria kurti kartu su vaikais, aptarti jas ir su tėvais. „Taip bus užtikrintas jų suvokimas, priėmimas ir įgyvendinimas“, – teigia ji.
Priešmokyklinio amžiaus vaikai gauna daugiau laisvės, bet tuo pačiu mokosi prisiimti ir daugiau atsakomybės už savo veiksmus.
Dienos ritmas
Vaikų pasiruošimas mokytis mokykloje vyksta visą dieną nuo ryto iki vakaro, nesuskaidant į atskiras dalis, o integruojant ugdymą į visas dienos veiklas. Priešmokyklinio amžiaus vaikai priima dieną kaip visumą. Pavyzdžiui, ryto rato metu suskaičiuojant, kiek grupėje mergaičių ir berniukų, vėliau apskaičiuojant, kiek reikės lėkščių pietums ir kitaip integruojant ugdymo veiklas į kasdienę vaiko rutiną.
Ugdymo turinys maksimaliai atspindi vaikų poreikius, derinant spontaniškas vaikų veiklas su pedagogų organizuotomis veiklomis, pastebi pedagogė.
Ugdymo(-si) veiklos
A.Račiuvienė teigia, kad net kaip žaidimas atrodančios veiklos kryptingai ugdo. Pavyzdžiui, anksčiau vaikus tiesiog mokindavo raidžių pernelyg „neužsižaisdami“. Šiais laikais vaikai iki mokyklos mokosi „veikdami“, mokymasis yra išplaukiantis iš natūralaus poreikio.
Pavyzdžiui, priešmokyklinukai mokosi užrašyti vardo pirmąją raidę, savo vardą (nes reikia „pasirašyti“ piešinį), sveikinimą mamai. Beje, vaikai mokosi tarti garsą, o ne raidę (pvz., m, n, o ne em, en), tai svarbu pradedant skaityti; vėliau sulieja jį su vaizdu, pasitelkia pojūčius raidėms pajusti (pvz., maišelyje apčiuopia raidę ir bando pagal formą ją atspėti).
„Toks patyriminis ugdymas leidžia vaikams lengviau „įrašyti“ į atmintį svarbią informaciją ir kartu neatima iš jų dar jiems tokio brangaus žaidimo elemento“, – teigia pedagogė.
Svarbi priešmokyklinio ugdymo dalis – darbinių kompetencijų ugdymas. Mokomasi sukaupti ir išlaikyti dėmesį, grįžti prie pradėtos veiklos. Tai labai svarbi pasirengimo mokyklai dalis. Todėl priešmokykliniame amžiuje atsiranda tęstinės projektinės veiklos, kurios ugdo vaikų valią, atsakomybę, o tikslingai parenkamos akies–rankos ryšį ugdančios veiklos rengia vaiką rašymui.
Priešmokyklinukai gali daryti namo projektą, pildyti metų kalendorių, iš gamtinių medžiagų gaminti koliažus, siūti ir savo vardus išsiuvinėti and aplankų, kuriuose bus saugomi jų darbai. Namuose taip pat labai svarbu, kad priešmokyklinukui atsirastų bent viena pareiga, skirta ne asmeninių reikmių tenkinimui, o šeimos gerovei. Pvz., vaikas gali valyti dulkes, iškrauti indus iš indaplovės ar pan. Pradžioje šią pareigą priešmokyklinukas priima kaip privilegiją, vėliau pajunta rutiną ir galbūt nenorą ja vykdyti. Labai svarbu kantriai kalbėtis, kodėl tai reikalinga ir mokyti vaiką prisiimti atsakomybę už savo darbus.
Socialinės emocinės kompetencijos
Pedagogė pripažįsta, kad anksčiau tėvams svarbesni atrodė vaikų akademiniai pasiekimai, tačiau pastaruoju metu vis daugiau kalbama apie socialinių emocinių kompetencijų svarbą. Vaikams augant vis svarbesnis tampa ne tik jų santykis su artimiausia aplinka (tėvais), bet ir su bendraamžiais, naujais žmonėmis, sutinkamais ir grupėje ar grupės bendruomenės šventėse, ir išvykose.
Todėl priešmokyklinėje grupėje paprastai daug dėmesio skiriama šių kompetencijų vystymui, kuriama vis daugiau situacijų šioms kompetencijoms įgyti ir lavinti.
Vaikai seka pavyzdžiu
Ypač svarbu vaikus auginti pagarbos atmosferoje. Būtent šiame amžiuje verta diegti suvokimą, kad klysta visi žmonės, net suaugusieji, bei mokyti nesmerkti suklydusio žmogaus. Tėvai ir pedagogai čia vaidina kertinį vaidmenį ne tik taikydami ugdymo metodus, bet ir demonstruodami asmeninį pavyzdį.
„Pedagogams tenka didžiulė atsakomybė, nes vaikai mokosi ne iš sakomų žodžių ar nurodymų, o iš pavyzdžio“, – teigia specialistė.
Žinoma, pedagogas turi būti vertas būti pavyzdžiu, todėl ugdymo įstaigoms tenka atsakomybė pasirinkti darbui su vaikais tinkančius žmones.
Jei pedagogas žino krūvas teorijų, tačiau jomis negyvena, vaikai tai pajus ir ims priešintis, įsitikinusi A. Račiuvienė.
Žaidimai nebėra vien žaidimai
Priešmokyklinio amžiaus vaikams laikas mokytis planuoti veiklas, todėl prasideda ilgesni žaidimai, ilgalaikiai metiniai projektai. Vaikai mokosi žaisti ilgiau trunkančius žaidimus ir vėliau prie jų sugrįžti bei tęsti.
Tampa svarbios socialinės kompetencijos: vaikai mokosi kurti taisykles, susitarti dėl jų turinio ir laikymosi, mokosi vadovauti, o kartais – paklusti susitarimams. Tai ruošia vaiką mokyklai, sudėtingesniems santykiams ir veikloms.
Daugiau išvykų – daugiau įgūdžių
Priešmokykliniame amžiuje vaikai ima daugiau keliauti po miestą. Mažesnius vaikus darželių pedagogai dažniau „pasaugo“, kadangi jiems būtiną saugumo jausmą suteikia pažįstama aplinka ir įprasta rutina.
Tuo metu ūgtelėję vaikai vis dažniau perkeliami į nenumatytas situacijas ir atveriami naujoms patirtims, įspūdžiams, pasakoja A.Račiuvienė. Jose vyksta patyriminis mokymasis, plečiasi akiratis ir auga socialinės kompetencijos.
Išvykos ir nepažįstamos socialinės situacijos ugdo savarankiškumą, moko elgesio taisyklių ir tvarkytis su natūraliu stresu.
Dalis vaikų yra pripratę būti tik su tėvais, todėl išvykos ir nepažįstamos socialinės situacijos ugdo savarankiškumą, moko elgesio taisyklių ir tvarkytis su natūraliu stresu.
„Tai, kas suaugusiems gali atrodyti kaip nereikšmingas pokytis, vaikui atrodo kaip didžiuliai išbandymai, todėl priešmokykliniais metais organizuojamas apgalvotas, kryptingas ugdymas yra labai svarbus. Kaip ir pedagogai, kuriems tenka atsakomybė padėti vaikui tinkamai pasirengti mokymuisi mokykloje“, – apibendrina pedagogė.
Tėvams gi tenka atsakomybė „neperspausti“ vaiko ir jo nenuvarginti, neišgąsdinti ir leisti pokyčiams pasiruošti savu tempu, būti tinkamu pavyzdžiu ne teoriškai, o kasdienėje gyvenimo rutinoje. Kiekvienoje aplinkoje glūdi begalė priemonių ir galimybių mokytis, todėl galima jas išnaudoti lengvai, paprastai ir be įtampos, įsitikinusi A.Račiuvienė.
