Dėl karantino nutrūko pajamų šaltinis
Prieš 7-erius metus Judita ir Nerijus įkūrė teatrą vaikams „Nieko sau“, kuris buvo pagrindinė poros veikla. Prasidėjus pandemijai, jų darbai sustojo, tačiau vasarą pamažu ėmė atsigauti. Deja, rudenį buvo paskelbtas antras karantinas ir šeimos veikla dar kartą nutrūko.
„Per ilgus metus sukaupę kūrybinio bagažo, nusprendėme feisbuke ir „Youtube“ dalintis trumpomis laidomis „Karantino vakarai“. Tai buvo tris mėnesius trukęs 33 laidų ciklas, kuriame grojome autorines dainas, skirtas vaikams ir suaugusiesiems, skaitėme poeziją. Visa tai transliavome internetu iš savo vieno kambario buto, rūsio, balkono ar apsnigto miško“, – pasakoja N.Laurinavičius.
Aktorius neslepia, jog tuo metu reikėjo daryti viską, ką gali, ir šeima neketino sėdėti sudėjusi rankų. „Karantino vakarai“ porai padėjo išsilaikyti finansiškai, nes žiūrovai galėdavo atsidėkoti įsigydami simbolinį bilietą ir taip padėdami Nerijui ir Juditai išgyventi sunkų laikotarpį.
„Kai reikėjo atidėti visas veiklas, buvo skaudu, nė baisiausiame sapne nesapnavome tokios pasaulinės padėties, bet palaipsniui susitaikėme. Mūsų galvose nuolat krebždėjo įvairiausių idėjų, o jų įgyvendinimui ne visada užtekdavo išteklių ir jėgų, – sako N.Laurinavičius. – Žiūrovui pasiūlydavome intelektualinį produktą, o šiuo laikotarpiu, kai visos kultūrinės erdvės uždarytos, jautėme, kad žmonėms to labai trūksta ir jie mielai priima. Tačiau viešai prašyti pagalbos paremiant niekada nėra lengva, žinant tam tikro dominuojančio visuomenės sluoksnio požiūrį į tai.“
Viešai prašyti pagalbos paremiant niekada nėra lengva, žinant tam tikro dominuojančio visuomenės sluoksnio požiūrį į tai.
Laidų ciklas jiems padėjo ne tik finansiškai, bet ir emociškai – nors ir sėdėjo užsidarę namuose, jie vis tiek galėjo suktis veikloje, susijusioje su teatru. Anot Nerijaus, tai jiems leido susikurti dienos ritmą, kadangi reikėdavo filmuoti laidas, pasiruošti programą.
„Prisiminėme ne tik „Nieko sau“ teatro, bet ir mūsų prieš 10 metų sukurto muzikinio tandemo „Šerkšno tyla“ repertuarą. Rudenį, kol apribojimai nebuvo tokie griežti, net spėjome su operos solistu Liudu Mikalausku profesionaliai įrašyti dainą, kurią gyvai atlikome ir vienoje iš savo laidų“, – teigia N.Laurinavičius.
Per karantino laikotarpį pora ne kartą sulaukė aplinkinių raginimų užpildyti paraiškas Kultūros tarybai ir prašyti paramos – anot Nerijaus, buvo galima gauti nemažą sumą papildomų pinigų. Tačiau kelis kartus pateikę prašymus, pagalbos iš tarybos šeima taip ir nesulaukė.
„Pateikėme kokybiško, prasmingo, vaikus lavinančio turinio pavyzdžių, bet vieną kartą sulaukėme neigiamo atsakymo, o kitą – jokio. Kol aktyviai vykdėme teatro veiklą, į edukacinių programų parengimą investuodavome vien savo lėšas ir nesidairėme pagalbos, – tikina N.Laurinavičius. – Įtariu, kad situacija taryboje, švelniai tariant, ne itin skaidri ir panašu, jog neturint apsukrių lobistų, kakta nepotizmo sienos nepramuši.“
Nerijus pasakoja, kad žmonių susidomėjimą laidomis juto banguotai, tačiau kiekvieną jų paskatą itin vertino ir jautė įkvėpimą kurti toliau bei nesustoti. Nors, kaip sako pats aktorius, sutuoktinių pora nėra labai žinoma, kūrybinė veikla jiems tikrai padeda prisidurti prie pragyvenimo, o šiuo metu jie išsilaiko ir iš išmokų.
„Gauname valstybės paskirtus 260 eurų nukentėjusiems individualios veiklos vykdytojams, žmona gauna neįgalumo išmoką. Esame užgrūdinti gyvenimo, todėl net su labai ribotomis pajamomis mokame išsilaikyti“, – teigia N.Laurinavičius.
Esame užgrūdinti gyvenimo, todėl net su labai ribotomis pajamomis mokame išsilaikyti.
Gyvena vieno kambario bute
Keturių asmenų šeima kartu su penktu nariu, katinu, šiuo metu gyvena vieno kambario bute – Nerijus neslepia, kad visiems kartu gyventi tokiomis sąlygomis tampa vis sunkiau.
„Esu girdėjęs pasakų, kaip viename bendrabučio kambarėlyje gyvena keliolikos asmenų šeima. Vadinasi, keturiese su katinu gyventi dar visai neblogai. Jei rimtai, tai yra įmanoma, tačiau netrukus jau reikės galvoti apie pokyčius“, – pripažįsta N.Laurinavičius.
Į butą šeima atsikėlė, kai vaikai dar buvo maži, tačiau šiandien jie jau tampa paaugliais. O ką jau kalbėti apie tai, kad viename kambaryje turi tilpti ne tik keturi asmenys, bet ir sutuoktiniams reikalinga darbo įranga.
„Kai atsikraustėme, džiaugėmės, kad be paskolų galime įsigyti bent tokį būstą. Tačiau šiandien vis labiau stumdomės šonais, butą išaugome tarsi marškinius. Be to, čia turime sutalpinti penkių spektaklių rekvizitą, įvairią aparatūrą, todėl viską reikia labai apskaičiuotai išdėstyti. Vis dėlto mažoje erdvėje vis vien greitai viską sukuičiame“, – neslepia Nerijus.
Jeigu iki karantino šeima bute dar tilpdavo, šiuo metu jiems kyla kur kas daugiau problemų. Kiekvienas šeimos narys yra užsiėmęs nuotolinėmis pamokomis ar kitomis veiklomis, todėl rasti ramų kampelį yra sudėtinga.
„Pastaruoju metu norisi staugti – abiejų vaikų nuotolinio mokymo pragaras atakuoja iš visų pusių. Gali bandyti pasislėpti įstiklintame balkone arba tualete, bet sienos prastai izoliuoja garsą. Iki pandemijos kryptingai siekėme išsikelti į didesnį būstą, tačiau dabar viltys dūžta. Ypač sunku su liga kovojančiai žmonai, kuriai reikalinga atskira erdvė, kad galėtų ilsėtis, atgauti jėgas“, – pasakoja Nerijus.
Pastaruoju metu norisi staugti – abiejų vaikų nuotolinio mokymo pragaras atakuoja iš visų pusių.
N.Laurinavičiaus žmona serga sunkios formos depresija, jaučia nerimą ir turi mąstymo sutrikimų. Dėl šių ligų, nuolatinės tachikardijos, padidėjusio kraujospūdžio jai išsivystė širdies permušimai, išsiplėtė širdis, o geriami vaistai nepadeda.
„Nuo 16 metų ji turėjo nuolat gelbėti savo mamos gyvybę – kai jau buvome susituokę, laukėmės antro vaiko, paskutinį Juditos nėštumo mėnesį jos mama nusižudė. O neseniai žmonos tėtį rado negyvą upėje, kažkas jį užmušė, nes po akimi buvo didžiulė mėlynė. Visgi policija tai traktavo kaip nelaimingą atsitikimą. Tokios nelaimių koncentracijos užtektų ne vienam žmogui, tačiau ji vis tiek kabinosi į gyvenimą, šeimą. Tik neįvertinti kūrybinės veiklos krūviai išmušė paskutinius saugiklius“, – sako Nerijus.
Dėl nerimo, potrauminio streso sutrikimo ir išsiderinusios vegetacinės nervų sistemos Juditos organizmas į viską reaguoja kaip į stresą. Tapusi neįgali ir turėdama 35 proc. darbingumą, vasarą ji gulėjo ligoninėje, kur buvo taikyta elektrošoko terapija.
„Sustreikavus širdžiai, nebuvo atliktas pilnas terapijos kursas. Būklė santykinai pagerėjo, bet perėjo į stiprų nerimą ir maniją. Bandydama suvaldyti nerimą, ji tapo priklausoma nuo raminamųjų vaistų, dėl kurių atsirado atminties sutrikimų. Kaip tyčia, vos išėjus iš ligoninės, teko pasinerti į aktyvią teatro veiklą, nes turėjome nemažai išankstinių įsipareigojimų, o ilgainiui Judita beveik nebegalėjo paeiti“, – prisimena N.Laurinavičius.
Vos išėjus iš ligoninės, teko pasinerti į aktyvią teatro veiklą, nes turėjome nemažai išankstinių įsipareigojimų, o ilgainiui Judita beveik nebegalėjo paeiti.
Šiuo metu Judita gydoma ligoninėje, kur pradėtas taikyti gydymas, statomos lašelinės ir siekiama išvalyti organizmą nuo raminamųjų. Tuo pačiu bus paskirti lengvesni vaistai ir taip mažinama priklausomybė nuo jų.
„Ji mažiausiai kelis mėnesius praleis ligoninėje. Procesas ilgas ir sudėtingas, grįžus namo, bus reikalinga ilgalaikė psichoterapija, kuri pas gerą specialistą kainuoja labai brangiai. Deja, valstybė to nefinansuoja“, – sako Nerijus.
Šeima kenčia kartu su Judita
Su dviem vaikais namie likęs N.Laurinavičius sako, kad jiems daug priežiūros nebereikia, tačiau jis turi pagaminti valgyti, tvarkyti namus, be to, stengiasi, kiek pavyksta susikaupti, skaityti, rašyti, kurti ir administruoti svarbius reikalus, todėl diena pralekia nepastebėtai.
„Žmona kenčia labiausiai, tačiau mūsų šeimoje daugiau ar mažiau kenčia visi, nes šios ligos yra klastingos, turi daug čiuptuvų. Jei kažkada buvo linksma kartu, liūdna irgi turi būti kartu“, – tvirtina Nerijus.
Paties N.Laurinavičiaus istorija taip pat yra kupina skaudžių ir sudėtingų išbandymų. Nuo paauglystės savarankiškai išsilaikęs vyras šiandien serga lėtine depresija su lengvomis bipolinio sutrikimo apraiškomis.
„Kai man buvo 13 metų, mirė mano mama, o tikro tėvo niekada nepažinojau. Gyvenau su patėviu ir seserimi, bet tai buvo labai sunkus metas ir sudėtingos gyvenimo sąlygos. Niekam nerūpėjau, todėl, galima sakyti, gyvenau vienas. Nuo paauglystės turėjau pats save išlaikyti: stotyje pardavinėjau laikraščius, vasaromis dirbdavau statybose, vėliau ir kitus įvairiausius darbus“, – prisimena Nerijus, pridurdamas, kad netrukus pasirodys jo pirmasis autobiografinis romanas, kuriame atskleis daug skaudžių ir juokingų vaikystės istorijų.
Niekam nerūpėjau, todėl, galima sakyti, gyvenau vienas.
Nepaisant karantino sukeltų išbandymų ir sunkumų, kuriuos patiria tiek Judita, tiek Nerijus, jiems vis tiek pavyksta išlaikyti pozityvą, kuris jaučiamas net virtualiai. N.Laurinavičius pripažįsta, kad nukritęs į žemiausią tašką, visada bando stotis ir kabintis, nors tai reikalauja milžiniškų pastangų.
„Aš esu tragikomiškas žmogus – man net nereikia vaidinti tragikomedijose. Žmogus yra gyvas, kol gali juoktis. Mane už plaukų visada traukia kažkur giliai širdyje rusenanti kūrybos ugnelė. Net jei dėl Juditos nepavyks atgaivinti teatro veiklos, ketinu toliau rašyti knygas vaikams“, – sako aktorius.
Jeigu norite paremti šeimyninį tandemą nelengvu laikotarpiu, tai padaryti galite šiuo būdu:
Judita Šmitaitė-Laurinavičienė
LT524010042401066927
„Luminor“ bankas,
Paskirtis – Verslo liud. Nr. NF714128-1