 |
| Irmanto Gelūno nuotr. / Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė |
„Mamos ir vaiko ryšys – neginčytinas, pats stipriausias, niekada nenutrūkstantis. Tačiau tam ryšiui stiprinti ne visada pakanka tik intuicijos, reikia ir žinių“, – mano viena iš „Prieraišiosios tėvystės centro“ steigėjų, filologė, dviejų mažų dukrų mama Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė.
- Kartais teoriniai įsivaizdavimai apie vaikus, kai pati jų susilauki, pasirodo beveik nieko neverti. Pirmagimį pagimdžiusios mamos skambina draugėms, mamoms, gydytojams, lindi interneto forumuose ir…
- …pasiklysta prieštaringų žinių jūroje. Šiuolaikinės visuomenės problema – per didelė informacijos gausa. Žurnaluose, knygose, portaluose straipsniai ta pačia tema gali gerokai skirtis. Be to, tai tik teoriniai svarstymai, o kai pati pagimdai, susiduri su vienu labai konkrečiu vaiku, kuris turi savo ritmą, savo charakterį, poreikius ir ne visada telpa į kažkieno nustatytus rėmus. Mes jau nebeperimame vaikų auginimo tradicijų, nes, kitaip nei buvusios kartos, gyvename mažose šeimose, šalia nėra mamų, močiučių. Be to, mūsų mamos vadovavosi sovietinių laikų rekomendacijomis, kurios jau paseno, todėl savo mamomis, kaip kūdikių auginimo specialistėmis, ne visada pasitikime. O informacija, kurią gauname iš kitur, dažnai būna užsakyta, siekiant produktą ar paslaugą parduoti, todėl irgi ne visuomet patikima.
- Laukdamos pirmagimio, moterys dažnai prisiperka per daug nereikalingų, bet išreklamuotų daiktų. Kaip žinoti, ko tau reikia ir ko ne?
- Aš taip pat vadovavausi visokiausiomis instrukcijomis, kaip suformuoti kūdikio kraitelį. Tiesą sakant, buvo reikalingi beveik vien tik drabužėliai, o čiulptukas, čiulptuko dėžutė, čiulptuko laikiklis ir begalė kitų daiktų taip ir liko nepanaudoti: arba jie vaikams netiko, arba iš viso buvo nereikalingi. Išleidau krūvą pinigų ir tik vėliau supratau, kaip teorija skiriasi nuo praktikos… Mano aplinkoje atsirado mamų, su kuriomis ėmėme gvildenti tuos pačius mums aktualius klausimus, sutikau ir tokių, kurios atsakymus į tuos klausimus jau žinojo, nes skaitė daug literatūros įvairiomis kalbomis ir turėjo nemažai patirties – mes susitikdavome Vilniaus arkivyskupijos šeimos centro mamų klube. Bendravimas su mamų bendruomene man labai padėjo. Jaučiuosi sutikusi daug stiprių, protingų ir atvirų moterų: jų šeimų patirtis parodė, kad Lietuvoje yra žmonių, kurie gali auginti visai kitokią kartą – drąsią, imlią, pozityvią.
- Bet ne visoms yra toks poreikis – ieškoti kitų mamų draugijos.
- Taip, visų mūsų poreikiai skirtingi, bet, manau, visoms kartais trūksta žinių apie vaikų auginimą. Todėl ir mes, keturios bendramintės, prieš beveik trejus metus įkūrėme Prieraišiosios tėvystės centrą. Vienas iš mūsų tikslų – skatinti mamų bendravimą, kurti mamų klubus pagal pomėgius ir polinkius, be to, organizuoti paskaitas, elektronines konferencijas. Pirmieji dveji vaiko metai ypatingi ne tik vaikui, bet ir mamai, mat tuo metu ji būna itin imli informacijai, kartais pasistengia pakeisti visos šeimos gyvenimą, tarkime, atsigręžia į ekologiją, sveiką gyvenimo būdą. Tuo metu mamoms iškyla begalė klausimų, kad ir tokių paprastų: kaip pačiai maitintis, kad jos pienas kūdikiui būtų sveikas ir kad jam neskaudėtų pilvuko.
Pirmieji dveji vaiko metai ypatingi ne tik vaikui, bet ir mamai, mat tuo metu ji būna itin imli informacijai, kartais pasistengia pakeisti visos šeimos gyvenimą, tarkime, atsigręžia į ekologiją, sveiką gyvenimo būdą.
- Pamenu, egzistuoja itin daug draudimų: ir to negalima valgyti, ir to, ir ano...
- Mokslinės rekomendacijos yra tokios, kad valgyti galima viską, bet moterys dažnai sako, jog gydytojai tradiciškai joms labai daug ką draudžia. Domėjomės moksliniais tyrimais: jie nenurodo, kad būtent nuo to ar kito mamos suvalgyto produkto kūdikiui pūs pilvą. Tai daugiau susiję ne su kopūstais ar obuoliais, o su maitinimų dažnumu ir mamos fizine bei dvasine būsena. Vienaip patars gydytoja, kitaip – draugė, dar kitokia informacija bus rasta kokiame nors straipsnyje... Taigi svarbu, kad jauna mama niekuo visiškai aklai nepasitikėtų, ypač visuotinai priimtais mitais. O drastiškai keisti mitybos iš viso nepatartina – tai galima daryti tik palaipsniui ir labai atsargiai, tariantis su žinovais. Todėl mamų klubuose moterys su skirtinga patirtimi, susitikusios su specialistais, gali rasti atsakymų į jas jaudinančius klausimus, atsirinkti tai, kas tiks būtent jų šeimai.
- Gydytojai pyksta, kad moterys vaikus „gydo“ interneto forumuose ir neskuba jų rodyti medikams.
- Mūsų pozicija griežta – dėl visko, kas susiję su vaiko sveikata, būtina konsultuotis su gydytojais. Tik patarimas būtų toks: atsakingai rinkitės mediką, nes turėtų sutapti jūsų abiejų požiūriai. Jei juo netikite ir nepasitikite, ieškokite kito. Šeimos gydytojas – mūsų bendradarbis, todėl mama turėtų juo pasitikėti 100 procentų. O gydytojas, aišku, turėtų atsižvelgti konkrečiai į kiekvieną vaiką ir jo šeimą, nes juk negalima visų sukišti į lenteles su skaičiukais… Kartais per daug įtampos ir streso mamoms kyla todėl, kad gydytojai rekomendacijas taiko pernelyg aklai, neatsižvelgdami į konkretaus vaiko fiziologiją ir genetiką.
- Tėvystė jau savaime asocijuojasi su prieraišumu. Kodėl pasirinkote tokį pavadinimą?
- Jis susijęs dar ir su prieraišumo teorija, kuri išplito praėjusio amžiaus viduryje. Ji apie tai, kad žmogus nuo gimimo linkęs prisirišti, bet jis būtinai turi užmegzti saugiai prieraišų ryšį, kuriam reikalingi tam tikri veiksmai, pradedant pasiruošimu natūraliam gimdymui. Jei ryšio nepavyksta užmegzti labai anksti, galima tai padaryti vėliau. Psichologai daug dirba su prieraišumo sutrikimų turinčiais vaikais. Vokietijos darželiuose, pavyzdžiui, yra net specialios metodikos. Įdomu, kad dauguma ypatybių, kurias ankstesniosios kartos priskirdavo prie pageidautinų, pavyzdžiui, neverkimas, kai tėvai išeina, neigiamų emocijų neišliejimas, dažnai jau rodo prieraišumo sutrikimus. Vaikas neturėtų bijoti reikšti emocijų ir žinoti, kad jos bus tinkamai suprastos ir į jas bus reaguojama. Mamos klubuose dažnai pasakoja apie konfliktus su vyresniais žmonėmis, kurie jas „auklėja“, kad nenešiotų savo vaikų, jų taip dažnai nebučiuotų, neglamonėtų, nes esą jos išpaikins vaikus. Šalti santykiai su tėvais, deja, palieka randus visam tolesniam žmogaus gyvenimui… Tik mūsų glėbyje vaikai jaučiasi saugūs.
Tekstas Dovilės Štuikienės
