Atsako advokatų profesinės bendrijos „Jankauskas ir partneriai“ advokato padėjėja Jolita Juškaitė.
Vis dažniau per žiniasklaidos priemones išgirstame apie tai, kaip iš tėvų yra atimami jų nepilnamečiai vaikai, tėvams esant neblaiviems bei jų tinkamai neprižiūrint. Daugumai tėvų net darosi baisu, jog jiems pavartojus bent kiek alkoholio, jų manymu, „tik su saiku“ ar tik tam tikrų progų metu, vaiko teisių apsaugos institucijos, gavusios pranešimą, gali bet kada apsilankyti jų namuose ir iš jų tiesiog paimti vaikus.
O vaikai, savo ruožtu, bijo, kad jie „svetimų dėdžių ir tetų“ nebūtų paimti ir išvežti nežinia kur, t. y. atskirti nuo tėvų ir išvežti iš namų, kuriuose jie tarsi jaučiasi saugūs nepaisant to, kad kartais jiems tenka matyti tėvus ir neblaivius.
Taigi kyla klausimas: kada vaikas gali būti paimamas iš tėvų namų, t. y. atskirtas nuo tėvų šiems piktnaudžiaujant alkoholiu? Ar gali tėvai atsisakyti atiduoti savo vaikus juos pasiimti atvykusiems pareigūnams ar atsisakyti tikrintis neblaivumą?
Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (toliau – Įstatymas) 6 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad tėvai ar kiti teisėti vaiko atstovai privalo užtikrinti vaiko teisę gyventi ir augti šeimoje, rūpintis juo. Vaiko teisę į gyvenimo sąlygas, būtinas jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi, užtikrina tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės ir vietos savivaldos institucijos. Įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog: „vaikas turi teisę gyventi kartu su savo tėvais ar kitais teisėtais savo atstovais“. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog: „išskirti vaiką su tėvais ar kitais teisėtais jo atstovais prieš vaiko, taip pat tėvų (teisėtų jo atstovų) valią galima tik išimtiniais įstatymų numatytais atvejais bei nustatyta tvarka, vadovaujantis teismo sprendimu (nuosprendžiu) ir kai toks išskyrimas vaikui yra būtinas (siekiama išvengti pavojaus vaiko gyvybei, sveikatai, būtina pasirūpinti jo priežiūra, auklėjimu, apsaugoti kitus svarbius vaiko interesus)“.
Taigi fiziškai išskirti vaiką su tėvais (apriboti tėvų valdžią) galima tik šiais atvejais:
1. vaiko atskyrimas (Lietuvos Respublikos civilinis kodekso (toliau – CK) 3.179 str.), kuris galimas nesant tėvų kaltės, kai tėvai negyvena kartu su vaiku dėl susiklosčiusių objektyvių aplinkybių (dėl ligos ir pan.) ir reikia nuspręsti, kur turi gyventi vaikas;
2. laikinas ar neterminuotas tėvų (tėvo ir (ar) motinos) valdžios apribojimas (CK 3.180 str.), kuris galimas tik esant tėvų kaltei, t. y., kai tėvai:
1) vengia atlikti savo pareigas vaikams;
2) piktnaudžiauja tėvų valdžia;
3) žiauriai elgiasi su vaiku;
4) daro žalingą įtaką vaikams savo amoraliu elgesiu;
5) nesirūpina vaikais.
Nustačius bent vieną iš nurodytame CK straipsnyje išvardintų tėvų valdžios apribojimo pagrindų, turi būti taikomas laikinas ar neterminuotas tėvų valdžios apribojimas. Laikinas tėvų valdžios apribojimas dažniausiai taikomas nesant pirmiau išvardytų sąlygų ir kaip prevencinė priemonė tėvams, kad jie pakeistų savo elgesį ir gyvenimo būdą, taip pat kaip būdas apsaugoti vaiką nuo būsimos žalos, nelaukiant, kol ši jam bus padaryta (pvz. žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. T. v. K. T., bylos Nr. 3K-3-236/2008).
Neterminuotas tėvų valdžios apribojimas gali būti taikomas tada, kai teismas padaro išvadą, kad tėvai (tėvas ar motina) daro ypatingą žalą vaiko vystymuisi ar visiškai juo nesirūpina, ir nėra duomenų, kad padėtis gali pasikeisti (CK 3.180 straipsnio 2 dalis). Taigi, esminis dalykas, ribojant tėvų valdžią, yra nustatyti tėvų veiksmus, kuriais dėl jų kaltės neįgyvendinama arba įgyvendinama priešingai vaiko interesams tėvų valdžia, ir įvertinti jų pobūdį. Teismas, atsižvelgdamas į šiuos kriterijus ir į faktines bylos aplinkybes, sprendžia, kokią vaiko teisių ir interesų apsaugos bei gynimo priemonę taikyti ir kokį tėvų valdžios apribojimą termino aspektu nustatyti.
Tėvystė visų pirma yra pareigos vaikui, o ne teisės į vaiką, todėl tėvams ir toliau tinkamai nesirūpinant vaiku ar kitais būdais savo elgesiu ir kaltais veiksmais darant jam žalą, vaikas turi būti nedelsiant atskiriamas nuo jų.
Taigi abi šios aukščiau paminėtos vaikų atskyrimo (tėvų valdžios apribojimo) nuo tėvų priemonės yra skirtos išimtinai vaiko teisių ir interesų apsaugai. Dėl vaiko atskyrimo nuo tėvų ar tėvų valdžios (laikinos ar neterminuotos) apribojimo šiais atvejais sprendžia tik teismas.
CK 3.161 straipsnio 3 dalyje nurodyta jog: „Vaikas turi teisę gyventi kartu su tėvais, būti auklėjamas ir aprūpinamas savo tėvų šeimoje, bendrauti su tėvais, nesvarbu, ar tėvai gyvena kartu, ar skyrium, bendrauti su giminaičiais, jei tai nekenkia vaiko interesams“. CK 3.168 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog: „vaikas negali būti išskirtas su tėvais prieš jo norą, išskyrus šioje knygoje numatytus atvejus“.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) priimtu 2000 m. liepos 13 d. sprendimu byloje SCOZZARI ir GIUNTA prieš Italiją konstatavo, kad šeimos išskyrimas yra labai rimto pobūdžio apribojimas, todėl toks žingsnis turi būti pagrįstas pakankamai protingais ir svariais vertinimais, atsižvelgiant į vaiko interesus. Remiantis EŽTT jurisprudencijos standartais, geriausių vaiko interesų apsvarstymas yra dvejopo pobūdžio: pirma, reikia užtikrinti, kad vaikas augtų sveikoje aplinkoje ir tėvas (motina) negali imtis priemonių, kurios pakenktų vaiko sveikatai, raidai, ir, antra, turi būti užtikrintas vaiko ryšių su šeima palaikymas (išskyrus tuos atvejus, kai paaiškėjo, kad šeima yra ypač netinkama), nes šių ryšių suvaržymas reiškia vaiko atskyrimą nuo jo šaknų.
Teismas, spręsdamas įvairių susidūrusių interesų teisingos pusiausvyros nustatymo klausimą, turi atlikti gilų visos šeimos situacijos tyrimą ir išnagrinėti daugelį faktinio, emocinio, psichologinio, materialinio ar medicininio pobūdžio veiksnių, atlikti proporcingą ir pagrįstą kiekvieno asmens atitinkamų interesų vertinimą ir rodyti nuolatinį rūpestį, siekiant nustatyti, koks sprendimas būtų geriausias vaikui (žr. Y. C. v. United Kingdom, no. 4547/10, 13 March 2012, § 138, mutatis mutandis, Neulinger and Shuruk (GC), no. 41615/07, 6 July 2010, § 139 ir kt.).
Teismas, spręsdamas ginčą dėl tėvų valdžios apribojimo, turi vadovautis prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynybos principu, kuris reiškia, kad pirmiausia turi būti atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus. Visi tokio pobūdžio bylose kompetentingų institucijų priimami sprendimai turi būti suderinti su geriausiais vaiko interesais, kurie nustatomi atsižvelgiant į vaiko poreikius, o geriausius vaiko interesus pirmiausia turi užtikrinti tėvai. Šiems stokojant įgūdžių ir galimybių, pagalbą turi suteikti valstybė.
Tėvystė visų pirma yra pareigos vaikui, o ne teisės į vaiką, todėl tėvams ir toliau tinkamai nesirūpinant vaiku ar kitais būdais savo elgesiu ir kaltais veiksmais darant jam žalą, vaikas turi būti nedelsiant atskiriamas nuo jų. Teismų praktikoje nurodoma, jog: planuodama ir teikdama paslaugas šeimai valstybė turi garantuoti vaikui teisę visų pirma augti savo šeimoje, o vaiko paėmimas iš šeimos turėtų būti taikomas tik išnaudojus visas priemones padėti šeimai ir socialiniam darbui nedavus teigiamų rezultatų“ (pvz. žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-548-915/2015).
Kiekvienas atvejis yra individualus, ir tik pareigūnai nuvykę į namus sprendžia (vertina), ar šiuo konkrečiu atveju gali kilti pavojus vaiko gyvybei ir sveikatai, ar ne.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tokio pobūdžio bylose vaikai dažniausiai nenorės būti atskirti nuo tėvų, tačiau, savaime suprantama, galutinį sprendimą priima ne vaikai. Vaiko teisių apsaugos srityje veikiančios institucijos, taip pat ir bylą nagrinėjantys teismai turi užtikrinti, kad vaikai dalyvautų sprendimo priėmime, kad jiems būtų išaiškintos sprendimo priežastys ir padariniai, kad jie, jei tik yra galimybė, būtų iš anksto parengti perėjimui pas globėją, kad jiems būtų aiškus bendravimo su tėvais planas ir kokius įsipareigojimus dėl jų prisiima tėvai, kad, situacijai pasikeitus, jie galėtų būti grąžinti į šeimą (pvz. žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2014).
Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, jog Įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog: „iškilus pavojui vaiko gyvybei ar sveikatai, galima jį nedelsiant išskirti su tėvais ar kitais teisėtais jo atstovais vadovaujantis Santuokos ir šeimos kodekso normomis“ (pažymėtina, jog nuo 2001 m. liepos 1 d. Santuokos ir šeimos kodeksas neteko galios, o tai reglamentuojantis teisės aktas yra CK).
Taigi šiuo atveju galimas vaiko paėmimas iš šeimos ir be teismo sprendimo, t. y. iškilus pavojui vaiko gyvybei ar sveikatai. Tokiu atveju valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija arba valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija kartu su policija nedelsdama paima vaiką iš tėvų arba kitų teisėtų vaiko atstovų ir perduoda jį globoti (rūpintis) CK nustatyta tvarka. Šiuo atveju policijos pareigūnas turi teises, numatytas Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Įstatymais pagrįsti policijos pareigūnų reikalavimai yra privalomi visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, o už šių reikalavimų nevykdymą asmenys atsako įstatymų nustatyta tvarka. Taigi šiuo atveju tėvams, kurių namuose apsilanko valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija arba valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija kartu su policija, atsisakius tikrintis neblaivumą arba atsisakius atiduoti savo vaikus – už teisėtų pareigūnų nurodymų ir reikalavimų nevykdymą grėstų administracinė atsakomybė.
Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, jog galiojantys teisės aktai nedetalizuoja, neįvardija aplinkybių, kuriomis remiantis būtų galima spręsti, kada vaikui nesaugu šeimoje, t. y. kada kyla realus pavojus jo sveikatai ar gyvybei. Tai vertinamojo pobūdžio dalykas. Šiuo atveju vaiko teisių apsaugos skyrius arba skyrius kartu su policija (esant būtinybei ir siekiant užtikrinti viešąją tvarką ar dalyvaujančių asmenų saugumą) atvykusi į namus (dažniausiai pagal gautą pranešimą), kuriuose yra nepilnamečių vaikų, įvertina aplinką ir grėsmę vaiko sveikatai, gyvybei, saugumui ir, esant būtinybei, paima vaiką iš jo buvimo vietos bei organizuoja vaiko laikiną apgyvendinimą.
Taigi kiekvienas atvejis yra individualus, ir tik pareigūnai nuvykę į namus sprendžia (vertina), ar šiuo konkrečiu atveju gali kilti pavojus vaiko gyvybei ir sveikatai, ar ne, nors tai itin sunku įvertinti, kaip, pavyzdžiui, šeima nėra asociali, ir alkoholio vartojimas namuose prie nepilnamečių vaikų yra itin retas, tačiau būtent vieną kartą atvykus pareigūnams į namus, kuriuose auga nepilnamečiai vaikai, tėvai randami neblaivūs. Iš esmės toks tėvų neblaivumas savaime lemia vaikų nepriežiūrą, t. y. vaikas šeimoje nėra saugus. Ką tokiu atveju daryti pareigūnams? Pradėti stebėti tokią šeimą, „užsimerkti“ ir šį atvejį palaikyti atstitiktiniu ar iškart paimti vaikus?
EŽTT jurisprudencijoje taip pat nurodoma, jog valstybės valdžios institucijos, spręsdamos dėl būtinumo patikėti vaiką ne jo biologiniams tėvams ypač skubiomis aplinkybėmis, egzistuojant grėsmei vaiko sveikatai ir gerovei, naudojasi plačiomis vertinimo laisvės ribomis, tačiau kruopštesnio tyrimo reikalauja bet kokie tolimesni tėvų teisių, pvz., tėvų valdžios, bendravimo teisių, ribojimai (žr. Kutzner v. Germany, no. 46544/99, 26 February 2002).
Taigi šiuo atveju tėvų netgi ir vienos vyno taurės alkoholio pavartojimas yra vertinamojo pobūdžio dalykas, nes šiuo atveju svarbiausiai yra tai, ar tokia mama ir tėtis, sakykim, „lengvai išgėrę“ iškilus netikėtai grėsmei bus pajėgūs pasirūpinti savo vaikais, juos tinkamai apsaugoti, greitai ir tinkamai reaguoti į susiklosčiusią situaciją, kaip antai, ar sugebės tėvai vairuoti automobilį vaikui staiga atsitikus kokiai nelaimei ir būtinybei vaiką nuvežti pas gydytojus, ar sugebės adekvačiai įvertinti situaciją, susijusią su jų vaiku šiam staiga užspringus, lengvai susižeidus, norint valgyti; ar alkoholio (kad ir minimalus) vartojimas savaime nerodo blogo pavyzdžio vaikui, t. y. neskatina vaiko taip pat girtauti šiam kiek paaugus (nes vaikai dažnai juk mėgdžioja savo tėvus, o tėvų rodomas pavyzdys dažnai atsiliepia ir vaikų tolesniam elgesiui).
Taigi šiuo atveju net ir, atrodytų, minimalus alkoholio vartojimas per šventes jau teoriškai sukelia grėsmę netekti vaikų, t. y. atvykus vaiko teisių apsaugos pareigūnams į tokį, sakykim, „vakarėlį“ pas šeimą, kurioje yra nepilnamečių vaikų, jau iš esmės pareigūnai galėtų paimti vaikus, nes vaikams juk gali kilti grėsmė jų sveikatai ir gyvybei, kai jų tėvai jau yra praradę savikontrolę ir dažnai jau nebegali pasirūpinti net patys savimi, o ką jau kalbėti apie jų nepilnamečius vaikus.
Taigi kyla klausimas, kokia vaikų priežiūra šiuo atveju galima tėvams išgėrus. Ar vaikas yra saugus (gali jaustis saugus) tuo metu, kai jo tėvai yra neblaivūs? Vaikas, būdamas mažas, gali to dar ir nesuprasti, tiesiog matyti, kad jo tėvai yra linksmi ir kažką švenčia, gali būti linksma ir smagu pačiam vaikui, tačiau realios situacijos parodo, jog būtent dėl tokio tėvų neatsakingumo, vaikų nepriežiūros, ypatingai nukenčia vaikai. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog šeima, kurioje auga vaikų iki 18 metų ir kurioje bent vienas iš tėvų piktnaudžiauja alkoholiu, jau yra laikoma socialinės rizikos šeima, kuri jau yra stebima vaiko teisių apsaugos institucijų. Taigi šiuo atveju geriausia būtų nevartoti alkoholio namuose auginant vaikus arba tokiu atveju pasirūpinti tinkama vaikų priežiūra, jog nekiltų problemų dėl vaikų galimo atėmimo.
Pateikiamas teisinis komentaras yra bendrojo pobūdžio ir negali būti traktuojamas kaip individuali teisinė konsultacija. Dėl individualios konsultacijos ir/ar situacijos maloniai prašome kreiptis jankauskas.eu.
Klausimus teisininkui siųskite adresu gyvenimas@15min.lt.
Daugiau aktualių temų rasite skiltyje „Teisininkas atsako“.
