Klausimas
Ar sutuoktinis, su kuriuo nustatyta nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta, ir vaikai gali likti nuosavybės teise nepriklausančiame būste po skyrybų?
Atsako „Jankauskas ir partneriai“ advokatų profesinės bendrijos advokatė Vaiva Nevardauskienė.
Vaikams turi būti skiriamas ypatingas dėmesys, nepriklausomai nuo to, kokios formos šeimoje jie auga, todėl įstatymai vienodai saugo tiek sutuoktinių, tiek nesusituokusių (sugyventinių) tėvų vaikų teises.
Teismai išskyrė vieną iš bendrųjų vaiko interesų apsaugos principų – visur ir visada pirmiausia turi būti atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus, nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto ir formuojamoje praktikoje ne kartą akcentavo Europos Konvenciją dėl nesantuokinių vaikų teisinio statuso bei konstitucinį asmenų lygybės principą (Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalis), kuris pagrindžia būtinybę vienodai ginti tiek susituokusių, tiek nesusituokusių tėvų vaikų teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206-415/2016).
Nors šeimos turto teisinis rėžimas pasibaigia sutuoktiniams nutraukus santuoką, tačiau jis nenutrūksta nepilnamečių vaikų atžvilgiu. Kai po santuokos nutraukimo nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su vienu iš tėvų, kuris neturi jam nuosavybės teise priklausančio būsto, įstatymai užtikrina nepilnamečio vaiko teisę naudotis vieno iš tėvų gyvenamąja patalpa – šeimos turtu, o kartu ir sutuoktiniui, su kuriuo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2006).
Tokią teisę užtikrina Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK) įtvirtintas uzufrukto institutas. CK 4.141 str. 1 d. nurodyta, kad uzufruktas – asmens gyvenimo trukmei ar apibrėžtam terminui, kuris negali būti ilgesnis už asmens gyvenimo trukmę, nustatyta teisė (uzufruktoriaus teisė) naudoti svetimą daiktą ir gauti iš jo vaisius, produkciją ir pajamas. Ši teisė gali būti nustatoma įstatymu, teismo sprendimu arba sandoriais.
Remiantis CK 3.71, 3.86 straipsnių normomis, teismas gali nustatyti uzufrukto teisę į gyvenamąją patalpą, kuri yra vieno sutuoktinio nuosavybė, taip pat į šeimos turtą ar jo dalį, o jeigu šeimos gyvenamoji patalpa buvo nuomojama, teismas gali perkelti nuomininko teises sutuoktiniui, su kuriuo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai, arba kuris yra nedarbingas.
Asmenims, neįregistravusiems santuokos, uzufrukto teisė į gyvenamąją patalpą gali būti nustatoma remiantis CK 3.234 str. 5 d., kurioje nurodyta, kad gyvenamasis namas ar butas, kuris priklausė nuosavybės teise vienam sugyventiniui prieš prasidedant jų bendram gyvenimui, gali būti paliktas uzufrukto teise kitam, jeigu šis sugyventinis turi bendrų nepilnamečių vaikų arba dėl savo sveikatos, amžiaus ar dėl kitokių svarbių aplinkybių neturi savo gyvenamosios patalpos.
TAIP PAT SKAITYKITE: Teisininkas atsako. Ar vaikas gali pasirinkti, su kuriuo iš tėvų gyventi po jų skyrybų?
Sprendimą dėl uzufrukto teisės nustatymo teismas gali priimti tik tuomet, kai kyla grėsmė, kad vaiko tėvas, kuris nėra gyvenamosios patalpos savininkas, tačiau su kuriuo nustatyta nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta, ir vaikas gali atsidurti gatvėje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-49/2010). Spręsdamas uzufrukto taikymo klausimą, teismas turi įvertinti, ar nėra galimybės kitaip užtikrinti vaiko teisę į gyvenamąjį būstą, t. y. ar tėvai neturi kito (kitų) gyvenamųjų būstų, ar tėvų pajamos yra pakankamos, jog būtų galima įsigyti kitą gyvenamąjį būstą, ar nėra galimybės nuomotis ar kitais teisėtais pagrindais (pvz., panauda) gyventi kitiems asmenims priklausančiame būste, taip pat teismas vertina tėvų elgesį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2014).
Taigi, kai vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su vienu iš tėvų, kuris, manytina, geriau užtikrina vaiko interesus, tačiau neturi savo būsto ar galimybės jo įsigyti, teismo sprendimu gali būti apribojama kito sutuoktinio ar sugyventinio nuosavybės teisė į gyvenamąją patalpą.
Visais minėtais atvejais uzufrukto terminas nustatomas iki vaiko pilnametystės, tad jam sulaukus 18 metų amžiaus uzufruktas baigiasi, o kartu baigiasi ir kito sutuoktinio uzufruktoriaus teisė.
Teismo sprendimu galima nustatyti uzufrukto teisę į visą būstą, įpareigojant kitą sutuoktinį išsikelti iš jo, arba į dalį būsto – tokiu atveju gyvenamojoje patalpoje liktų abu buvę sutuoktiniai kartu su nepilnamečiu vaiku. Sprendžiant uzufrukto teisės apimties klausimą, teismai vertina tai, ar asmuo, kuriam priklauso būstas, tinkamai elgiasi su šeimos nariais, ar tarp jų nekyla buitinių konfliktų, ar yra visos būtinos vaiko augimui sąlygos ir nėra kitų aplinkybių, kurios gali pakenkti vaiko psichologinei raidai. Teismas, nustatęs minėtas aplinkybes, netenkina prašymo dėl uzufrukto nustatymo į dalį būsto (Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-692-510/2008).
CK 3.84 str. 3 d. nurodyta, kad prie šeimos turto priskiriama ir turtinė teisė naudotis šeimos gyvenamąją patalpa, kuri gali būti užtikrinama panaudos, uzufrukto teise ir pan. Šeimos gyvenamoji patalpa (namas, butas) yra būtina materialioji šeimos gyvenimo prielaida (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2003 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-825). Kadangi CK 3.71 str. 3 d. numatyta, kad jeigu šeimos gyvenamoji patalpa buvo nuomojama, teismas gali perkelti nuomininko teises sutuoktiniui, su kuriuo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai, o nuomos ir panaudos santykiai yra panašūs, todėl esant susiklosčiusiems panaudos teisiniams santykiams, galima taikyti CK 3.71 str. 3 d. įtvirtintą normą pagal analogiją, t. y. panaudos pagrindais turimą teisę naudotis gyvenamąja patalpa galima perkelti sutuoktiniui, su kuriuo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai.
Sudaryta panaudos sutartis, jei ji nėra pripažinta negaliojančia, asmenims, kurie ją sudarė (t. y. šalims), turi įstatymo galią, tad tokioje situacijoje ne tik fiziškai, bet ir teisiškai užtikrinus vaiko teisę į gyvenamąjį būstą, asmuo, kartu su nepilnamečiais vaikais, turi teisę gyventi trečiajam asmeniui nuosavybės teise priklausančiame būste (Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-692-510/2008).
Teismai savo praktikoje suformavę nuostatą, kad panaudos teisė į šeimos gyvenamąją patalpą CK 3.82 straipsnio 3 dalį laikytina šeimos turtu, tai reikšminga aplinkybė, nes šeimos teisės normų nustatyta sustiprinta šeimos narių, ypač nepilnamečių, teisių ir teisėtų interesų, susijusių su šeimos turtu, apsauga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-128/2011). Taigi, turtinė teisė naudotis šeimos gyvenamąja patalpa išlieka ir tais atvejais, kai asmenys gyvena jiems nuosavybės teise nepriklausančiame būste.
Tiesiogiai įstatymas nenumato, kad ginant vaiko teises į gyvenamąjį būstą, uzufruktas būtų nustatomas į gyvenamąją patalpą, kuri nuosavybės teise priklauso tretiesiems asmenims, pvz., vaiko seneliams. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad CK 3.237 str. 2 dalyje numatyta, jog seneliai, turintys galimybę, privalo išlaikyti paramos reikalingus savo nepilnamečius vaikaičius, neturinčius tėvų arba negalinčius gauti jų išlaikymo. Atsižvelgiant į šias pareigas ir šeimos turtą reglamentuojančias normas, teismų praktikoje suformuota nuostata, kad kai vienas iš nepilnamečio vaikaičio tėvų yra miręs, o jo seneliai prašo teismo iškeldinti pastarąjį iš jiems priklausančio būsto – nors teismas tokį sprendimą ir priima, tačiau atideda jo vykdymą iki vaikaičiui sukaks 18 metų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-542/2012). Taip pat pažymėtina, kad vienas iš teisės naudotis kito asmens turtų įgijimo pagrindų yra sandoris, kurį šalys gali nustatyti bendru sutarimu ir savo valia, t. y. be teismo sprendimo (Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-946-622/2009).
Teismų praktikoje taip pat suformuota nuostata, kad jei sutuoktinis, kuriam gyvenamoji patalpa priklausė asmeninės nuosavybės teise, jį perleido (padovanojo) tretiesiems asmenims, o buvę jo šeimos nariai neturi kitos gyvenamosios patalpos ir pasikeitus gyvenamosios patalpos savininkui lieka gyventi toje pačioje gyvenamojoje patalpoje – jų teisė naudotis patalpa gali išlikti nuomos ar panaudos pagrindu. Tokiu atveju laikytina, kad asmuo, priimdamas nuosavybės teises, pripažino ir gyvenamojoje patalpoje gyvenusių asmenų teisę ir toliau ja naudotis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7816/2003).
Sprendžiant klausimus dėl trečiųjų asmenų nuosavybės teisės suvaržymo, turi būti atsižvelgta į kiekvienoje byloje nustatytas konkrečias faktines aplinkybes: asmenų apsigyvenimo būste aplinkybes, laikotarpį, kurį asmenys gyvena šiame būste, jų elgesį, turtinę padėtį, galimybes jiems apsirūpinti gyvenamuoju būstu, būsto savininko elgesį ir pan. Be to, tokiu atveju būtina apsvarstyti visus įmanomus konkrečioje situacijoje vaiko interesų apsaugos būdus, siekiant, kad vaikas nebūtų paliktas be gyvenamojo būsto, kuo, pirmiausia, turi pasirūpinti tėvai (ir tik jiems neišgalint – valstybė per savo institucijas) ir kad nebūtų pažeistos kitų asmenų – būtent patalpų savininko ir asmenų, turinčių teisę ir įstatymo nustatyta tvarka pageidaujančių išsinuomoti socialinį būstą, teisės. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-542/2012).
Teismų praktikoje suformuota nuostata, jog vaiko teisių prioritetinės apsaugos principas yra lygiavertis privačios nuosavybės neliečiamybės ir savininko teisių gynimo principams. Kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti protingą bei sąžiningą pusiausvyrą tarp vaikų interesų gynybos bei būsto, iš kurio reikalaujama išsikelti, savininko teisių bei teisėtų reikalavimų ir parinkti proporcingumo principą labiausiai atitinkantį vaiko teisių apsaugos būdą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-128/2011).
Apibendrintai galima teigti, kad vaiko interesų apsauga yra užtikrinama ir tarptautiniu lygiu, ir nacionaliniais teisės aktais, nepriklausomai nuo to, ar vaikas augo susituokusių ar nesusituokusių asmenų šeimoje – įtvirtinta būtinybė vienodai ginti tiek susituokusių, tiek nesusituokusių tėvų vaikų teises, tačiau kiekvienu atveju, sprendžiant ginčą teisme, atsižvelgiama į konkrečios situacijos faktines aplinkybes.
Pažymėtina, kad kiekviena situacija yra individuali, todėl dėl kiekvienos situacijos vertėtų pasikonsultuoti su teisininku, nes būtent nuo situacijos konkrečių faktinių aplinkybių gali priklausyti ir teisinės galimybės, siekiant užtikrinti nepilnamečių asmenų ir kartu su jais gyvenančių tėvų (susituokusių ar nesusituokusių) teisę į gyvenamąjį būstą.
Klausimą teisininkui siųskite adresu gyvenimas@15min.lt.
Daugiau aktualių temų rasite skiltyje „Teisininkas atsako“.
