Teisininkas atsako. Smurtavau prieš nepilnametį vaiką. Ar susitaikęs išvengsiu baudžiamosios atsakomybės?

Atsako advokatų profesinės bendrijos „Jankauskas ir partneriai“ advokato padėjėja Jolita Juškaitė

Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko, įmanomas tik tada, kai asmuo, padaro baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, kaip antai, asmeniui sukėlus fizinį skausmą ar nežymiai, nesunkiai sutrikdžius sveikatą, įmanomas atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius, o štai jau tyčinio sunkaus sužalojimo ar sveikatos sutrikdymo atveju, šis institutas negali būti taikomas, nes kitaip jis prarastų savo prasmę, t. y. būtų tiesiog piktnaudžiaujama darant nusikalstamas veikas, nes visad būtų tikimasi, jog pavyks išvengti baudžiamosios atsakomybės įkalbėjus nukentėjusįjį susitaikyti ir/ar jam atlyginus žalą.

Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, jog vien susitaikymo su nukentėjusiuoju nepakanka, o yra numatytos ir kitos atleidimo nuo baudžiamosios nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos, t. y. kaltininkas:

1) prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką ir

2) savu noru atlygina ar pašalina fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitaria dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, ir

3) susitaiko su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu, ir

4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Pažymėtina tai, jog aukščiau paminėtais pagrindais negali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pavojingas recidyvistas, taip pat asmuo, kuris anksčiau jau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaip susitaikęs su nukentėjusiu asmeniu, jeigu nuo susitaikymo dienos iki naujos veikos padarymo praėjo mažiau negu ketveri metai.

Asmeninio archyvo nuotr./Advokato padėjėja Jolita Juškaitė

Taip pat jeigu asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės per vienerius metus padarė baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą arba be pateisinamų priežasčių nevykdo teismo patvirtinto susitarimo dėl žalos atlyginimo sąlygų ir tvarkos. Taip pat jeigu asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, per vienerius metus padarė naują tyčinį nusikaltimą.

Kai nukentėjęs fizinis asmuo yra nepilnametis, jis pilnai realizuoti savo subjektyvių teisių negali. Dažnai tokie asmenys patys savarankiškai net negali pranešti apie jiems padarytas nusikalstamas veikas arba to tiesiog net nesuvokia. Tokie asmenys baudžiamajame procese dažniausiai turi savo atstovus pagal įstatymą ar įgaliotuosius atstovus.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – Baudžiamojo proceso kodeksas) 53 straipsnio 2 dalis numato, kad atstovais pagal įstatymą gali būti nepilnamečio arba neveiksnaus įtariamojo, kaltinamojo, nuteistojo ir nukentėjusiojo tėvai, įtėviai, globėjai, rūpintojai arba įstaigos, kuri globoja ar rūpinasi įtariamuoju, kaltinamuoju, nuteistuoju ar nukentėjusiuoju, įgalioti asmenys.

Todėl logiška būtų, kad tėvas, motina, ar kitas pagal įstatymą už tokį asmenį galintis sudaryti sandorius asmuo, kuris yra pripažintas nukentėjusiojo atstovu baudžiamajame procese, turėtų galimybę spręsti susitaikymo su kaltininku klausimą baudžiamojoje byloje, nors Baudžiamojo kodekso 38 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir nėra tiesiogiai įtvirtinta, jog susitaikymas galimas ne tik su pačiu nukentėjusiu fiziniu asmeniu, bet ir su jo atstovu.

Praktikoje tokiu atveju šio asmens atstovas procese turi tokias pačias teises ir pareigas, kaip ir jo atstovaujamasis asmuo, todėl susitaikymo klausimą kaltininkas iš esmės turi spręsti su nukentėjusio nepilnamečio asmens atstovu.

Mažiau problemų kyla, kai nukentėjusysis pats gali išreikšti savo nuomonę (nurodyti, ar jis atleidžia ar ne jį nuskriaudusiam asmeniui) dėl jam padarytos nusikalstamos veikos, pvz., nepilnametis asmuo, kuriam yra 14–17 metų. Tokiu atveju nepilnametis asmuo kartu su savo atstovu (šiam, patvirtinant ir pritariant nepilnamečio vaiko apsisprendimui susitaikyti) gali susitaikyti su kaltinamuoju.

Tačiau kai nusikalstama veika padaroma mažamečio (asmens iki 14 metų) atžvilgiu, jo nuomonė neturėtų daryti įtakos, nes toks nukentėjęs mažametis asmuo, kuris dar negali pareikšti savo nuomonės, dėl objektyvių priežasčių gali nepilnai suvokti jo atžvilgiu padarytos nusikalstamos veikos reikšmę bei galimus padarinius. Kaip antai, mažametis buvo mušamas, jam tuo metu skaudėjo, tačiau praėjus kiek daugiau laiko jau nebeatsimena, kad jį mušė, kad jam tuo metu skaudėjo, nors yra akivaizdžios likusios smurto žymės ant vaiko kūno ar akivaizdūs psichologinio, seksualinio smurto padariniai; arba smurtautojas staiga pradeda gražiai elgtis su vaiku, ką nors jam nuperka arba kaip nors kitaip pelno vaiko palankumą, ir vaikas tiesiog „atleidžia“, niekam nesiskundžia, kad kažkas su juo blogai elgėsi ir pan.

Tokiais vaikais tiesiog labai lengva manipuliuoti ir tuo dažnai yra naudojamasi. O kai prieš mažametį smurtauja tėvas ar motina, vaikas dažnai net bijo kažkam pasiskųsti arba net nėra kam, galvoja, kad juo nepatikės, galvoja, kad tai yra normalu arba tiesiog bijo prarasti (kad neatsidurtų vaikų namuose) kurį nors iš tėvų, jei kažkam pasakys, kad mama ir tėtis yra blogi, jį muša ir pan.

Tačiau ką daryti, kai prieš nepilnametį smurtauja abu jo tėvai, arba kuris nors vienas iš jo tėvų? Turėtų būti leidžiama susitaikyti su nukentėjusiuoju, t. y. nepilnamečiu vaiku ir vienu iš jo tėvų, kuris nesmurtauja? Juk praktikoje pasitaiko ydingų sprendimų, kai smurto prieš vaiką šeimoje atveju, neįvertinus aplinkybių, kad vaiko atstovas pagal įstatymą gali nepalaikyti vaiko ir ginti smurtautojo pusę, atstovu pagal įstatymą paskiriamas toks asmuo, pvz., nukentėjusio vaiko motina akivaizdžiai palaiko smurtaujantį savo sutuoktinį ir išreiškia norą susitaikyti su juo, kad jis išvengtų baudžiamosios atsakomybės, nors akivaizdu, jog nepilnamečiui vaikui nėra palankios sąlygos gyventi kartu su tėvu, nes jis pastoviai patiria fizinį ar psichologinį smurtą, ir atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės visiškai nesustabdo (nepamoko) smurtautojo.

Baudžiamojo proceso kodekso 53 straipsnio 3 yra numatyta, jog ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro nutarimu bei teismo nutartimi gali būti atsisakyta leisti atstovui pagal įstatymą dalyvauti procese kaip atstovui, jeigu tai prieštarautų nepilnamečio asmens interesams. Tokiu atveju ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas turi užtikrinti, kad procese dalyvautų kitas atstovas pagal įstatymą, o kai tokios galimybės nėra, – laikinai, kol bus išspręstas naujo atstovo pagal įstatymą klausimas, paskirti atstovu bet kokį kitą asmenį, galintį tinkamai atstovauti nepilnamečio asmens interesams.

Taigi ikiteisminio tyrimo metu privaloma išsiaiškinti, ar nepilnamečio interesams baudžiamajame procese galės atstovauti jo atstovas pagal įstatymą, t. y. tėvai (įtėviai), globėjai (rūpintojai) ir tik tokiu atveju, jei yra pagrįstų duomenų, jog minėti asmenys negalės atstovauti bei užtikrinti nepilnamečio vaiko teisių bei geriausių interesų, gali būti priimamas nutarimas atsisakyti leisti atstovui pagal įstatymą dalyvauti procese.

Tokiu atveju ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro nutarimu bei teismo nutartimi gali būti atsisakyta leisti atstovui pagal įstatymą dalyvauti procese kaip atstovui, jeigu tai prieštarautų nepilnamečio asmens interesams, pvz., kai įtarimai pareikšti vaiko atstovui pagal įstatymą; įtarimai pareikšti šeimos nariui, o atstovas pagal įstatymą turi motyvų pirmenybę atiduoti įtariamojo interesams; įtarimai pareikšti vaiko atstovui pagal įstatymą, kito nesant; šeima įrašyta į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą ir ikiteisminį tyrimą atliekantiems pareigūnams kyla abejonių dėl atstovų pagal įstatymą tinkamumo atstovauti vaiką ir kt.

Taigi susitaikymas su nukentėjusiu nepilnamečiu asmeniu (kad ir savo vaiku) praktikoje yra įmanomas, tačiau reikia susitaikyti ne tik su nepilnamečiu (jei pagal nepilnamečio brandą tai įmanoma), bet ir jo įstatyminiu ar įgaliotuoju atstovu, tačiau tokiu atveju yra itin kritiškai įvertinamas nukentėjusiojo atstovo tinkamas atstovavimas nepilnamečiui, nes nepilnamečiui (ypač mažamečiui) negalint/negebant pilnai realizuoti savo teisių, atstovo vaidmuo susitaikymo procese yra itin didelis ir daug ką lemiantis, todėl atstovo tinkamu parinkimu yra siekiama, jog iš tikrųjų būtų užtikrinami nepilnamečio vaiko, o ne smurtaujančio asmens norai ir interesai.

Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, jog atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto taikymas teismui nėra privalomas, o tai yra vien teismo diskrecijos teisė, t. y. teismas konkrečioje situacijoje sprendžia, ar yra pagrindo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės net jei, atrodytų, ir yra išpildytos visos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos (pvz. nukentėjęs asmuo ir kaltininkas susitaiko, pilnai atlygina žalą, gailisi dėl padarytos veikos ir pan.) ir padaryta nusikalstama veika atitinka Baudžiamojo kodekso 38 straipsnyje išvardintų nusikalstamų veikų sunkumo laipsnį. Teismo sprendimą atleisti ar ne nuo baudžiamosios atsakomybės, remiantis Baudžiamojo kodekso 38 straipsnio nuostatomis, gali lemti realus nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, kaltininko asmenybė ir kitos aplinkybės.

Dėl detalios teisinės konsultacijos galima kreiptis jankauskas.eu.

Klausimus teisininkui siųskite adresu gyvenimas@15min.lt.

Daugiau aktualių temų rasite skiltyje „Teisininkas atsako“.