Kodėl kitokį chromosomų rinkinį turintis vaikas yra nuostabus
„Galiu daugiau nei tu manai“, – taip vyras pavadino savo labdaros–paramos žygį dviračiu iš Didžiosios Britanijos į Lietuvą, skirtą savo 3,5 metukų dukrytei. Kartu su bičiuliu iš Švedijos jis per 15 dienų įveikė 2500 km ir gegužės 19 d. finišavo Anykščiuose, iš kurių ir yra kilęs.
„Dukrytė gimė Lietuvoje. Tuo metu aš jau buvau Anglijoje, žmona su ja pas mane atvyko po pusmečio. Kai gauni žinią, kad tavo vaikui įtariamas Dauno sindromas, pirma mintis – kodėl man. Apie savaitę buvau sutrikęs, susikrimtęs, šoko būsenoje. Gerai, kad turiu pusseserę psichologę. Ji mane labai apramino, pasakė, kad nėra tame nieko bloga. Ir iš tiesų mes nusiraminome ir susitaikėme – yra, kaip yra.
Dabar visiems sakau, kad tiesiog nuostabu turėti vaiką, kuris turi kitokį chromosomų rinkinį. Aš didžiuojuosi savo dukryte ir esu dėl to labai laimingas. Dauno sindromą turintys vaikai yra unikalūs – mieli, šilti, kupini meilės. Anglai, pamatę mūsų dukrytę, dažnai prie jos prieina, paglosto. Ji traukia žmones tarsi magnetas“, – tikino pašnekovas.
Gyventi Anglijoje pasirinko sąmoningai
Tautvydas prisipažino Angliją gyvenimui pasirinkęs sąmoningai. Mat skirtumas tarp paslaugų, kurias neįgalius vaikus auginančios šeimos gauna čia ir Lietuvoje, esą kaip juoda ir balta. Pasak jo, Lietuvoje šie vaikai vis dar sulaukia patyčių, atstūmimo, dėl to šeimos užsisklendžia savyje, tarp keturių sienų.
Šiems vaikams skiriamas labai didelis dėmesys, į darželį ateina specialistai su jais dirbti.
„Anglijoje šie vaikai labai smarkiai integruojami į visuomenę. Mūsų mažylė lanko įprastą darželį. Kai susiruošėme atiduoti Kamilę į darželį, mūsų paklausė, kokį renkamės – paprastą ar specializuotą. Mes pasirinkome paprastą ir niekam dėl to nekilo jokių problemų.
Mano žmona kartą matė tokią situaciją. Dukrytė bando darželyje valgyti, jai nelabai išeina, nes Dauno sindromą turinčių vaikų raida atsilieka, bet prie jos priėjusi mergaitė su berniuku, tokio paties amžiaus vaikai, padeda jai. Labai gražus ir džiuginantis vaizdas, kurį vargiai pamatytume Lietuvoje.
Darželyje nuolat tariamasi su žmona, ar viskas gerai dukrytei, ar netrūksta jai kokių nors specifinių žaislų, gal su ja reikėtų dar kuria nors kryptimi padirbėti. Šiems vaikams skiriamas labai didelis dėmesys, į darželį ateina specialistai su jais dirbti.
Kol Kamilė būdavo namuose, vieną ar du kartus per savaitę pas mus ateidavo valstybės skirta moteris, kuri tiesiog su ja užsiimdavo, žaisdavo, bendraudavo, pasakas skaitydavo. Mums tai nieko nekainavo“, – pasakojo vyras.
Taip pat valstybė kartą per metus neįgalius vaikus auginančioms šeimoms skiria 500 svarų. Šeima pati gali pasirinkti, kam juos panaudos: buities gerinimui, kokių nors specialių priemonių arba žaislų pirkimui, kelionėms ir pan.
„Mes pasirinkome keliones, kadangi mūsų mažylei labai patinka keliauti. Tie pinigai tiesiogiai į sąskaitą nepervedami, bet nurodomi tam tikri poilsio namai, į kuriuos galima nuvykti. Dukrytė ten gali mėgautis baseinu, vandens procedūromis, kiekvieną vakarą vyksta vaikų diskotekos – jie šoka, dainuoja, su jais užsiima animatoriai“, – dėstė Tautvydas.
Vaikas, kurio paskirtis žemėje – skleisti meilę
Paklaustas, kas yra sunkiausia auginant tokį vaiką, mergaitės tėtis tikino, kad nepastebėjo jokių sunkumų, nes dukrytė teikia tėvams tik džiaugsmo.
„Ji kalba, bet savo kalba. Labai mėgsta muziką. Kai atvykome į Lietuvą, Anykščiuose vyko Europos gatvės šokių čempionatas. Išeina jaunimas šokti ant parketo, ir ji iš karto veržiasi, šoka, ploja. Jai labai patinka muzika.
Šitie vaikučiai yra tokio mielumo, tokio gerumo, tokio žavumo, kad tikrai trūksta žodžių tam apibūdinti.
Iš esmės ji nori daryti viską, ką daro jos amžiaus vaikai. Kartais gal nelabai išeina, bet jai tiesiog reikia parodyti, kaip daryti, ir ji pradeda mėgdžioti. Būna, kartais ją pabari, parodai pirštą, kad taip negalima daryti, ji iš karto susikremta, nueina į šoną, kiek pastovi, o tada prieina, apsikabina, išbučiuoja tarsi atsiprašydama.
Arba jeigu kažko nori, prieina kaip laputė, pradeda glaustytis, bučiuoti, glostyti galvą. Tada žinai, kad prašo saldainio ar dar ko nors.
Kiekvieną mielą dieną ji kuo nors nustebina ir nudžiugina. Nuolat ką nors tokio mielo iškrečia, kad pakyla nuotaika, jautiesi laimingas. Sunku perteikti žodžiais, kokią laimę iš tiesų jaučiu. Šitie vaikučiai yra tokio mielumo, tokio gerumo, tokio žavumo, kad tikrai trūksta žodžių tam apibūdinti. Jie aplink save skleidžia tik gerą energiją“, – dėstė Tautvydas.
Vyras yra girdėjęs posakį, kad šie vaikai gimsta tuomet, kai žemėje yra per mažai meilės. Pasak jo, tai tikra tiesa, nes jie iš tiesų aplink save spinduliuoja gėrį ir meilę. „Kartais po darbo grįžti namo pavargęs, ištampytais nervais, ji atbėga, prisiglaudžia, ir viskas viduje nurimsta, viskas pasidaro gerai“, – atviravo užsienio lietuvis.
Kaip gimė šio žygio idėja
„Apie tai, kad norėčiau atminti į Lietuvą dviračiu, pradėjau galvoti prieš dvejus metus. Žinoma, tai didžiulis iššūkis, todėl vis jį atidėdavau.
Prieš gerą pusmetį, lapkričio mėnesį, pas mus viešėjo draugai iš Lietuvos. Tuomet kažkaip impulsyviai prisižadėjau jiems šią idėją įgyvendinti. Žmona nusprendė, kad keliauti reikia prasmingai – reikia sugalvoti tikslą. Taip gimė projektas keliaujant rinkti pinigus Žmonių su Dauno sindromu ir jų globėjų asociacijai Lietuvoje. Surinktas lėšas būtų galima panaudoti prasmingai jų integracijai į visuomenę.
Tą pačią dieną apie tai pranešiau savo „Facebook“ paskyroje. Iš karto atsiliepė draugas iš Švedijos ir perklausė, ar aš čia rimtai. Paprašė dviejų savaičių pagalvoti, tačiau vos po kelių dienų pranešė, kad prisijungs prie manęs, o jo brolis paskui važiuos autobusiuku ir veš visą mūsų bagažą, maistą.
Pajudėjome gegužės 5 dieną: aš – iš Anglijos, jis – iš Švedijos. Po 900 km susitikome Vokietijoje, Bremeno mieste“, – pasakojo Tautvydas.
Vyras „Facebook“ sukūrė paskyrą, kurioje žmonės, palaikantys jo žygį, galėjo paaukoti pinigų, kurie visi bus pervesti Žmonių su Dauno sindromu ir jų globėjų asociacijai. Kiekvienas aukotojas gali matyti, kokia suma yra paaukota. Šiuo metu ji siekia beveik 6 tūkst. svarų. Aukoti čia bus galima dar visą mėnesį.
Vyras tikisi, kad suma išaugs bent iki 10 tūkst. svarų. Lietuvoje taip pat po vieną eurą buvo galima aukoti trumpuoju telefono numeriu. Šiuo būdu pririnkta apie 600 eurų. Dalis aukotojų pinigus pervedė tiesiai į asociacijos sąskaitą.
„Kelionės metu surengėme internetinį aukcioną, kurį transliavome tiesiogiai. Išstatėme įvairius savo daiktus. Pirmas daiktas, kuris buvo parduotas, buvo mano šalmas. Pirminė kaina buvo 30 eurų, parduota buvo už 247 eurus. Dabar tas šalmas mano lagamine, vežu atgal į Angliją, ten jį pasiims lietuvė, gyvenanti Airijoje. Už 10 eurų pardavėme net ananasinį saldainį, kurį radome viename iš viešbučių. Likau labai sužavėtas gera žmonių valia, kad jie taip dosniai parėmė vaikus“, – teigė pašnekovas.
Trečią dieną žygis vos nenutrūko
Tautvydas prisipažino, kad vos pradėjęs žygį, išsigando, kad jau pirmosiomis dienomis teks jį nutraukti. Nors pirma diena buvo labai lengva, o nuotaika puiki, pakylėta, jau antrą dieną jis truputį palūžo, trečią buvo dar blogiau, bet ketvirtą atsigavo. Pasak jo, tai buvo vienintelė krizė per visą žygį.
„Sunkiausia buvo, kai vienas myniau tuos 900 km iš pradžių ir visą savo mantą, 40 kg, vežiausi ant dviračio. Pradėjo tirpti dešinės rankos plaštaka taip, kad iš skausmo net ašaros riedėjo. Trečią dieną, dantis sukandęs, numyniau tik apie 80 km, tačiau pailsėjęs ketvirtą dieną vėl sukaupiau jėgas ir įveikiau 237 km, susitikau su draugais, atidaviau į autobusiuką daiktus, ir kelionė tapo daug lengvesnė.
Tačiau šiam žygiui jis specialiai nesiruošė ir mano, kad įveikti distanciją jam labiausiai padėjo ryžtas, užsispyrimas ir stipri valia.
Tuo metu jau maniau, kad reikės nutraukti kelionę, bet sustoji pailsėti, išsitrauki mažylės nuotrauką ir labai aiškiai supranti, kad turi tai daryti, privalai finišuoti, nes kitaip ką pamanys mano dukrytė?“ – tikino Kamilės tėtis.
Tautvydas nėra naujokas dviračių sporte, bent kartą per mėnesį stengiasi dalyvauti labdaringose varžybose, starto mokestis už kurias skiriamas žmonėms, sergantiems įvairiomis ligomis. Tačiau šiam žygiui jis specialiai nesiruošė ir mano, kad įveikti distanciją jam labiausiai padėjo ryžtas, užsispyrimas ir stipri valia. Žinoma, ir žmonių palaikymas, kurio tikrai netrūko.
„Žygio rezultatas kokiais 300 proc. didesnis negu mes tikėjomės. Nepaprastai daug dėmesio sulaukėme. Panašų žygį kartosiu kasmet, kol leis sveikata. Dabar su bičiuliu planuojame, jei pavyks, minti aplink Baltijos jūrą. Tai tūkstančiu kilometrų daugiau“, – svarstė pašnekovas.
Įsimintiniausios žygio akimirkos
Paklaustas, kokie žygio epizodai įsiminė labiausiai, Tautvydas prisiminė, kaip Olandijoje sustojo prie „McDonalds“, nes pajuto, kad labai nori valgyti. Lauke sėdėjo pagyvenusių žmonių pora. Paprašyti „užmesti akį į dviratį, kad nepavogtų“, jie išsiklausinėjo, kur vyras keliauja, o sužinoję istoriją, buvo tokie sužavėti, kad pavaišino jį pietumis.
Dabar, ko gera, žavūs net ir prisiminimai apie sudėtingas situacijas.
„Lenkijoje įsiminė dviračių kelių kokybė. Kol važiuoji asfaltu, viskas gerai, bet kai reikėdavo važiuoti miško takeliais, kur žolė vos ne iki bambos, būdavo sudėtinga. Susidurdavome su paradoksu: važiuoti toliau nebeįmanoma, o navigacija rodo, kad čia eina dviračių takas. Tuomet užsikeli dviratį ant pečių ir bėgi per bulvių lauką iki kito kelio, kuris gali būti ir už pusantro kilometro.
Buvo atvejis, kai navigacija rodė, kad yra takas paplūdimiu, bet kai privažiavome, pamatėme, kad ten kopos. Apie 7 km ėjome basomis per tuos smėlynus, ant pečių nešdami dviračius.
Kita vertus, galiu paneigti mitus apie lenkų nesvetingumą. Kartą apsistojome pas žmones, kurie nuomojo kambarius. Papasakojome jiems, kokiu tikslu keliaujame. Ryte po pusryčių jau ruošiamės išvykti, o šeimininkai užleidžia mums atsisveikinimui „Queen“ dainą „Mes esame čempionai“. Net ašaros ėmė riedėti. Atlėkė šeimininkė, apsikabino mus ir pabučiavo už tai, ką darome. Šis įvykis mus taip sukrėtė, kad visą kelionę jį prisimindavome“, – pasakojo Tautvydas.
Vyras, gimtinėje paviešėjęs vos keletą dienų, atgal į Didžiąją Britaniją išvyko pavargęs, bet pakylėtas. Ir svarbiausia turbūt ne tai, kad jis įveikė save, o kad iš tiesų padarė daug daugiau. Jo žygis – tikra tolerancijos pamoka, griaunanti stereotipus apie kitokius vaikus.
