Kokie lygiavertės tėvystės pliusai, ar yra minusų, kas geriausia vaikui po skyrybų papasakojo Mykolo Romerio universiteto Psichologijos instituto profesorė, konfliktų ir ginčų sprendimo mediatorė prof. dr. Jolanta Sondaitė.
– Pastaruoju metu vis garsiau kalbama apie lygiavertės tėvystės, kai išsiskyrus tėvams vaikai gyvena vienodą laiko tarpą su abiem, privalumus. Kaip jūs vertinate tokį modelį?
– Aš esu šio modelio, kurį pati vadinu bendratėvyste, šalininkė. Tai nėra mano asmeninė nuomonė, daugybė tyrimų patvirtina tokio modelio naudą vaikui. Dar 2014 m. paviešintas mokslinis darbas, kur apibendrinti 40 skirtingų bendratėvystės modelio taikymo tyrimų atliktų JAV, Kanadoje, Švedijoje, Didžiojoje Britanijoje, Norvegijoje, Nyderlanduose, Australijoje. Atsakymas vienareikšmiškas – su tam tikromis išimtimis tai yra naudingas vaikui modelis.
Moksliniai tyrimai rodo, kad norint išlaikyti ryšį su abiem tėvais, vaikas turi praleisti mažiausiai 30 proc. laiko su tuo, su kuriuo matosi rečiau. Ir tai tikrai yra įgyvendinama.
– Skandinavijoje ir JAV atlikti tyrimai rodo, kad lygiavertę tėvystę patyrę vaikai labiau pasitiki savimi, yra laimingesni, maža to, toks modelis geriau tinka ir tėvams. Ar yra kokių nors tyrimų, kurie rodytų, jog vis tik taip nėra?
– Kaip psichologė konsultuoju ir suaugusius žmones, tarp jų ir tokius kurie išaugo tik su vienu tėvų. Ir matau, kad įtampa tarp tėvų, nutolimas nuo vieno iš tėvų gali lemti labai nemalonias ilgalaikes pasekmes. Taip pat ir tyrimai rodo, kad atvejai, kai vaiko santykiai dėl konfliktiškų tėvų skyrybų buvo sutrikdyti su vienu iš tėvų, lemia žemą jau suaugusio žmogaus savivertę, nepasitikėjimą savimi ir kitais, depresiją, alkoholio ir narkotikų vartojimą.
Tyrimai rodo, kad atvejai, kai vaiko santykiai dėl konfliktiškų tėvų skyrybų buvo sutrikdyti su vienu iš tėvų, lemia žemą jau suaugusio žmogaus savivertę, nepasitikėjimą savimi ir kitais, depresiją, alkoholio ir narkotikų vartojimą.
Mažas vaikas linkęs kaltinti dėl visko save, tad tėvų nesutarimai ir vieno iš jų dingimas ar nutolimas lemia disfunkcinius santykius vėlesniuose gyvenimo etapuose.
– Kaip vertinate lygiavertės tėvystės situaciją Lietuvoje? Įstatymai lyg teoriškai ją įtvirtina, tačiau realybėje teismų sprendimų dėl lygiavertės tėvystės vos vienas kitas, o kai tėvai nesutaria – iš vis tik vienas?
– Apskritai tendencijas vertinu teigiamai. Per pastaruosius 2-3 metus padaugėjo atvejų, kai tėvai pageidauja vienodai ar panašiai skirti laiko vaikui po skyrybų. Ir šiuo atveju visuomenė progresyvesnė nei teismai ar specialistų bendruomenė. Vis tik nemaža psichologų ir teisėjų bendruomenės dalis dar vadovaujasi senomis nuostatomis ir jų poziciją pakeisti būtų tikrai sunku.
Prisiminkite, kokį pasipriešinimą sukėlė „beržinės košės“ atsisakymas. Su bendratėvyste situacija yra panaši, bandant tai įtvirtinti kaip pagrindinį vaiko auginimo modelį po skyrybų, būtų sulaukta daug pasipriešinimo, nors vaikui tai geriausias modelis.
Bet tikrai jau atėjo laikas pakoreguoti įstatymus bent tiems žmonėms, kurie dėl bendratėvystės sutaria patys, pavyzdžiui įtvirtinti dvigubą vaiko gyvenamąją vietą.
– Psichologai šiuo metu lyg pasidalinę į dvi stovyklas. Vieni sako, jog vaikui reikalinga pastovi saugi gyvenamoji vieta, o tai reiškia, kad jis su vienu tėvų praleidžia daugiau laiko, kiti tvirtina, jog saugi aplinka nereiškia gyvenamosios vietos. Ką manote jūs?
– Vaikui svarbiausia yra psichologinis saugumas ir didžiausią žalą padaro tėvų nesutarimai. Dėl gyvenamosios vietos, kiek esu susidūrusi savo praktikoje, vaikai problemų nemato. Štai konsultuoju mergaitę, kuri praleidžia vienodai laiko su abiem tėvais. Ji kaip pagrindinius namus įvardina mamos namus, pas tėtį jaučiasi svečiuose, bet jai gerai, kad su abiem tėvais praleidžia daug laiko. Tai yra svarbiausia.
Vienintelė bendratėvystės grėsmė – jei abu tėvai nesutaria ir vaikui viešint pas juos blogai atsiliepia apie kitą tėvą. Tai yra vaiko žalojimas.
– Iki šiol vyksta kursai šeimoms, kur teigiama, kad mamos pareiga suteikti vaikui saugumą, tėčio – palydėti vaiką į suaugusio gyvenimą, teko girdėti kaip viena psichologė teigė, kad jei mažas vaikas išsigandęs ateina į lovą pas mamą, tai viskas gerai, jei pas tėtį – tai kone iškrypimas. Koks vis tik iš tikrųjų tėvo ir motinos vaidmuo vaiko gyvenime, ar galima sakyti, kad kažkuris iš tėvų yra svarbesnis?
– Tikrai daug specialistų dar vis laikosi senovinės nuostatos, jog mama vaikui yra svarbesnė. Manau, tai susiję su tuo, jog mama maitina vaiką krūtimi ir anksčiau buvo galvojama, jog vaikas tikrai tamprų ryšį geba sukurti tik su vienu asmeniu.
Tačiau naujausi moksliniai tyrimai rodo, jog vaikas vienodai tamprų ryšį gali sukurti su daugiau asmenų, tad stiprus prieraišumas tikrai gali būti su abiem tėvais, jei jie abu skiria vaikui pakankamai daug dėmesio.
Vienintelė bendratėvystės grėsmė – jei abu tėvai nesutaria ir vaikui viešint pas juos blogai atsiliepia apie kitą tėvą. Tai yra vaiko žalojimas.
– Labai dažnai po skyrybų su vienu tėvų vaikas bendrauja savaitgaliais ar net rečiau? Ką vaikui reiškia „savaitgalinis“ tėtis arba mama?
– Pasiremsiu tyrimais ir savo praktika – dabar labai populiari tvarka, kai vaikas su vienu iš tėvų matosi tik kas antrą savaitgalį, yra labai prastas pasirinkimas, nes anksčiau ar vėliau santykiai pradeda silpnėti. Tiesiog ilgainiui susitikę jie nebeturi apie ką kalbėtis. O tai reiškia, kad vaikas praranda vieną iš tėvų. O išlaikyti santykį su abiem jais yra vaiko ir atsakingų tėvų interesas.
– Pasitaiko tikrai daug atvejų, kai vykstant skyryboms dėl vienų ar kitų priežasčių vaikas yra nuteikiamas prieš kitą tėvą, visokiais būdais bandoma vienam iš tėvų uždrausti matytis su kitu tėvu. Kaip vertinate tokį elgesį?
– Tokių atvejų tikrai pasitaiko ir tai yra sunkus vaiko traumavimas. Skyrybos jau savaime yra labai didelis išbandymas vaiko gyvenime. Vaiko nuteikinėjimas prieš vieną tėvų, melavimas šią traumą dar labiau pagilina. Jei tėvams iš tikro rūpi vaikas, taip elgtis negalima, tai gali turėti jau minėtas pasekmes visam gyvenimui.
Galiu tik pasidžiaugti, kad Lietuvoje teismo psichologinė ekspertizė jau gali nustatyti nuteikinėjimo faktą. Tik, didelė bėda, jog laukti ekspertizės Lietuvoje reikia kartais net iki 2 metų, tai labai ilgas laiko tarpas vaikui.
Man tenka dalyvauti tėvų-vaikų santykių atkūrimo procese. Čia jau irgi šiek tiek judama. Pati dalyvavau procese, kur teismo psichologinė ekspertizė nustatė, jog mama nuteikinėjo vaiką prieš tėtį, vaikas nebenorėjo su juo matytis. Tuomet, remdamasis ekspertize, teismas nustatė, kad vaikas turi gyventi po savaitę pas kiekvieną iš tėvų.
Dalyvavau pirmajame vaiko perdavime tėčiui. Iš pradžių vaikas sakė, kad nenori važiuoti pas tėtį, buvo sutrikęs dėl tokios situacijos. Tačiau jau po trijų dienų praleistų kartu su tėvu vaikas buvo laimingas. Tad santykių atkūrimas įmanomas, tik reikalingas institucijų įsikišimas. Laimėtojas šiuo atveju – vaikas.
Žinoma, vaikas gali būti nuteiktas ir nesąmoningai. Skyrybų metu vaikai išgyvena lojalumo konfliktą ir jei girdi vieną tėvų nuolat blogai atsiliepiantį apie kitą tėvą, jei mato, kad pavyzdžiui, mama nepatenkinta, kad vaikas buvo su tėvu ir dar buvo laimingas, vaikas gali pradėti vengti vieno iš tėvų. Ir tai labai žalinga vaikui, atsakingi tėvai turėtų tai įvertinti.
– Su kokiais pagrindiniais iššūkiais sprendžiant šeimų nesutarimus susiduriate kaip mediatorė?
– Kalbant apie bendratėvystę, pastebiu mamų atsargumą, nepasitikėjimą tėvais. Tačiau pradėjus taikyti bendratėvystę ganėtinai greitai tos baimės dingsta.
Taip pat iškyla konfliktų dėl vaiko priežiūros – vienas griežtesnis, pas kitą daugiau laisvės. Tačiau tam tikri skirtumai nėra blogai, žmonės skirtingi ir vaikui gerai matyti skirtingus modelius, iš kurių jis pasiims tai, kas jam bus priimtiniausia.
Vienam gali tikti keisti namus kas savaitę, kitam kas kelias dienas. Reiktų bandyti įvairius modelius ir stebėti, kaip vaikui geriausia, kad patirtų kuo mažiau streso.
– Kokia vaiko priežiūros tvarka po skyrybų naudingiausia vaikui?
– Iki dviejų metų dėl objektyvių priežasčių, kaip maitinimas, vaikas vis tik turėtų daugiau laiko praleisti su mama, tačiau tikrai yra puikių pavyzdžių, kai ir tokio amžiaus vaikai nakvoja pas tėtį.
Vėliau jau galima taikyti bendratėvystės modelius. Jei vaikas anksčiau gyveno ilgesnį laiką su mama, gal nereiktų pradėti nuo 50/50 varianto.
Koks tas bendratėvystės modelis geriausias konkrečiam vaikui, labai sunku pasakyti. Vienam gali tikti keisti namus kas savaitę, kitam kas kelias dienas. Reiktų bandyti įvairius modelius ir stebėti, kaip vaikui geriausia, kad patirtų kuo mažiau streso.
Nuo 6 metų jau drąsiai galima taikyti 50/50 modelį, o su paaugliais jau reiktų pradėti tartis. Paauglystėje vaikams vis svarbesni tampa jų draugai, jų socialinis gyvenimas, kurio negalima ignoruoti.
Žinoma, bendratėvystę gali riboti įvairios natūralios kliūtis – vaiko negalia, geografija. Tačiau turėjau vieną atvejį, kai tėvai gyveno skirtinguose miestuose ir tėtis kiekvieną penktadienį pasiimdavo vaiką iš mokyklos ir parveždavo atgal pirmadienį. Vaikas buvo patenkintas tokiu gyvenimu.
– Koks būtų paskutinis patarimas?
– Jei laikotės bendratėvystės principų, norėčiau patarti vis tik šį modelį taikyti lanksčiai, atsižvelgiant į vaiko ir kitų tėvų interesus. Tai neturi būti toks modelis, kai vaikui svarbus renginys, bet negali į jį eiti vien dėl to, kad turi eiti gyventi pas kitą tėvą. Visur labai svarbu sveikas protas.
Specialisto komentaras
„Prieš pusę šimto metų pažangiose vakarų šalyse buvo nustatyta, kad lygiavertė tėvystė po skyrybų geriausiai atitinka vaikų interesus. Nors šio modelio įdiegimui į praktiką aršiai priešinosi dalis įtakingų feministinių organizacijų, advokatų bendrijų ir įrodymais grįstu mokslu nesivadovaujančių psichologų, vis tik lygiavertės tėvystės modelis vakarų šalyse yra taikomas vis plačiau.
Dalyje valstybių yra netgi nustatyta taip vadinama lygiavertės tėvystės prezumpcija – tai reiškia, kad šis modelis yra pirmo pasirinkimo, todėl taikomas automatiškai, tarsi pagal nutylėjimą, o jo atsisakoma tik įrodžius, kad konkrečiu atveju jis nėra tinkamiausias.
Teismai linkę į prašančius lygiavertės tėvystės žiūrėti įtariai, ypač kai kitas iš tėvų aršiai priešinasi, svaidosi nebūtais kaltinimais ar nuteikinėja vaiką.
Į mūsų asociaciją nuolat kreipiasi tėvai, girdėję apie lygiavertę tėvystę ir jos siekiantys, tačiau vietoj pagalbos susiduriantys su specialistų ir teisėsaugos daromonis kliūtimis. Teismai linkę į prašančius lygiavertės tėvystės žiūrėti įtariai, ypač kai kitas iš tėvų aršiai priešinasi, svaidosi nebūtais kaltinimais ar nuteikinėja vaiką. Nors įrodyta, kad lygiavertė tėvystė reikšmingai – net kelis kartus – sumažina vaiko nuteikinėjimo galimybę, nemaža dalis psichologų Lietuvoje vis dar nepalaiko lygiavertės tėvystės idėjų, o vaikų nuteikinėjimą – tėvų atstūmimą – laiko pseudoteorija.
Dėl tokio menko išprusimo lygiavertės tėvystės srityje tarp specialistų, ji pas mus nustatoma kol kas tik itin retais, pavieniais atvejais. Tačiau norime pasidžiaugti, kad situacija, nors ir labai pamažu, tačiau keičiasi į gerą pusę: jaučiame vis didėjantį specialistų ir į mus besikreipiančių tėvų susidomėjimą, daugėja ir diskusijų šia tema viešoje erdvėje. Todėl neabejojame, kad anksčiau ar vėliau lygiavertė tėvystė taps pirmo pasirinkimo modeliu išsiskyrusioms šeimoms“, – sako Ramūnas Kvietkauskas, Lietuvos lygiavertės tėvystės asociacijos steigėjas.
