Kas ketvirtas iš tėvų kišenpinigių vaikams neskiria
Paklausti, kokio amžiaus vaikui jau reikėtų duoti kišenpinigių, didžioji dalis (39 proc.) apklausos dalyvių atsakė, kad nuo 7 metų. Ketvirtadalis (25 proc.) tėvų mano, jog tik vyresniems nei 8 metų vaikams tikslinga skirti kišenpinigius, tačiau 13 proc. tėvų pasisakė, kad juos galima skirti ir aštuonmečiams.
Tik kas dešimtas apklausos dalyvis linkęs kišenpinigius duoti keturmečiams ir vos 7 proc. – 5-6 metų vaikams.
Daugiau nei trečdalis (36 proc.) apklausos dalyvių vaikams pinigų duoda kartą per savaitę, kas ketvirtas (25 proc.) – kasdien, 12 proc. – kai vaikas paprašo, likusieji kišenpinigių neskiria išvis.
Net ir centai svarbūs
Kai kurios tėvų nuostatos, išryškėjusios apklausoje, nustebino „Swedbank“ Finansų instituto vadovę. Pavyzdžiui, tai, kad net ketvirtadalis tėvų vaikams kišenpinigių neduoda.
„Net ir centai, skiriami kišenpinigiams, vaikui yra svarbūs, ypač jeigu jis jau eina į mokyklą. Kažkiek laisvų pinigų mokyklinukui reikėtų duoti. Kad ir po 20, 50 centų – tai svarbu ir dėl vaiko orumo, ir tam, kad mokytųsi elgtis su pinigais. Tyrimai taip pat pagrindžia labai aiškią koreliaciją tarp to, kada vaikas pradeda pats naudotis pinigais ir jo finansinių įgūdžių. Taigi, kišenpinigiai – būtini“, – neabejoja J.Cvilikienė.
Kaip parodė apklausa, beveik pusė 15min apklausos dalyvių (46 proc.) kišenpinigius vaikams ir skiria tam, kad jie išmoktų elgtis su pinigais. 70 proc. tėvų nekontroliuoja, kur išleidžiami kišenpinigiai, o 30 proc. pageidauja, kad vaikai atsiskaitytų, ką už paskirtus kišenpinigius įsigijo.
Kas yra ir kas nėra asmeniniai vaiko pinigai
Nesvarbu, kaip vadinsime vaiko reikmėms duodamus pinigus – kišenpinigiais, dienpinigiais ar kitaip – svarbu, kam jie yra skiriami, – pabrėžia „Swedbank“ Finansų instituto vadovė.
„Nuo to ir reikia pradėti skiriant konkrečią sumą vaikui. Kaip aš pati savo vaikams apibrėžiu, yra pinigai maistui, transportui, o taip pat – laisvos lėšos, kurias vaikas savo nuožiūra gali leisti: ar papildomų skanėstų nusipirkti, ar taupyti“.
Apklausoje dažniausiai minėtų dviejų eurų per dieną kišenpinigių maistui J.Cvilikienei atrodo kaip ir nepakaktų pavalgyti. „Gali būti, kad tėvai užsako mokykloje pietus ir už juos sumoka atskirai, o vaikui dar duoda du eurus per dieną. Tačiau dešimtmečiui skirti 40 eurų „laisvų pinigų“ per mėnesį – gal daugoka?“ – svarstė ekspertė-trijų vaikų mama.
Kad ir kaip tėvai nuspręstų, J.Cvilikienės įsitikinimu, svarbiausia – ne kišenpinigių dydis, bet susitarimas, kam jie juos gali išleisti ir kuriam laikui jų turėtų užtekti.
„Jeigu duodu pinigų maistui ir transportui savaitei, turiu patikrinti, ar jie išleidžiami būtent šiems dalykams ir kaip sekasi šiuos pinigus paskirstyti savaitės eigoje. Vaikas turi būti pavalgęs ir važinėti ne zuikiu. Tačiau laisvi, papildomai skiriami pinigai neturėtų būti kontroliuojami. Nebent pastebėtume, kad jie naudojami netinkamiems, vaikui žalingiems dalykams“.
Gelbėti ar pasigailėti?
Atsakydama į klausimą, kokiu periodiškumu duoti vaikams kišenpinigių, J.Cvilikienė patarė atsižvelgti į amžių: „Dvyliktokas baigęs mokyklą studijuos arba dirbs ir gaus atlyginimą kartą ar du per mėnesį, tad jau turės būti išmokęs paskirstyti lėšas. Pirmokui kišenpinigius geriau duoti kartą per dieną, vyresniam vaikui – kartą per dvi dienas, paaugliui – kartą per savaitę. Tikslas – kad mokyklą baigęs suaugęs žmogus sugebėtų su pajamomis ir visomis išlaidomis išlaviruoti mėnesį“.
Vieniems tai daryti sekasi geriau, kitiems – prasčiau. Kaip atkreipė dėmesį finansų ekspertė, yra ir suaugusiųjų, kurie niekaip iki atlyginimo neišgyvena. Tad jei davėme vaikui savaitei pinigų, o jis išleido per pirmą dieną, nereikėtų skubėti gelbėti: „Alkano nelaikysim, bet gal tada iš namų maisto pasiims ir taip tą savaitėlę suksis, o pramogų jau nebus. Galvoju, kad kai kurie suaugusieji amžinais vaikais ir lieka todėl, kad jiems tėvai vis skuba į pagalbą. Nereikėtų persistengti, taip trukdant vaikui įgyti savarankiškumo“.
Ar atimti kišenpinigius gali būti bausmė?
Būtinoms vaiko reikmėms skirtų pinigų negalime paimti už bausmę. Tačiau skirtus pramogai, malonumams auklėjimo tikslais – gal ir taip. „Pavyzdžiui, aš savo šeimoje penktadieniais kiekvienam vaikui skiriu po du eurus tam, kad nusipirktų ne paties sveikiausio maisto, kurio jie visada nori. Už tą sumą jie patys renkasi, ką pirks: saldų gėrimą, traškučių ar pan. Kadangi tai papildoma skatinimo priemonė, yra tekę dėl blogo elgesio malonumui skirtus pinigus suspenduoti. Kas kita – būtinoms reikmėms skiriami pinigai. Jie neturėtų tapti manipuliacijos priemone. Vaikas vis viena turi būti pavalgęs, turėti galimybę nueiti į būrelius“, – neabejoja J.Cvilikienė.
Kada užsukti kišenpinigių kranelį?
Kaip sudėtingą pereinamąjį laikotarpį ekspertė išskyrė studijas, kai jaunuolis iš dalies pats užsidirba, bet iš dalies yra remiamas tėvų.
„Vis dėlto, baigęs studijas ar pradėjęs dirbti suaugęs žmogus turėtų savarankiškai gyventi. Finansų pasaulyje suaugęs nuo vaiko skiriasi tuo, kad gali savarankiškai priimti finansinius sprendimus, pats sudaryti sutartis, nusipirkti išsimokėtinai norimą daiktą. Tai yra suaugusio žmogaus atsakomybės ir reikia leisti su jomis tvarkytis“, – sako Finansų instituto vadovė.
J.Cvilikienė primena, kad atsiskirti nuo tėvų kišenpinigių ir sklandžiau pereiti tik prie savo pajamų padeda ne tik mokymasis taupyti nuo pat vaikystės, bet ir pastangos bei įgūdžiai padidinti pajamas papildomu uždarbiu.
„Taupymo bei investavimo esmė: kuo anksčiau pradėsime ir nuosekliau veiksime, tuo didesnius dalykus galėsime pasiekti. Kad ir 1 eurą ar po 10 eurų, su laiku sukaupsime reikšmingą sumą. Tačiau jeigu norėdami susitaupyti labai griežtai visko atsisakome (kaip laikydamiesi griežtos dietos), greičiausiai ilgai netversime, atkrisime. Vaikams irgi svarbu pajusti, kad po truputį taupydami, ne per daug iš savęs atimdami, jie gali sukaupti didesnes sumas“, – sakė J.Cvilikienė.
Padeda finansų valdymo įrankiai
Pasak ekspertės, jau nuo 6 metų vaikui galima suteikti priemones pačiam prisijungti prie elektroninės bankininkystės ar mobiliosios programėlės. Tokiu būdu vaikas jau nuo mažens gali mokytis naudotis finansų valdymo įrankiais: matyti pinigų įplaukas, pasižiūrėti, kiek ir kur išleido, atlikti smulkius pinigų pervedimus bei kaupti pinigus e. taupyklėje.
Galimybė nuo kiekvieno atsiskaitymo apvalinti likutį ir pervedinėti jį į taupymo sąskaitą vaikams gali pasitarnauti kaip akivaizdus pavyzdys: atidedant po nedaug susikaupia reikšmingos sumos ir jos gali būti kaupiamos ne tik fizinėje taupyklėje.
Vis dėlto, kaip parodė 15min apklausa, beveik ketvirtadalis skaitytojų banko kortelę tapatina tik su savarankiškai uždirbamais pinigais. Trečdalio nuomone, ja gali pradėti naudotis vaikai nuo 10-12 metų amžiaus ir vos po 12 proc. pasisakė už banko kortelę 6-9 ir 13-14 metų amžiaus vaikams.
J.Cvilikienės nuomone, banko kortelę vaikui galima užsakyti jau pradinėse klasėse, juolab, kad kai kuriose mokyklose kortelėmis atsiskaitoma už pietus. Vyresniems vaikams kišenpinigius galima pervesti į kortelę užuot davus grynais – taip netgi saugiau nei nešiojantis grynuosius su savimi.
„Visuomet su pačiais vaikais gerai pasitarti, kaip jiems patogiau. Pavyzdžiui, du iš mano vaikų nori, kad jiems kišenpinigius pervesčiau, o vienas jų pageidauja tik grynais. Ir aš nesiginčiju“, – juokėsi 15min pašnekovė.
Vietoje diržų veržimo – auginti pinigus su džiaugsmu
Apibendrindama pokalbį apie kišenpinigius, „Swedbank“ ekspertė pinigus prilygino džiaugsmui: jie skirti tam, kad dirbtume, uždirbtume, jaustume pasitenkinimą, kad galime įgyvendinti savo tikslus, norus, svajones:
„Tokį jausmą turėtume perduoti ir savo vaikams – kad pinigų galime užsidirbti, jeigu ugdome savo kompetencijas, kūrybiškumą, skiriame tam laiko. Man labai nepatinka, kai kalbama apie taupymą juodai dienai ar diržų veržimąsi. Reikia suprasti, kad neigiamas mūsų nuostatas apie pinigus perima ir vaikai. Ir jeigu paskaitę sėkmės istoriją garsiai suabejojame, ar tai įmanoma realybėje, vaikams tas netikėjimas irgi įsirašo į atmintį. Nenuvertinkime sėkmės – geriau pasidžiaukime, padrąsinkime atžalas kūrybiškai veikti ir siekti savo tikslų".
Kaip pabrėžia finansų ekspertė, mums reikia labiau pasitikėti savo vaikais, paremti juos, o kai kada – net drauge pasijuokti iš nesėkmių:
„Pamenu, vienas iš mano vaikų išėjo į parduotuvę su savo banko kortele, o grįžęs sako: „Mama, aš bankrutavau“ – norėjo atsiskaityti, o neužteko pinigų. Dešimties metų vaiko bankrotas – puiki pamoka! Proga pasijuokti, aptarti, kaip tai nutiko. Taigi, svarbu išlaikyti gerą nuotaiką ir užuot veržus diržus – auginti pinigus, pradedant nuo mažiausių sumų“.
