Alina Michaliova kartu su vyru ir dviem vaikais į savo šeimą priėmusi 10 metų berniuką diskusijoje pasakojo, kad nuo pat pradžių jam pasakė: „Tu esi labai laimingas, nes gyvenime turi du tėčius ir dvi mamas“. Kadangi biologinis jo tėtis miręs, berniukas labai greitai naujoje savo šeimoje Alinos vyrą ėmė šaukti tėčiu, pavadinti ją mama, tiesa, kiek užtruko.
„Mane ėmė vadinti vėliau, iš pradžių, kai reikėjo kažką išsikaulyti“, – juokiasi moteris. Ji su vyru turi dvi biologines dukras, troško susilaukti ir sūnaus, tačiau nepavyko. Minėtas berniukas mokėsi moters sesers klasėje, todėl šeima puikiai žinojo, kad jis auga prastomis sąlygomis, yra neprižiūrėtas, o galiausiai atsidūrė krizių cente. „Tuomet sėdėjau ir galvojau, gal jį priimti? Pasitarėme su šeima ir nusprendėme taip ir padaryti. Supratau, kad jei tai – teisingas sprendimas, viskas klostysis gerai. Ir iš tiesų niekada taip lengvai man neatsidarė durys kaip šįkart – užpildžiau prašymą savivaldybėje ir nuo to laiko, kai jį pamačiau krizių centre, berniukas pas mus atsirado per savaitę laiko“, – dalijosi savo patirtimi moteris.
Su berniuko atsiradimu šeimoje pagausėjo ir jų aplinkinių ratas – šeima priėmė žmones iš jo buvusios šeimos, kad vaikui būtų lengviau: „Mūsų tikslas, kad jam būtų gerai, priėmėm iš jo buvusios šeimos žmones – yra brolis, sesuo, dėdės, krikšto tėtis, kuris nebendravo su jų šeima, bet dabar su mumis bendrauja. Svarbu, kuo daugiau žmonių padėtų jam jaustis gerai“.
Tiesa, artimieji iš buvusios berniuko šeimos daugiau jo dabartiniame gyvenime dalyvauja atlikdami svečio vaidmenį – jie nesikiša į jo auklėjimą ir leidžia tai daryti naujiesiems tėvams.
Maištavo mažoji dukra
Tiesa, toli gražu nebuvo viskas rožėmis klota. Su penkto žmogaus atsiradimu šeimoje, radosi ir iššūkių – reikėjo pakeisti šeimos mechanizmą į tokį, kuris veiktų naujomis sąlygomis.
„Atrodė, mažoji dukra garsiausiai rėkė, kad paimtume jį, o tada, jau jam atėjus į šeimą, prasidėjo mūšiai už teritoriją, už mamos meilę, aš tiesiog išsižiojau“, – prisipažino A.Michaliova.
Atrodė, mažoji dukra garsiausiai rėkė, kad paimtume jį, o tada, jau jam atėjus į šeimą, prasidėjo mūšiai už teritoriją, už mamos meilę, aš tiesiog išsižiojau, – prisipažino A.Michaliova.
Tiesa, aplinkiniai šeimos apsisprendimą priimti naują šeimos narį sutiko palankiai. Labiausiai moterį nustebino jos mama, kuri iki tol manė, jog prastų genų tarsi nepakeisi. Vis dėlto išgirdusi dukters norą paimti berniuką į šeimą, neatkalbinėjo, priešingai – paragino tai padaryti. Dabar jis – močiutės numylėtinis.
Anot A.Michaliovos, vaikas į šeimą atėjo su įvairiomis problemomis: stokodamas socialinių įgūdžių, įsivaizduodamas, kad pakliuvo į pasaką, kurioje nieko nereikės daryti, bet realybė kitokia: „Daryti reikia, kiti vaikai pyksta, kodėl jis nedaro, reikia paaiškinti, kad iš lėto darys, reikia laiko... Visko vyko ir kažkiek tebevyksta, bet dėliojasi į vietas, žodžiu, mums linksma“, – nusijuokia moteris.
Kai berniukas baigė trečią klasę, atėjo ir pasiprašė eiti į tą mokyklą, kurioje mokosi ir mergaitės, likti senoje mokykloje jis nenorėjo. „Nutarėme, kad ten jis sakys, jog turi dvi seses, tėvus. Jo pozicija tokia, kad jis yra mūsų sūnus, o mes – jo tėvai. Deja, bet negaliu užtikrinti, kad klasėje nepradės iš jo tyčiotis, jis nepasakoja apie savo praėjusį gyvenimą“, – konstatavo ji.
Jo pozicija tokia, kad jis yra mūsų sūnus, o mes – jo tėvai. Deja, bet negaliu užtikrinti, kad klasėje nepradės iš jo tyčiotis, jis nepasakoja apie savo praėjusį gyvenimą, – konstatavo ji.
Diskusijoje kalbėta ir apie tai, kaip vaikus auginti sekasi tėvams, nusprendusiems išeiti vaiko priežiūros atostogų. Diskusijoje festivalio „Nepatogus kinas“ direktorius, šiuo metu esantis vaiko priežiūros atostogose, Gediminas Andriukaitis prisipažino, kad su pirmu vaiku buvo nedrąsu priimti sprendimą eiti tėvystės atostogų, tačiau žinojo, kad gimus antram vaikui – taip ir padarys. Taigi nuo gegužės mėnesio jis prižiūri dukrytę: „Nėra lengva. Ypač su dviem vaikais, nes antroje dienos pusėje grįžta kita dukrytė ir vedasi tėvelį žaisti, o tėvelis lengvai pavargęs, bet nieko, tvarkomės“.
Jaunesnės palaiko, vyresnės žiūri tarsi su gailesčiu
Jis pastebi, kad vyras, vaikštinėjantis su kūdikiu, sulaukia padidinto dėmesio. Tiesa, dažniausiai jis pozityvus.
„Jaučiu nemažą palaikymą iš moterų pusės – dažnai užkalbina. Vyresnio amžiaus moterys tarsi su gailesčiu žiūri, klausia gal mamytei kas atsitiko. Pasakau, kad mamytė darbe. Tuomet numykia, kad gerai... Tada kyla klausimas, gal ką tėvelis čia bando įrodyt? Bet iš jaunesnių sulaukiu palaikymo. Na, o vyrai abejingai pakankamai žiūri“, – reakcijas, kurių sulaukia, būdamas tėvystės atostogose, apibendrina G.Andriukaitis.
Apie žmonos apsisprendimą grįžti į darbus, o vaiko priežiūrą patikėti vyrui, žino bendradarbiai ir giminaičiai. „Juk nesimato ant veido, kad vaikas likęs namie“, – nusijuokia jis, bet patvirtina, kad reakcijų būna įvairių.
„Dažnai, kiek girdėjau, iš kai kurių mamų ji jausdavo priekaištą, kaip tu čia palikai mažą vaiką, įvairiausios reakcijos, sunku apibendrinti“, – sako jis.
Dažnai, kiek girdėjau, iš kai kurių mamų ji jausdavo priekaištą, kaip tu čia palikai mažą vaiką, įvairiausios reakcijos, sunku apibendrint, – sako jis.
Diskusijai surasti vyrą, esantį tėvystės atostogose, organizatoriams sekėsi labai sunkiai. Ką tai rodo? Anot diskusijos dalyvio, greičiausiai vyrai to nedaro dėl finansinių skaičiavimų, karjeros. „Tai, manau, įtakos daro daugiau. Kartais, žinoma, trūksta infrastruktūros. Pavyzdžiui, žaidimo kambario kokio, kuriame galėtum palikti vieną vaiką pažaisti, o tuomet susitvarkyti reikalus. Sisteminiai dalykai veikiausiai lemia tokius sprendimus“, – mano jis.
Vis dėlto, vyro nuomone, ne tik mama privalo kurti ryšį su vaiku, jį auklėti, o tai padaryti galima tik leidžiant kuo daugiau laiko su savo atžala. „Man tai yra auksinis laikas, tai – didžiulė dovana. Manau, reikia aiškinti, kaip tai svarbu vaikui, šeimai. Kiti visi dalykai Lietuvoje neblogi: mes galim išeiti metams, neblogas dalykas. Mano darbinės aplinkybės gal kitokios, dalis vyrų turbūt gali jausti spaudimą iš kolegų, bet tas nuostatas galima keisti, užsiimti švietimu“, – nuomone dalijasi jis.
Jis džiaugiasi, kad su dukra turi ryšį, savus juokelius ir savą kalbą. „Padaužymus, ji padaužo kažką, mes pasijuokiam. Ryšys stiprėja ir tai teikia daugiausiai džiaugsmo. Pačiam pajusti tą dalyką svarbu, nuolatinė buitis, nuovargis yra, bet džiaugsmo labai daug“, – sako aštuonių mėnesių dukrą prižiūrintis vyras.
Domėkitės ir ieškokite informacijos apie tai, ko nesuprantate
Psichologė Grytė Ruzgė, paklausta, kaip žmonės jaučiasi, susidūrę su nestandartais, tokiais kaip Gediminas, teigė, kad apibendrintai žmonės baiminasi kitokių: „Mes visi turime savo nuostatas ir įsivaizdavimą, kaip ir kas turi būti. Jei tos nuostatos griežtos, kad mama vaiką turi auginti iki trejų metų, tai gali įsijungti smerkimas arba tos nuostatos judinimas. Jei matai, kad vaikas puikiai auga su tėčiu ir viskas gerai, tos gali imti keistis nuostatos, nes pamato žmogus, jog pasaulis nesugriūna, kai kažkas vyksta kitaip. Tuomet pradedam priimti tai“.
Jei matai, kad vaikas puikiai auga su tėčiu ir viskas gerai, tos gali imti keistis nuostatos, nes pamato žmogus, jog pasaulis nesugriūna, kai kažkas vyksta kitaip.
Psichologės teigimu, taip pat reikia drąsos ir teigiamų pavyzdžių, kurie parodytų visuomenei, kad galima kažką daryti ir kitaip.
„Klausimas, ar jie pakankamai drąsūs, kad būtų toje visuomenėje, kalbėtų atvirai? Atsiranda psichologiniai dalykai, ne visi drąsūs pasakyti, kad pas mus šeimoje yra taip. Kai kada atsiranda slapstymosi ar melo. Jeigu kalbėtume, tarkime, apie vienos lyties porų šeimas, jei slepiama, kad vaikas su dviem tėčiais ar mamom gyvena ir visuomenė nemato to, ta nuostata nekinta. Bet procesai vienas kitą lemia: jei visuomenė atviriau priima, tai drąsiau žmonės kalba ir atvirkščiai“, – kalbėjo G.Ruzgė.
Jei, tarkime, gatvėje pamatote einančią tos pačios lyties porą su vaiku ir jums tas vaizdinys kliūna, kaip elgtis? Pasak psichologės, svarbu, ką darote su tuo nepriėmimo jausmu.
„Ar ateinu ir pasakau, kad jūs ne taip gyvenat, ar pasilieku sau ir galvoju apie tai. Svarbu nemeluoti sau, neužkasti kažkur tos nuostatos. Iš pradžių pasakyti sau, kad negalite priimti, bet nedaryti žalos kitiems“, – teigė psichologė.
Kita vertus, kiekvienas susidūrimas su tuo, kas nepriimtina, priverčia permąstyti savo įsitikinimus.
„Susiduriu su labai įvairiais atvejais kaip psichologė. Tarkim, turiu žmogų, kai man jo gyvenimas yra nepažinta sritis, aš neturiu to savo aplinkoje, ką aš darau? Ieškau informacijos, žiūriu filmus, domiuosi ta nepažįstama sritimi. Jei norime priimti, domėkimės, žiūrėkime filmus, bendrauti, tai galėtų pagelbėti“, – paragino ji.
