Neįsivaizduoja savo vaiko ir užkampyje su cigarete. Tačiau nutinka visaip. Ir kai susitarti tampa neįmanoma, gali aplankyti beviltiškumas bei visiška nežinia, ką daryti.
Psichoterapeutas Vaidas Arvasevičius tėvus ramina ir pirmiausiai kviečia atsisukti į ryšio kūrimą.
„Žmogus iš prigimties turi potraukį svaigintis. Paaugliai paragauja, bet nereikia dėl to iškart panikuoti ar taikyti kažkokias siaubingas priemones. Reikia ramiai aiškintis, kas čia vyksta, kalbėti, diskutuoti, kuo žalinga. Rodyti teigiamą pavyzdį patiems.
Nenuteisiant klausti, kokios priežastys lemia gėrimą ar rūkymą: gal smalsauja, gal nori prisitaikyti prie draugų, gal numalšinti nerimą.
Baudžiant niekada nesužinosime motyvų, o be žinojimo, kokį poreikį siekiama patenkinti, negalime judėti problemos sprendimo link“, – teigia psichoterapeutas Vaidas Arvasevičius.
Jis taip pat pabrėžia, kad sužinoti, jog paauglys kažką slėpė, nėra blogiausia versija. Riba, anot jo, yra peržengta, kai vaikas nesijaudina, ar tėvai sužinos, ar ne.
„Jei vaikas baiminasi, kažkuria prasme tai yra pliusas, nes jis bent supranta, kad elgiasi prieš tėvų vertybes ir tai dar gali turėti teigiamą poveikį ilgalaikiame elgesio pokytyje“, – sako jis.
Kurti santykį nevėluojame
V. Arvasevičius dalinasi, jog nors pamatą ryšiui formuojame ankstyvojoje vaikystėje, jo puoselėjimui ar atstatymui niekada nėra vėlu. „Ryšį formuojame bendraudami, kai daugiau klausome nei kalbame ar aiškiname, kai domimės, rodome susižavėjimą, kai vaikas jaučia besąlyginę meilę.
Vaikas neturi gauti meilės už konkursus, bet tuo pačiu svarbu ir mokėti pasidžiaugti pasiekimais, ne tiesiog numykti šaunuolis, o užduoti klausimus apie tai, ką jis padarė, ką nupiešė ar pan. Kas ryšį tikrai naikina ir problemos tik gilės, kai taikomos bausmės, namų areštai“, – teigia psichoterapeutas.
Jis paatvirauja, jog ir pačiam savo vaikų paauglystės metu buvo iššūkių. „Priimti jų suaugystę, nuomonę, maištą tikrai nėra lengva.
Taip pat priimti faktą, kad vaikas užaugo ir turi savo minčių autonomiją, požiūrį, kad dabar turi su jais diskutuoti ir nebūtinai būsi autoritetas. Mes vaikams staiga – nebe tokie reikšmingi.
Svarbu žinoti, kad tas yra labai gerai, labai sveika. Susitaikysime, nesusitaikysime, tas procesas vyks.
Tėvai gali despotiškai, autoritariškai priešintis, nepripažinti šio proceso. Bet tas skaudžiai atsiliepia vaiko psichikai, jam neleidžiama bręsti, nesiformuoja sveika autonomija, savarankiškas mąstymas trikdomas“, – sako jis.
Autoritetus paauglys pasirinks pats
Paklaustas, kaip parinkti savo vaikui tinkamus autoritetus, specialistas pabrėžia, jog juos kiekvienas žmogus sau renkasi pats ir tėvams nereikėtų tikėtis, kad pavyks kažką įsiūlyti.
Lietuvos sveikuolių sąjungos stovyklos vaikams ir jaunimui “Laisvės kodas“ organizatorė Eglė Kislovski pastebi, jog tikrasis pokytis kuriasi, kai stovyklose paaugliai pamato juos įkvepiančius kitų jaunų žmonių, gyvenančių sveikai, pavyzdžiuis.
„Paauglį gyventi sveikiau įkvepia autoritetai, galimybė prisiliesti prie sveikesnio gyvenimo, pamatymas, kad toks gyvenimas veža, to skonio pajautimas. Kol vaikai prie to neprisiliečia, jie negali to suprasti tiesiog teoriškai. Bet kai prisiliečia, daigelis tarsi būna pasėtas ir jei tame jie pajautė laimę, norės vėl prie to grįžti.
Jiems svarbu pamatyti sveikai gyvenančius jaunus žmones. Ir mes kalbame ne tik apie sportą ir mitybą, o apie viską: bendravimą, kultūrą, manieras, gebėjimą girdėti kitą žmogų.“, – teigia E. Kislovski.
Paaugliai gyvenime patiria didžiulį stresą
Daug bendraudama su paaugliais, E. Kislovski pastebi jų problemas. „Viena iš pagrindinių problemų yra mobiliųjų telefonų ir kompiuterių besaikis naudojimas.
Tai sukelia paaugliams nerimą, agresiją, sutrikusį miegą, nenorą bendrauti su suaugusiais, atsiranda noras daug greičiau viską gauti, nebegali sveikai koncentruoti dėmesio, psichika nori staigių, besikeičiančių vaizdų ekrane, ne knygų ar gyvo bendravimo. Paaugliams dabar sunku susitvarkyti su nerimu, dideliu mokslo krūviu, vis dažniau prireikia antidepresantų labai jauname amžiuje.
Jie jaučia tėvų, mokytojų, kitų suaugusiųjų spaudimą, kad gerai mokytųsi, viską darytų teisingai, neklystų. Kai visa tai susideda – ekranai, mokslai, tėvų kontrolė, gyvenimas tampa sunkiai pakeliamas. O paauglystėje dar ir hormonai veikia atitinkamai“, – sako moteris.
Valgyti, šokti, dainuoti, skaityti: ar randame tam laiko šeimoje?
E. Kislovski taip pat kviečia šias problemas spręsti ne pamokslais, o per kokybiško laiko vaikams skyrimą. „Tėvai lekia, bėga, nes reikia dirbti, uždirbti, nebėra dainų, šokių, valgymo kartu, todėl ir ryšio nėra. Bet jei laikytumėmės bent 4 principų šeimoje: valgyti, šokti, dainuoti ir skaityti kartu, santykiai keistųsi.
Kad tą įgyvendintume, reikia laiko, o svarbiausia – noro“, – sako ji. Anot E. Kislovski, tėvai turi sau pasakyti, kad jie yra geriausi tėvai savo vaikams ir nenustoti mokytis, negalvoti, kad viską išmano, nuolat stėbėti save, domėtis psichologija, galvoti, kokį pavyzdį rodo, kiek visapusiškai sveikai patys gyvena.
„Turime pamatyti paauglį, įsiklausyti į jį. Ir ne tik tada, kai patogu, bet ir kai sunku, kai svarbu pačiam paaugliui. Atvirai kalbėti, pasakyti, jei kartais nėra paprasta kurti ryšį, pakviesti jį kurti kartu, konkrečiai tai pasakyti.
Suklydus galima atsiprašyti, nereikia to bijoti, vaikams naudinga matyti, kad ir tėvai klysta, klaidas pripažįsta, sprendžia. Galima parašyti laišką be jokių priekaištų ar nuoskaudų, tik su besąlygine meile“, – mintimis dalinasi trijų vaikų mama Eglė Kislovski.
