Kad viskas bus kitaip, žinojau pastaruosius devynis mėnesius, tačiau momentas, kuomet gimsta tavo atžala, prabėga akimirksniu. Nuo kada skelbiamas startas gėriui – nespėji pastebėti.
Dukra gimė Kalėdų rytą. Šventinė diena. Ypač ja džiaugėsi mano močiutė. Ypatinga diena, sakė. Išties Kalėdos yra šeimos šventė. Tačiau jei gamta tau dovanoja šį šeimos pagausėjimo džiaugsmą, kodėl prieš jį patiriant moterims tenka iškęsti tokį gimdymo skausmą? Kalbu apie sąrėmius. Išties tai vienas skausmingiausių dalykų, kuriuos teko stebėti (kaip suprantate, gimdyme dalyvavau). Žvelgdamas ir klausydamasis tų dejonių, klausiau savęs – jei Motina Gamta dailiąją lytį baudžia šiuo naujo žmogaus sutikimo skausmu, kokios bausmės už kampo tyko vyrų?
Būnant gimdykloje, kyla įvairių klausimų.
Tapimas tėvu yra ilgesnis procesas, nei galvojate. Niekas neįvyksta akimirksniu, tai virtinė minčių, kurias tenka sisteminti per kiek ilgiau nei devynis laukimo mėnesius.
Tapimas tėvu yra ilgesnis procesas, nei galvojate. Niekas neįvyksta akimirksniu, tai virtinė minčių, kurias tenka sisteminti per kiek ilgiau nei devynis laukimo mėnesius. Pirmiausia susitaikymas su nauju kasdienybės vaidmeniu gimsta čia – baksnokite smiliumi į galvą. Pats sprendimas, jei viskas yra planuojama, žymi pirmąjį susitaikymo su kitokiu gyvenimu žingsnį. Vėliau tenka išgyventi komišką seką: džiaugiesi ir lauki, kad tavo atžala greičiau gimtų; maždaug po mėnesio atsipalaiduoji – viskas dar taip toli; likus dviem savaitėms iki gimdymo datos žvelgdamas į judantį žmonos pilvą savęs klausi – viskas ne per greitai?
Greitai ar ne, niekas to neklausė. Bevalgant Kūčių vakarienę juokėmės žvelgdami į prieš kelias dienas sukrautą lagaminą – esame pasiruošę vykti į Vilniaus gimdymo namus. Tik baigiame valgyti. Nauja gyvybė, besimėgaujanti 37 laipsnių šiluma žmonos pilve, tą vakarą mūsų juokus suprato per daug rimtai. Po kelių valandų jau beldėmės į medikų duris.
Kokių daiktų gali prireikti šioje kelionėje? Lagamine, be būsimosios šeimos narės drabužių, pasirūpinau maistu – atsakingu momentu būk sotus, maniau. Užbėgdamas įvykiams už akių atskleisiu, kad riešutus ir kitus užkandžius kramsnojau jau grįžęs į palatą ir žvelgdamas į miegančią Izabelę. Ne, krimsdamas klausimo, ką dabar daryti, sau neuždaviau.
Žinoma, svarbu pasirūpinti patogia apranga sau. Daugiau nieko neprireiks – buvau įspėtas, jog verta pagalvoti apie kompiuterį ir kino filmus, mat vienos draugės gimdymas buvo toks ilgas, kad galėjai iš nuobodulio jį pramiegoti, o iš alkio – sunku nuspėti, ką įgyvendinti. Tiesa, apsiribojau knyga ir prisipažinsiu – be anotacijos, perskaičiau tris puslapius. Dar prieš patekdamas į gimdyklą. Ir iki šiol nepamenu, apie ką jie buvo.
Kodėl kalbu apie, regis, tokį neaktualų klausimą kaip daiktai, kurių gali prireikti gimdykloje? Kuomet jūsų žmona arba jūs pats įžengsite į mano minėtą paskutinę laukimo stadiją ir pradėsite svarstyti, ar viskas ne per greitai vyksta jūsų gyvenime ir kaip galima sustabdyti šią akimirką, pradėsite mintimis ritinėti dar ne tokias būsimo gimdymo aktualijas.
Tiesiog tuo metu bus tiek daug klausimų, į kuriuos atsakymams ieškoti jau nebus laiko, – mano lietuvių kalbos mokytoja sakydavo, kad jau ko neprivalgei, to neprilaižysi. Taigi, laiku nepasiruošus galite likti alkani. Kalbu ne apie fiziologinį alkį. Greičiau emocinį – viską susiruošus iš anksto ateitis atrodo gerokai šviesesnė. Pavyzdžiui, maniškis supakuotas lagaminas kelionės prie durų laukė daugiau nei savaitę. O tuo metu mano galvoje garsiausiai kirbėjo viena mintis.
Nėštumo pabaigoje su žmona ėjome į specialius kursus, kuriuose išties galima pasijausti it kokiame anoniminiame, problemų turinčių žmonių susirinkime, kuris demonstruojamas kino filmuose. Taip, jame reikėjo sėdėti ratu ir su visais pasisveikinti sakant savo vardą ir lūkesčius. Ne, niekas neatkartojo: labas, Mažvydai. Smagumo šiose paskaitose išties buvo mažai, tačiau po jų į gimdyklą aš įėjau kaip įgūdžių konkurso favoritas – žinojau kūdikio fiziologiją ir, svarbiausia, nuraminau nerimo kirminą. Beje, su šiuo nerimu į kursus atėjo bene visi būsimi tėčiai.
Išduosiu paslaptį ir jums – kūdikio kūnelis tvirtesnis, nei jūs galvojate, ir jis tikrai atlaikys jūsų norą jį paimti ant rankų. Būtent ši mintis paskutinėmis savaitėmis kėlė savotišką stresą. Juokinga? Pažvelkite aplink ir prisiminkite, kiek jūsų antrų pusių ir pažįstamų vyriškosios lyties atstovų su mielu noru ant rankų imdavo ne savo ką tik gimusius vaikus. Štai iš kur ta baimė – o jei kas šiam mažam žmogui nutiks vos palietus?
Ačiū į visus klausimus atsakančiai medicinai.
Penkios minutės. Maždaug tiek laiko reikia įvertinti ir perprasti gimdyklos palatą, kurioje teks praleisti iki paros laiko. Lova, spintelė, daug nežinomų techninių aparatų, dar daugiau įvairių stalčių ir spintelių, kuriose neaišku, kas slepiama.
Sąrėmiai beveik reguliarūs – tiek laiko, tiek stiprumo prasme, maždaug po trijų valandų gimdykloje sakau įėjusiam akušeriui. Jis kilsteli antakį – prašau? Paaiškinu, kad jau spėjau išstudijuoti įrenginio, kurio pavadinimo nežinau, teikiamą savotišką stenogramą. Šioje aiškiai fiksuojami būsimo gimdymo duomenys – miglotos, bei aiškios ir ritmiškos parabolės. Akušeris šypteli: teisingai. Vienu žodžiu atsako.
Žinau, kad teisingai.
Patekus į gimdymo palatą klysti negali. Neaišku iš kur, bet pradedi viską suprasti, o ir suklysti neįmanoma. Bent jau matydamas, kaip tavo gyvenimo moteris skausmo perkreiptu veidu prašo vandens atsigerti, nesąmonės medikui neleptelsi. Teigiu nuoširdžiai – tokio skausmo, kokį gali sukelti sąrėmiai, dar nesu matęs. To nejutau, bet jį mačiau. Suktas velnias, ta antroji gamtos pusė.
Tie ir tos, laukiančios gimdymo, – apsišarvuokite kantrybe. Bet šį kartą labiau kreipiuosi į vyriškąją lytį. Turėkite jėgų stebėdami, kaip jūsų žmona kankinasi. Matyt, nieko nėra sunkiau, kuomet tegali pasiūlyti vandens.
Pirmos dienos su naujagimiu, yra tarsi galingiausių valstybių susitikimas. Pavyzdžiui, G20. Tačiau šioje situacijoje tenka dalyvauti nieko neišsiskiriančiame G1 susitikime, kuriame esi tik patarnautojas – servetėlė, pampersas.
Beveik devynios valandos sunkiojo aimanų roko ir sakau „Labas“ Izabelei. Ji atšaukia. Šaižiai. Garsiai. Nors dabar geba dar garsiau. Tačiau tuo metu pakako aštraus gaudesio, kad galėčiau nustatyti tikslų gimimo laiką. O vėliau seka ilga pažintis. Kokia ji?
Trumpai atsakydamas galiu pasakyti, kad pirmos dienos su naujagimiu, yra tarsi galingiausių valstybių susitikimas. Pavyzdžiui, G20. Tačiau šioje situacijoje tenka dalyvauti nieko neišsiskiriančiame G1 susitikime, kuriame esi tik patarnautojas – servetėlė, pampersas.
Pieno pakartoti norėsite? Sakėte, dvigubą porciją?
Kas tris valandas, prašyčiau.
Laikykitės, miegas dar palauks. Visgi neprasidėjo didžiausi iššūkiai. Kol kas tai tik gėlės. Belieka kramsnoti riešutus – emocijų daugiau, nei reikia. Galvoje – tuntas minčių: štai tu jau kartu su savo dukra žvejoji, štai ji jau raukosi. Kasai pakaušį – ko šį kartą norėtų?
O kokie jos pageidavimai – spėlioti belieka tėvams. Net nenorėdami visi tampame ekstrasensais.
Tai pieno dvigubą ar pakaks dainos prieš miegą?
