Po praėjusiu šio ciklo tekstu komentatorius Henrikas Juškus teigė, kad tai, ką čia rašau, yra nesąmonė – tikras vyras turi dirbti, o ne su vaikais sėdėti. Regis, kad derės grįžti į pačią pradžią – ko šis ciklas vertas ir koks jo tikslas? Arba kitaip tariant – kas nebuvo pasakyta.
Gyvename visuomenėje, kurioje esti per daug pačių žmonių nustatytų ir sunkiai suvokiamų stereotipų. Nieko naujo nepasakiau. Vienas iš šių stereotipų sako, kad moters darbas – auginti vaikus, vyro – uždirbti pinigus. Vėl nieko naujo nepasakiau. Štai dar viena „norma“: situacija, kai tėtis į vaiko auklėjimą įsijungia per frazę „Nenorėk, kad pasakyčiau tėčiui“ – suprask, kad vaikui augant ir bręstant tėvas lieka nuošalyje ir įsikiša tik atžalai prisidirbus. Ir vėl nieko naujo nepasakiau.
Tiek daug aiškių, žinomų, girdėtų „tiesų“ iš kasdienybės, o jas tik pakartojau – jaučiamas nusivylimo perteklius, tiesa?
Šiuo ciklu, regis, siekiama šių normų kampus kiek aplaužyti, o pradėti nuo to galima garsiai kalbant apie mūsų galimybes, džiaugsmus, nusivylimus bei vaikus. Iš tėvystės perspektyvos – tomis akimis, kurios vis dar yra nebylios mūsų viešoje erdvėje.
Yra ir daugiau akis rėžiančių stereotipų. Pavyzdžiui, vaikų apranga.
Apsilankykite vaikų prekių parduotuvėse – viena patalpos vieta žymės mėlyną (berniukų), kita rožinę (mergaičių) spalvą. Taip skirstomos lytys. Nuo pat pirmų gyvenimo dienų. Kita vertus, tai tokia milžiniška pramonė – vaikų drabužiai ir aksesuarai – kuri yra neįtikėtinai sustyguota ir generuoja sunkiai suvokiamas sumas pinigų. Kaip jai priešintis? Ir ar to reikia?
Juk turime pasirinkimo laisvę.
Renkant savo atžalai drabužius teko lankytis viename iš vadinamųjų „mamyčių turgelių“. Įdomi patirtis – rožinės spalvos drabužių apstu, mėlynų – stygius. Mat nemaža dalis dabartinių tėvų, regis, nesutinka su tokiu lyčių skirstymu.
Vos gimus Izabelei sakiau, kad noriu tapti pampersų imperijos magnatu. Jūs matėte, kokia jų kaina? Į šalį padėjęs pirmuosius jau išaugtus atžalos drabužius sau pasakiau, kad visgi mieliau tapčiau kokiu nors vaikiškos aprangos magnatu – kainos kursas kur kas palankesnis pardavėjui. Tad vargu, ar reikia tikėtis, kad augindami vaiką išvengsite apsilankymų tokiuose turgeliuose. Taip, tose vietose, kurias galėtume pavadinti supermamyčių sąskrydžiu.
Kas yra ta supermama. Ir kaip reikia sakyti: supermama ar supermama? O kas tuomet yra supertėtis?
Ir štai dar vienas stereotipas. Kas yra ta supermama? Ir kaip reikia sakyti: supermama ar supermama? O kas tuomet yra supertėtis?
Esu susikūręs tokio vertinimo sistemą, pagal kurią sprendžiu, su kuo tenka bendrauti – supermama ar supermama?
Supermama laikau tas mamas, kurios besirūpindamos savo vaikais jiems suteikia tiek pagalbos, kiek to reikalauja pats vaikas, kuriam paliekama pasirinkimo laisvė mokytis ir klysti. Tačiau šiame mokymosi procese dalyvaujant pažintyje su atsakomybe, pagarba kitiems ir pan.
O supermama, regis, yra ta mama, kuris vos jos atžalai į pasaulį įžengus žino, kaip jos vaikas gyvens, kada bus alkanas, ką norės sportuoti. Ugdymas ir rūpestis yra šios mamos laisvalaikio forma. Taip gimsta tas mitas, kad supermama yra moteris, dieną leidžianti feisbuke, dalyvaujanti kiekviename rastame konkurse ir visiems aiškinanti, kad ji puikiai žino, ko jos vaikas nori.
Kitaip tariant, supermama turi tokį bruožą, kuris man primena akių dūmimą apie tikrąją padėtį namų karo fronte – girtis viskuo, kas susiję su vaikais. Nenustojant. Ir esant reikalui, ir ne.
Šie pamąstymai apie superdalykus nėra atsitiktiniai. Tapęs tėvu pats pradedi galvoti, ar tu jau žengei į tą supererdvę, ar dar stovi ant žemės.
Ir tas klausimas mane persekioja. Gana dažnai.
Draugai ir kolegos įspėjo, kad susilaukus šeimos pagausėjimo suskystėti labai lengva. Ir išties – kas kartą pamatydamas savo vaiką taip nudžiungi, kad pamiršti viską aplink. Norisi juoktis, šokinėti, pasakoti jam savo dienos nutikimus, dalytis... savo atžalos pasiekimais. Su visais!
Neatsitiktinai tekstą pradėjau džiaugsmu, kad Izabelė per mėnesį priaugo 500 gramų. Ir ji jau pradeda šypsotis. Ir dar daug nuostabių dalykų sugeba. Tad ar šis džiaugsmo dalijimasis su kitais jau yra tas blogasis kursyvo vertas superdalykas?
Jei taip, aš jau supertėtis?
Ir išties 500 gramų, žvelgiant iš tos pusės, ką sako medikai, tėra mažiausia svorio prieaugio riba. Tačiau, kaip ir kiekvienas tėvas, taip ir aš, žinau individualius augimo procesus, pagal kuriuos galiu pasakyti, kad 500 gramų yra daug.
Apsilankykite vaikų prekių parduotuvėse – viena patalpos vieta žymės mėlyną (berniukų), kita rožinę (mergaičių) spalvą. Taip skirstomos lytys.
Įsiskaitėte? „Aš žinau“.
Tenka pripažinti – tėvystė gali susukti galvą, iš didelio rūpesčio galima „išvažiuoti į paraštes“. Tačiau, kad yra supermama, geriausiai, regis, pasakys tik tie, kurie patys augina vaikus. Tai ta patirtis, kuri ir leidžia vertinti kitus.
O visgi kaip yra su supertėčiais? Kas jie?
Apie tai garsiai nekalbama. O gal net ir tokio stereotipo dar neturime. Tokiu atveju – puiku. Tačiau jei sau keli klausimą, ar nesielgi taip, lyg stovėdamas ant superbanglentės, gal visgi esti toks reiškinys?
Kaip jau minėjau, tėvystė iškelia daug klausimų. Ypač viso to pradžioje. Tebūnie tai atviras klausimas jums.
