Išties, o kaip paminėti kūdikio sukaktį ir ar to reikia? Klausimas labai dviprasmiškas – kiek iš jūsų mini savo gimtadienį kiekvieną mėnesį? Arba vardadienį? Dar rečiau pasitaikantis atvejis. Juokas juokais, tačiau feisbuke regėjau ne vieną šeimą, kuri nepaprastai džiaugiasi kiekviena savo atžalos mėnesio sukaktimi. Bet ar to reikia?
Kadangi manoji mažoji mergina tortų nevalgo, vakarėliai jai dar nė motais, o tuo labiau siautulys su tėvais, aktualiau buvo jos miegas – saldus ir visavertiškas. Kad ši dovana dviejų mėnesių sukakčiai buvo geriausia, išdavė rytinis dukros šypsnis – būtent tokio amžiaus vaikai pradeda sąmoningai šypsotis. Ir šis jos gestas yra vienas pirmųjų tarpusavio ryšių, kuris nepaprastai džiugina.
Pradėjusi šypsotis Izabelė išduoda, kas jai patinka, o staiga suirzusi kužda, ko geriau nedaryti. Vieną popietę ją pasiguldęs kalbinau, vaizdavau įvairius man žinomus personažus. Ji susidomėjusi žiūrėjo išpūtusi akis.
– O žinai, kas tu dabar? Pirmasis JAV prezidentas George'as Washingtonas! – sakiau jai prie plaukų pridėjęs dvi servetėles, iš kurių suformavau šukuoseną.
Ir tada supratau, kad bent šis Jungtinių Valstijų prezidentas nėra jos mėgstamiausias – iš pradžių šis prezidentas tapo niūrus, vėliau patempė lūpą žemyn ir namus perskrodė balsu pasirašyta nepriklausomybės nuo istorinių asmenybių deklaracija.
Jei svarstote, kad tai yra patyčios, tuomet geriau nežinokite, į kieno kailį man teko įsisprausti – vaiko auginimas išlaisvina viduje užsislėpusius geruosius demonus. Net nejučia laiką leisdamas su savo atžala tampi tuo neklaužada velniu, kuris tik ir siekia vaiko šypsnio – nori jį pralinksminti ir nudžiuginti.
Jau puikiai žinau, kad mano atžalą ramina ir užmigti padeda Domanto Razausko kūryba, o štai legendinės grupės „Hiperbolė“ šlageriai patinka ne visi – yra ir tokių, nuo kurių pradeda virti pyktis. Galbūt tai sutapimai, tačiau namuose dabar nuolat skamba muzika – nuo „INXS“ iki „G&G Sindikato“, net ir Mocarto natos vieną popietę skambėjo. Muzika tapo sudedamuoju vaidinimo elementu, į kurio kasdienius spektaklius bilietai nėra pardavinėjami – tai tampa šeimos švente, kurioje aidint akordams juokas liejasi laisvai.
Nepastebėtai įvyksta dar vienas virsmas viduje – tampi tarsi kitu žmogumi, kuriame užgimsta daugiau smalsumo, daugiau mąstymo, daug teigiamų emocijų, daug noro kuo greičiau skubėti namo.
Beje, tai ir yra vienas iš tų dalykų, kurie telpa į klausimo „Kaip pasikeitė gyvenimas?“ atsakymo rėmus.
Patarti ar atsakyti, kaip išties viskas pasikeis, yra sunku, o gal ir misija (ne)įmanoma. Kiekvieno iš mūsų kasdienybė yra kitokia, kaip ir suvokimas, kas yra tėvystė, laiminga vaikystė ir pan. Viskas yra mūsų rankose, o kaip jau išmoksime naudotis šiuo tėvystės įrankiu, klausimas vertas atskiros temos.
Po dviejų mėnesių kelionės tėvystės rogėse galiu pasakyti, kad jūsų gyvenimas pasikeičia tiek, kiek į jį sudarančias dienotvarkes reikia įtraukti trečiąjį asmenį – jis irgi norės miego, valgyti, šilumos ir artumo.
Žvelgiant dabar į dviejų mėnesių praeitį, aišku viena, kad tam tikri dalykai jau pasimiršta. Ir nors dar prieš keletą savaičių atrodė, kad neįmanoma pamiršti vienos ar kitos detalės, tačiau dabar, bekalbant su žmona, vienas kitam primename juokingus nutikimus, kurie ir dabar kelia juoką. Tačiau tai, regis, įprasta – įspūdžių tiek daug, jog neįmanoma juos suguldyti į savo atmintį. Išlieka patys ryškiausi, o kodėl būtent jie, atsakyti gali psichologija.
Tai yra dar vienas iš pasikeitimų – jūsų gyvenimas tampa nesibaigiančiu veiksmo trileriu, kuriame atsiranda daug naktinio kėlimosi, neplanuotų popietinių nukritimų į lovą kartu su atžala – vienas saldžiausių miegų. Ir neapsakomai daug mokymosi – savo pastangomis vaikui padedate augti tik jūs ir niekas kitas.
Ir kelionių daug. Tiksliau – pasivaikščiojimų. Žvelgiant į save galiu pasakyti, kad savo noru tiek nebūčiau vaikščiojęs. Dabar bene kiekviena išvyka iš namų baigiasi dar netyrinėto parko tyrinėjimu. Įdomiausia – į viską žvelgi kitu žvilgsniu. Sustoji net prie iškabos, kuri pasakoja apie lankomos vietos istoriją – negaliu sau leisti nežinoti, ką atsakyti, jei paaugęs vaikas paklaus, kas čia per vieta! Keistas smalsumu paskanintas išdidumas.
Nepastebėtai įvyksta dar vienas virsmas viduje – tampi tarsi kitu žmogumi, kuriame užgimsta daugiau smalsumo, daugiau mąstymo, daug teigiamų emocijų, daug noro kuo greičiau skubėti namo. Daugiau visko.
Visgi daugiausia – atsakomybės. Jos didėja su kiekviena diena. Kitaip, regis, ir būti negali. Kiekvieną dieną tampi vis labiau atsakingu už augantį žmogų, nes kas kitas pasirūpins juo ir suteiks jam laisvę jaustis reikalingam, jei ne tu?
Prisimenu, kad pirmą šio ciklo tekstą pradėjau kolegos žodžiais – „Nuo šiol viskas bus geriau“. Taip, Dovydai, tu buvai teisus, nuo tada viskas tik ir ėjo geryn, o visi įvykę pokyčiai vertė irtis į priekį ir žadėjo dar didesnę smalsumo kelionę.
Ir jei dabar Morfėjus iš „Matricos“ ar koks nors kitas realybės teoretikas pasiūlytų dvi likimo tabletes, tai tą, kuri viską grąžintų atgal, aš jam pasiūlyčiau žiaumoti pačiam, mat šis kiškio urvas per daug įdomus ir šiltas, kad jį palikčiau.
