Važiavo ten, kur vyrui būtų lengviau
Tatarstane gimusi totoraitė Guzel savo būsimąjį vyrą sutiko gimtojoje Kazanėje. Deniso tėvai – Tatarstano rusas ir totorė, kurios vardas taip pat Guzel, į Lietuvą atvyko statyti atominės elektrinės.
Taigi Visaginas gimtasis jo miestas. Čia jis baigė mokyklą ir susidomėjo boksu – ir net tris kartus tapo Lietuvos bokso čempionu, tačiau studijuoti nusprendė vykti į tėvo gimtąją Kazanę. Guzel tuo metu studijavo kitame universitete, tačiau abu jaunuoliai studijų metu dirbo. Būtent darbo vietoje jie ir susipažino.
Ilgai netruko, kad abu suprastų, kad nori kurti ateitį kartu. Kazanėje jie susituokė ir susilaukė dviejų sūnų. Kai Denisas baigė mokslus, šeima nusprendė įsikurti Lietuvoje. Taip Guzel prieš 11 metų atsidūrė Visagine. Šiuo metu jos vyras dirba atominės elektrinės išmontavimo darbuose ir treniruoja jaunuosius boksininkus, kurie, kaip ir jis kadaise, sėkmingai skina laurus čempionatuose.
„Įkalbinėti manęs nereikėjo. Buvo aišku, kad turiu važiuoti su vyru, nors iš pradžių buvo sunku – 25 metus gyvenau su tėvais, niekur toli nebuvau išvykus, todėl labai ilgėjausi namų.
Tačiau vyrui, kaip Lietuvos piliečiui, buvo lengviau gauti darbą Lietuvoje, pagaliau čia jam viskas buvo įprasta, o aš kaip žmona vis tiek daugiau būnu namuose su vaikais, todėl važiavau ten, kur vyrui būtų lengviau“, – teigė Guzel, paklausta, ar sunku jai buvo priimti sprendimą išvykti iš gimtosios šalies.
Nusprendė savo laiką skirti tik vaikams
Vos atvykusi, moteris kibo į lietuvių kalbos studijas, išlaikę net kelis lygius, taip pat išlaikė Lietuvos Konstitucijos egzaminą, dirbo konsultante optikos salone. Tačiau iš pradžių Visagine po daugiau nei milijoną gyventojų turinčios Kazanės jai buvo nuobodu – atrodė, kad nėra čia ką veikti.
„Tačiau po kurio laiko jau pradėjo nepatikti Kazanė, kai ten lankydavausi: per didelis miestas, per daug triukšmo, mašinų, žmonių. Visaginas – mažas miestas, todėl čia viskas vietoje – darželis, mokykla, muzikos mokykla, būreliai, baseinas.
Visur pėstute nueini per 10 minučių. Man labai patogu – spėju visur visus vaikus nuvesti. Aš pati dabar nenorėčiau gyventi kitur – viską, ko mums reikia, čia turime, o svarbiausia mums, kad čia patogu auginti vaikus“, – tikino pašnekovė.
Jų nereikia įkalbinėti eiti į būrelius, su malonumu patys eina.
Šiandien Guzel dirba tik mama, juolab kad jauniausiai šeimos atžalai – vos daugiau nei mėnuo. Paklausta, ar jos totoriška prigimtis lėmė, kad ji pasirinko likti namuose, Guzel sakė, kad jos gimtinėje daugelis moterų, kaip ir Lietuvoje, dirba ir siekia karjeros. Labai daug dirbo ir jos mama – mergaitę nuo metukų prižiūrėjo močiutė.
„Gal mano toks charakteris, kad man tinka rūpintis namais ir vaikais. Iš pradžių aš taip pat daug dirbau, ypač kol gyvenome Kazanėje, bet vėliau nusprendžiau, kad bus geriau, jeigu daugiau dėmesio skirsiu vaikams, nes ką dabar jiems duosime, tai jie ir pasiims su savimi į gyvenimą. Juolab vaikai viskuo domisi, visur nori dalyvauti. Jų nereikia įkalbinėti eiti į būrelius, su malonumu patys eina“, – pasakojo moteris.
Vyriausias sūnus mokyklą baigė 15-kos
Jauniausiam Guzel ir Deniso sūneliui – mėnuo, toliau seka dvejų su puse metų sūnus, penkerių ir septynerių metų mergaitės bei devynerių ir keturiolikos metų berniukai. Vyriausiam sūnui – devyniolika. Jis šiuo metu studijuoja Kazanės universitete programavimą.
Nors vaikai lanko rusų mokyklą, visi jie kalba lietuviškai. Visų vaikų mokslo pasiekimai – taip pat puikūs, o vyriausias sūnus, pradėjęs mokytis nuo šešerių, peršoko netgi per tris klases – pirmą, ketvirtą ir devintą, taigi mokyklą baigė būdamas 15 metų.
„Norėčiau, kad jis studijuotų arčiau namų, tačiau paauglį man buvo ramiau išleisti į Kazanę, kur juo rūpinosi mūsų tėvai, nei visiškai vieną į Vilnių. Juolab kad jis turi ir Lietuvos, ir Rusijos pilietybę, mokyklą baigė aukščiausiais balais, todėl Rusijos valdžia jam leido pasirinkti mokslus bet kuriame universitete“, – aiškino mama.
Keturiolikmetis sūnus, panašu, taip pat seka brolio pėdomis: jis jau peršoko dvi klases, dalyvauja specialioje mokymo programoje, pagal kurią savaitgaliais mokosi matematikos ir programavimo. Į šią programą atrenkami gabiausia Lietuvos vaikai.
Visi Naidionovų berniukai domisi tiksliaisiais mokslais – kaip pati Guzel sako, tokiais, kuriuose reikia galvoti. Jie lanko robotikos, programavimo, šachmatų būreliu, o su tėvu užsiima boksu. Mergaitės mokosi muzikos ir baleto mokyklose, dalyvauja įvairiuose konkursuose, vyresnioji netgi praėjo atranką į miuziklą.
Neplanavo tokios šeimos, bet visi vaikai – planuoti
„Nemanau, kad tai didelis mano indėlis – vaikai patys viskuo domisi, o aš tik juos paskatinu, palaikau ir sudarau sąlygas. Visada stengiausi, kad jie išbandytų kuo daugiau būrelių. Ir tai tapo mūsų gyvenimo būdu – dabar jaunesniems net klausimo nekyla, kad reikia lankyti tai, ką lanko vyresnieji, nes mato tokį gyvenimą nuo mažens“, – tikino moteris, paklausta, ar mato vaikų veikloje savo indėlį.
Guzel prisipažino, kad iš pradžių su vyru jie neplanavo turėti tokią gausią šeimą, tačiau visi vaikai – planuoti. Kai pirmieji du sūnūs paaugo, pamatė, kad juos auginti nesunku, todėl ryžosi trečiam vaikui. Kadangi vėl gimė berniukas, tėvams labai norėjosi mergaitės. Kai ji gimė, pasirodė, kad ir keturis vaikus auginti nesunku, tad kodėl jų neturėjus dar daugiau?
„Tačiau dabar nusprendėme, kad jau užteks vaikų“, – juokėsi pašnekovė.
Moteris pasidžiaugė, kad jai labai padeda vyras. Laisvalaikiu, kurio, tiesa, vaikai turi labai mažai, jis su jais nuolat ką nors veikia: visa šeima žaidžia stalo žaidimus, vasarą bėgioja, sportuoja, važiuoja prie ežero, žiemą čiuožinėja pačiūžomis ir prisigalvoja įvairių kitų veiklų. „Nors kaip ir visi vaikai, jie mėgsta pabūti prie kompiuterio, tačiau tikrai neturi tam daug laiko“, – tikino Guzel.
Šeštadieniais vaikai mokosi totorių kalbos, groti įvairiais totoriškais instrumentais. Šeima dalyvauja Lietuvos totorių draugijos veikloje, kartu švenčia totoriškas šventes, o vaikai praėję tradicines totoriškas apeigas, krikščioniškoje kultūroje atitinkančias krikštą. „Norisi juos supažindinti su totoriška kultūra, o toliau jau jų reikalas, ar norės toliau į ją gilintis“, – teigė pašnekovė.
Devynerius metus visi nevalgo mėsos
Jau devynerius metus visa šeima nevalgo mėsos. Nusprendusi jos atsisakyti, Guzel mėsos nevalgė net būdama nėščia, o jaunesnieji vaikai nėra jos ragavę nuo gimimo.
„Vaikų gydytoja iš pradžių mus labai kritikavo, bet pamačiusi, kad vaikai neserga, jų kraujo tyrimai geri, nurimo. Pirmasis vegetariška mityba susidomėjo vyras. Jis turėjo pažįstamų, kurie taip maitinosi ir sakė, kad jaučiasi geriau. Ir iš tiesų mėsa – gana sunkus maistas, organizmui reikia daug dirbti, kol ją suvirškina.
Vaikai jau neprisimena nei bulvių traškučių, nei saldžių gazuotų gėrimų skonio ir jo nepasigenda.
Anksčiau žmonės tiek mėsos nevalgydavo. Vyras įkalbinėjo prie vegetarizmo pereiti visiems. Bet iš pradžių tam nepritariau, buvau įsitikinusi, kad mėsa būtina, be to, neįsivaizdavau, ką tuomet turėčiau gaminti.
Tačiau kartą lietuvių kalbos kursuose gavau išversti tekstą apie senolį, kuris anksčiau sirgo skrandžio vėžiu, ir gydytojai jau buvo davę jam visai nedaug laiko gyventi, tačiau jis nusprendė pakeisti mitybą ir pirmiausia atsisakė mėsos. Ir ėmė sveikti. Būdamas 105 metų, jis vis dar bėgiojo krosus, turėjo pakankamai jėgų ir aiškų protą. Šis straipsnis mane taip paveikė, kad pasakiau vyrui – gerai, pabandome“, – pasakojo Guzel.
Nebuvo lengva, bet po truputį moteris susigaudė, ką gaminti. Su mėsos atsisakymu namuose apskritai atsirado daugiau sveikesnio maisto. Vaikai jau neprisimena nei bulvių traškučių, nei saldžių gazuotų gėrimų skonio ir jo nepasigenda. Vienintelis saldumynas, kuriam jie neatsispiria, – šokoladas ir saldainiai. Šio „gėrio“ per šventes namuose atsiranda.
„Aš pati jiems kepu blynelius, pyragaičius, viską, ko jie prašo, kiekvienam pagal užsakymą, todėl jiems netrūksta nei bulvių traškučių, nei kito nesveiko maisto. Tiek darželyje, tiek mokykloje į mūsų vaikus taip pat atsižvelgė – jiems į lėkštes pridedama daugiau garnyro, šviežių daržovių. Kai kurie mokytojai netgi juokiasi – mūsų vaikų lėkštė taip gražiai atrodo, kad jiems norisi tokio paties maisto. Beje, kai kurie vaikai pradėjo mėgdžioti mūsiškius ir taip pat valgyti vegetariškai.
Su vegetariška mityba mūsų šeimoje visiškai atkrito alkoholio klausimas. Ir anksčiau mums jo nereikėdavo, tačiau dabar pas mus namuose niekada nėra nei alaus, nei vyno. Turime tiek veiklų, kad mums nereikia alkoholio, kad atsipalaiduotume“, – tikino pašnekovė.
