„Iš pradžių apie įvaikinimą mąsčiau viena. Ta mintis manyje kilo gal prieš penkerius metus. Kai pasidalijau su vyru šia idėja, jis man pasakė, kad laukė, kol aš pasiūlysiu žengti šitą žingsnį“, – prisimena žinoma sporto trenerė Agnė, savo „Instagram“ paskyroje besidalijanti įvairiais sporto patarimais ir šeimos gyvenimo akimirkomis.
Ji priduria, kad, kai tik su vyru apsisprendė įsivaikinti, iškart pradėjo domėtis, nuo ko prasideda įvaikinimo procesas.
„Procesas gali pasirodyti sudėtingas tiems, kurie nemoka laukti. Tai užtrunka gana ilgai, nes reikia pateikti tam tikrus dokumentus, įvertinama tėvų sveikatos būklė, reikia sudalyvauti mokymuose. Pavyzdžiui, mes dokumentus padavėme birželį, o kursai prasidėjo rugsėjį ir truko iki Naujųjų metų.
Vaikučio laukimas yra visoks – ir džiuginantis, ir keliantis nerimą. Juokaujame, kad mūsų, tėvų, kurie nori įsivaikinti, nėštumas prasideda tada, kai parašoma išvada, bet mes nežinome, kiek tai truks – devynis mėnesius ar dvejus metus. Mūsų atveju tai truko neilgai – maždaug pusmetį“, – prisimena Agnė.
Per vieną naktį tapo tėvais
Pašnekovė pasakoja, kad baigus kursus prieš pat Naujuosius metus gegužę jau rankose laikė savo dukrytę Uną, kuriai šiuo metu ketveri.
„Niekas neįspėja tavęs, kada tu tapsi mama – tėvais mes tapome per vieną dieną ir tavo gyvenimas pasikeičia kardinaliai, nes su ta nauja diena turi nubraukti viską, kas tavo gyvenime buvo iki tol. Nebuvo nei moralinio, nei fizinio pasirengimo, nes nežinai, kokio amžiaus vaikas atkeliaus į tavo namus“, – apie pirmąsias dienas su mažyle Una kalba Agnė.
Ji sako, kad prašyme, pateiktame įvaikinimo tarnybai, galima parašyti, kokio amžiaus vaiką norima įsivaikinti, nurodyti sveikatos būklę, tačiau lytis, jos nuomone, yra nekorektiškas pasirinkimas, todėl jos nenurodė.
„Lyties nesirinkome, juk kai laukiesi, lygiai taip pat nežinai, kas gims, lyties neįmanoma suplanuoti. Juokaujame, kad dėl amžiaus rėžių nežinojome, ką pirkti, – ar pampersus, ar roges, nes norėjome vaikučio nuo gimimo iki ketverių metų.
Vieni tėvai nori patirti, ką reiškia auginti kūdikį, pamatyti pirmąjį dantuką, suprasti, kas yra nemigo naktys, ir atvirkščiai – kitiems tėvams norisi vyresnio vaiko. Taip pat noriu pabrėžti, kad ne tėvai randa savo vaikus, o pagal vaiko poreikius yra surandama šeima“, – pastebi ji.
Motinystė pakeitė kaip asmenybę
Agnė pasakoja, kad Una į jų namus atkeliavo būdama vos trijų savaičių. „Kai gavau laišką iš Vaikų teisių tarnybos, sėdėjau kirpykloje. Mes nuvažiavome į ligoninę susipažinti su Una ir turėjome per tą dieną nuspręsti, ar ją vežamės namo. Po kelių dienų dukrytę parsivežėme, o juk aš niekada nebuvau laikiusi kūdikio ant rankų, nes mūsų šeimoje ir nebuvo mažų vaikučių, tad tų pirmų kartų buvo tikrai daug.
Ta savijauta sunkiai nupasakojama žodžiais, nes pasidalyti ja gali tik tie žmonės, kurie tai patyrė. Nebuvo taip, kad devynis mėnesius lauki mažo žmogučio – viskas įvyko staiga ir mes per savaitgalį skubiai pirkome daiktus, reikalingus kūdikius“, – prisimena Agnė.
Ji sako, kad iš artimųjų sulaukusi palaikymo ir pasakymo, jog jie gali atvažiuoti padėti bet kuriuo paros metu, bet Agnė priduria, kad jie kartu su vyru puikiai susitvarkė.
„Žinoma, buvo tų nemigo naktų – tai visiškai įprasta auginant kūdikį, tačiau turbūt pirmą pusmetį buvom šoke, nes dar nesupranti, kokia tai didelė atsakomybė, pareiga, o vėliau susigyveni ir darai viską, ką gali geriausio, dėl savo vaiko, ir tampi mama, įsimylėjusia savo vaiką“, – sako pašnekovė.
Pasak Agnės, auginant vaikus svarbiausia meilė, o į žodį meilė telpa daug veiksnių: supratimas, rūpestis, poreikių tenkinimas, vaiko priėmimas toks, koks yra, jo nesisavinimas.
Man labai patinka mintis, kad tobulų tėvų nebūna ir jų nereikia, reikia būti pakankamai geriems.
„Su visais pirmais kartais ir kuriamas santykis tarp vaiko ir tėvų, taip atsirado ir mūsų ryšys. Mes nuo pat gimimo visada buvome kartu, niekada jos nepalikome prižiūrėti, keliavome kartu ir apskritai Unos atsiradimas mane sustiprino kaip asmenybę. Tam tikri nereikšmingi dalykai, kurie erzindavo, dabar tiesiog neturi reikšmės, bet tuo pačiu atsirado daug nerimo ir baimių.
Būdama mama tu jaudiniesi už savo vaiką nuolatos, nori, kad jam viskas būtų gerai. Pavyzdžiui, aš anksčiau be baimės šokdavau su parašiutu, užsiėmiau kitu ekstremaliu sportu ir nieko nebijojau, tačiau dabar aš sau sakau stop, nes pirmiausia galvoju apie savo dukrą ir noriu būti šalia jos. Iš kitos pusės – aš nieko nebebijau, pavyzdžiui, dėl darbo, nesijaudinu dėl kitų smulkmenų ir tai man suteikia labai daug stiprybės“, – sako Agnė.
Ji priduria, kad anksčiau save galėjo pavadinti pačiu nekantriausiu žmogumi pasaulyje, o dukros atėjimas į šeimos gyvenimą padėjo tą kantrybę išsiugdyti.
„Man labai patinka mintis, kad tobulų tėvų nebūna ir jų nereikia, reikia būti pakankamai geriems. Tu turi būti geras savo vaikui, patenkinti jo poreikius ir tiesiog mylėti. Aš lepinu savo vaiką ir sakau, kad kas kitas, jeigu ne aš, mama, jį palepins? Mama ir tėtis yra tie, kurie ir turi tai daryti. Pasaulis juk yra visoks, o mes, tėvai, turime būti ramybės uostas“, – sako Agnė.
Baimes nugali noras turėti vaikų
A.Mickevičiūtė-Butienė pasakoja, kad šeima ir jos artimieji žinojo, jog jie eina įsivaikinimo keliu, ir jų palaikymą ji jautė visada, o šiandien tas palaikymas virtęs didele meile visai jų šeimai.
Kai sutiksite savo vaiką, jūs tikrai pajausite, ir ta kelionė kartu tikrai to verta.
„Tiems, kurie nori įsivaikinti, noriu pasakyti, kad abejoti yra normalu, mes visada jaudinamės ir abejojame, kai einame nežinomu sau keliu, bet šiuo atveju nugali didelis noras turėti vaikų ir dalytis meile. Klausykite savo širdies ir nuojautos, o ne kitų žmonių. Jūs patys žinote, kas yra geriausia jums. Kai sutiksite savo vaiką, jūs tikrai pajausite, ir ta kelionė kartu tikrai to verta“, – sako Agnė.