Namie liks jaunesnysis sūnus, tačiau Ritos tai neguodžia. „Slegia nežinomybė, ar pajėgsiu išlaikyti vaikus. Tačiau dar sunkiau priimti, kad nebematysiu pirmagimio, su kuriuo mane sieja ypatingas ryšys“, – pripažįsta mama.
Kaip juokauja Rita, ji iš anksto bando pratintis prie jausmo „ne visi namie“, raminasi, kad bus galima bendrauti Skype, susitikti per šventes, tačiau kol kas sunkiai sekasi: „Su vyresnėliu ir pakalbam, ir pasitariam – visiškai kitaip, nei su pagranduku. Vos pagalvojus, kad teks išlydėti sūnų, man byra ašaros. Naktimis suku ir suku tą patį filmą, kaip atsimojuojam oro uoste. Aš tikrai nemaniau, kad taip bus. Logiškai suprantu, kad ašarodama trikdau vaiką, kuris jau užaugo ir gyvens savo gyvenimą, tačiau nieko sau padaryt negaliu“.
Atsiskyrimo procesas gali trukti labai ilgai, net visą gyvenimą, jeigu jį bandoma neigti. Taip teigė psichologė-psichoterapeutė Regina Morkūnienė, patardama, kaip elgtis, kad nerimas nepersiduotų vaikams, kurie ir taip turi dėl ko nerimauti – egzaminų, to paties atsiskyrimo, nežinios, kaip gyvens svetur?
„Pirmiausia apibrėžkime, kas yra „Tuščio lizdo“ šeima. Tai dėsningas, bet dažnai nelengvas, sunkus laikas kiekvienuose namuose – paskutinis šeimos gyvenimo ciklo etapas, kai vaikas palieka tėvų namus: išvyksta mokytis, persikelia gyventi atskirai, išvyksta į kitą miestą, šalį. Jis reiškia, kad vaikai užaugo, tampa savarankiškais, kuria savo gyvenimą.
Tėvų pareiga šiame etape – suteikti vaikams autonomiją ir išlaikyti artumą. Tėvų ir vaikų santykiai tampa suaugusiųjų tarpusavio santykiais“, – sakė psichologė, Šeimos ir asmens saviugdos centre „Bendrakeleiviai“ konsultuojanti sunkiai sergančiųjų artimuosius.
Kokie žmonės sunkiau išgyvena vaikų atsiskyrimą? Pasak R.Morkūnienės, priklauso nuo ankstesnių šeimos gyvenimo etapų, nuo to, kiek tėvai vaikui leido savarankiškumo ir autonomijos. Svarbu ir tai, kaip tėvas ar mama apskritai išgyvena atsiskyrimus, kurie yra neišvengiama žmogaus gyvenimo dalis. Kiek sugeba po gyvenimo sukrėtimų atrasti naują savo tapatybę.
Svarbu ir tai, kaip tėvai paleisdavo vaikus ankstesnėse kartose, kokios yra šeimos taisyklės, tradicijos. Pavyzdžiui, jeigu mama sunkiai paleido suaugusią dukrą, šiai taip pat bus sunku paleisti savąją. Atsiskyrimo nuo tėvų procesas apima tris kartas.
„Kai vaikas auga su vienu iš tėvų, gali būti labai stiprus tarpusavio emocinis ryšys, ypatingas artumas. Tai ypač aktualu, kai kalbame apie motinų ir dukterų emocinį ryšį. Natūralu, kad tada atsisveikinti gali būti sunkiau“, – pastebi psichologė-psichoterapeutė.
– Kas vyksta žmoguje suvokus, kad vaikai atsitolins?
– Vaikų išėjimas iš namų, atsiskyrimas nuo tėvų išgyvenamas kaip netektis. Šiam procesui aprašyti tinka E. Kübler-Ross pateiktas gedėjimo modelis.
Atsiskyrimo procesas gali trukti labai ilgai, net visą gyvenimą, jeigu jį bandoma neigti.
Paprastai ilgai nenorima pripažinti, kad vaikai užaugo, kad atėjo laikas jiems pamažu atsiskirti. Tėvai išgyvena daug chaotiškų jausmų, kurie dažnai yra slepiami. Tėvai gali pykti ant vaikų draugų, kodėl šie atėmė jų vaikus, „sugadino“. Tėvai pyksta ant vaikų, kodėl šie palieka tėvų namus po to, kai dėl jų tiek daug padaryta. Pykstama ir dėl to, kad sūnaus ar dukros gyvenime atsiranda žmogus, kuris tampa svarbesniu už tėvus. Dažnai šie jausmai blokuojami, tiesiogiai neišreiškiami.
Liūdint dėl atsiskyrimo svarbūs kaltės jausmai. Jaunuoliai jaučiasi kalti palikdami tėvų namus. Gindamiesi nuo šių jausmų, juos perduoda tėvams. Šie tampa atpirkimo ožiais. Tėvai gali jaustis skolingi, kad kažkada kažko nedavė savo vaikams. Svarbu šiuos jausmus suvokti ir pripažinti.
Dažnai tėvai labai rūpinasi savo vaikais. Toks ypatingas rūpinimasis gali buti užmaskuota nepasitikėjimo jaunuolio savarankiškumu forma. Vaikai gali būti ir idealizuojami. Pagrindinis uždavinys šiame etape yra rasti kelią tarp tikrojo suaugusių vaikų paleidimo ir draugiško domėjimosi jų gyvenimu.
Tėvams svarbu suprasti, ką šiame gyvenimo etape juose pažadina vaikai, ką jie atgaivina, ko neturėtume prarasti. Vaikai gali atgaivinti tai, nuo ko tėvai gynėsi visą gyvenimą. Pvz., kai atsisakom savo idealo, o po to visą gyvenimą pavydime kitiems. Užuot užaugusiems vaikams padėkojus už tai, ką jie mumyse pažadino, dažnai jiems pavydima. Tai gali būti pavydas dėl išvaizdos, dėl geresnių galimybių, dėl galėjimo rizikuoti, dėl to, kad gyvena geresniais laikais. Šis pavydas paprastai maskuojamas kritikuojant jį sukeliančius veiksnius, tarkim, mama kritikuoja dukros išvaizdą.
Tėvams, kai vaikai palieka namus, baigiasi malonus jų gyvenimo rūpesčių etapas. Tai ir kelia liūdesį. Dukra ar sūnus gali ir nepalikti tėvų namų, bet iš esmės keičiasi tėvų ir vaikų santykiai. Atsiskyrimo procesas gali trukti labai ilgai, net visą gyvenimą, jeigu jį bandoma neigti.
– Kaip elgtis, kad nerimas nepersiduotų vaikams, kurie ir taip turi dėl ko nerimauti – baigiamųjų egzaminų, to paties atsiskyrimo, nežinios, kaip gyvens?
– Svarbu pripažinti, įsivardyti jaučiamus, išgyvenamus jausmus. Taip pat rasti adekvačių būdų jiems išreikšti. Atsiskyrimo procese labai svarbu pripažinti ir gerbti visų proceso dalyvių autonomiją. Jei vieni ar kiti neleidžia atsiskirti, lieka atvirai ar slapta pabėgti. Tai gali būti pabėgimas į ligą ar fantazijų pasaulį.
Svarbiausia – kalbėtis apie tai, ką išgyvena abi pusės, įsisąmoninti ir išreikšti visus atsiskyrimo situacijoje kylančius jausmus. Tėvai turėtų padėkoti vaikams už visus malonius dalykus, kuriuos jiems suteikė vaikai, kartu pasidžiaugti bendru buvusiu laiku. Tėvai savo tinkamu elgesiu turi padėti vaikams išgyventi šį nelengvą laiką. Svarbu pasitikėti vaikais ir leisti jiems patiems tvarkyti savo gyvenimą, mokytis būti už jį patiems atsakingiems. Džiaugtis jų bandymais ir pasiekimais.
– Ar galima pasiruošti vaikų atsiskyrimui, kad jis nebūtų toks skausmingas? Ką konkrečiai daryti, jei nepavyksta suvaldyti įtampos?
– Būtinai reikėtų ruoštis šiam etapui. Kaip ir kiekvienam gyvenimo tarpsniui, kurį galime numatyti. Vaikai nėra tėvų nuosavybė. Tėvų tikslas – užauginti vaikus, išleisti juos į gyvenimą, padėti jiems atsiskirti nuo tėvų šeimos ir kurti savo savarankišką gyvenimą. Tokiu būdu pratęsiamas šeimos, giminės gyvenimas. Na, o kaip tėvai po to, kai vaikai palieka gimtą lizdą? Jų gyvenimas tęsiasi.
Jeigu yra abu tėvai, vėl peržiūrimi jų tarpusavio santykiai. Galima vėl išgyventi medaus mėnesį. Kita vertus, jei tarpusavio santykiuose yra neišspręstų sunkumų, dabar jie vėl tampa aktualūs. Juokaujama, kad pagyvenę sutuoktiniai nebūna vieni: kartu (kaip labai svarbus veikėjas) yra ir jų praeitis. Kai vaiką augina ir jį išleidžia vienas iš tėvų, jis turi visa tai išgyventi pats vienas. Likę vieni tėvai gali dažniau pasijusti vieniši.
Likę vieni tėvai (ar vienas iš jų) turi atrasti savo naują tapatybę, turi išmokti gyventi naujoje situacijoje. Lieka daugiau laiko savo pomėgiams, draugams, bendravimui. Tikrai tinkamas laikas prisiminti kažkokius norus, užsiėmimus, kuriems anksčiau stokojome laiko. Svarbu į juos atsigręžti.
– Kokie ženklai rodo, kad reikėtų kreiptis pagalbos?
– Vaikų išėjimas iš namų išgyvenamas kaip netektis, jį reikia išgedėti. Kreiptis pagalbos reikėtų tada, kai gedėjimas užtrunka, žmogus įstringa, negali atlikti savo kasdienių pareigų, ilgai trunka bloga emocinė būsena (kyla nerimas, negalima atsipalaiduoti, liūdna, norisi verkti, žmogus nuolat suirzęs, dirglus), kyla tarpusavio santykių sunkumų, sutrinka miegas, apetitas.
