Arba „kiekvieną dieną klausausi, kaip jie iškraipo mano pavardę ar visokius juokelius laido, o tėvams atrodo „kas čia tokio – nekreipsi dėmesio, ir praeis“ arba „kaip tėvai nesupranta, kad aš negaliu nekreipti dėmesio į įžeidinėjimus ir pašaipas. Jei nemuša, nereiškia, kad neskauda!“.
Kodėl vaikui pasipasakojus apie patiriamas patyčias, tėvams nederėtų atsakyti „nekreipk dėmesio į patyčias ir jos praeis“? „Vaikų linijos“ psichologė ir savanorių mokytoja Ivona Suchodolska pabrėžia kelis pagrindinius dalykus, dėl ko šio patarimo reikėtų vengti.
„Patardami vaikui nekreipti dėmesio į patyčias, paliekame jį vieną spręsti patyčių situaciją. Jeigu vaikas pasipasakojo suaugusiam apie patiriamas patyčias, vadinasi, tikisi pagalbos ir negali pats sustabdyti patyčių, – aiškina psichologė. –
Tad labai svarbu atsiliepti į šį pagalbos prašymą, parodyti, kad esate šalia ir pasirengę išklausyti vaiką, kai jam jūsų reikia labiausiai, kai susiduria su sunkumais, kuriuos pačiam sunku įveikti. Kitu atveju vaikas gali pasijusti, kad jis tėvams nerūpi, kad jiems nėra svarbūs ir verti dėmesio jo sunkumai.“
Žalia šviesa patyčių plitimui
Tėvai, duodami patarimą nekreipti dėmesio, tiki, kad tai gali padėti sustabdyti patyčias. Kartais besityčiojantiems vaikams iš tiesų gali pabosti, kai nepavyksta išprovokuoti stipresnės skriaudžiamo vaiko reakcijos ir jie gali nustoti prie jo kabinėtis. Tačiau patyčios paprastai nesiliauja netgi tokiu atveju – skriaudėjai tiesiog pasirenka kitą vaiką ir toliau agresyviai elgiasi.
„Toks patarimas yra netinkamas ir todėl, kad tai ne tik nesustabdo patyčių, o prisideda prie jų plitimo. Kai netinkamas besityčiojančių vaikų elgesys nėra stabdomas – jiems siunčiama žinia, kad taip elgtis galima, ir uždegama žalia šviesa tolimesniam bendraamžių skaudinimui, – apgailestauja I.Suchodolska. – Patyčios paprastai nesiliauja be suaugusių įsikišimo, kurie pastebi ir reaguoja: stabdo skriaudėjų netinkamą elgesį ir padeda skriaudžiamam vaikui.“
Kreipti dėmesį į patyčias būtina
Todėl ne tik reikia, bet ir būtina kreipti dėmesį į vykstančias patyčias. Sužinojus apie jas, svarbu nenusisukti nuo vaiko ir nesuskubti dalinti patarimų, o susėdus kartu dėmesingai klausytis ir aptarti, kas vyksta, o tada numatyti tolimesnius žingsnius, kaip padėsite vaikui spręsti patyčių situacijas. Kuo daugiau vaikų, tėvų, mokytojų ir kitų suaugusiųjų kreips dėmesį į netinkamą ir skaudinantį vaikų elgesį, jį stabdys ar informuos tuos, kurie gali padėti, tuo mažiau vaikų kentės nuo patyčių.
Emocinės paramos tarnyba „Vaikų linija“ vykdo kampaniją „Patyčių muziejus“. Kviečiame visus suaugusiuosius padėti išklausyti vaikus. Šiuo metu „Vaikų linija“ gali atsiliepti į 1 iš 7 vaikų ar paauglių skambučių.
Apsilankykite interneto svetainėje www.patyciumuziejus.lt ir paaukokite „Vaikų linijai“, kad kuo daugiau vaikų būtų išklausyti, sulauktų pagalbos ir patyčios virstų istorija.
