Apsistojusi Lietuvos uostamiestyje, ukrainiečių šeima ruošiasi sutikti septintą šeimos narį – žiemą Lietuvoje gims penkta dukra arba pirmas sūnus, rašoma pranešime spaudai.
Vaikų dienos centre jaučiasi lyg namie
„Dar nežinome, ko laukiamės – mergaitės ar berniuko, bet tikrai žinome, kad vaikelis gims čia, Lietuvoje. Rudenį mergaitės taip pat čia pradės lankyti vietos mokyklą. Noriu, kad jos čia mokytųsi – užrašiau jas į rusakalbių mokyklą ir galvoju, kad joms neturėtų būti sunku, – artimiausiais planais dalinasi Juliia.
– Balandį atvykus į Lietuvą, mokslo metai jau artėjo prie pabaigos, todėl vyresnėlės Diana ir Katerina juos baigė Ukrainos mokykloje nuotoliniu būdu. Penkiametės Sofijos užrašyti į darželį nepavyko – nebebuvo vietos.“
10-metei ir 14-metei dukroms mokantis nuotoliniu būdu, o mamai rūpinantis mažosiomis Sofija ir dvejų metukų Valerija, šeima visą laiką buvo priversta leisti namuose.
„Pasivaikščiodavome su mergaitėmis po parką ir viskas. Labai norėjau, kad vaikai bendrautų su kitais vaikais, turėtų įvairesnių užsiėmimų, kažkokių pramogų. Pradėjau ieškoti informacijos internete, kur būtų galima jas nuvesti, ir visiškai atsitiktinai Raudonajame Kryžiuje man pasakė, kad kreipčiausi į šį vaikų dienos centrą – čia mums padės, užsiims su vaikais, – pasakoja Juliia.
– Ir iš tiesų: centre mus labai šiltai priėmė. Šis centras – tai didelė draugiška šeima. Jaučiamės čia lyg namie, kur mumis rūpinasi – pradžioje padėjo ir maisto produktais, ir drabužėliais vaikams.“
Nors jauniausioji, dvejų metukų, Valerija dar per maža lankyti dienos centrą, mama ją čia taip pat atsiveda ir leidžia laiką kartu su visomis dukromis.
„Centre organizuojamos įvairios šventės, kuriose dalyvauja ir mano mergaitės, daugiausia – Katerina, bet šiai ruošiasi ir Sofija. Su dukrele šventei išmokome dainą – ji nori dainuoti. Vaikams čia labai patinka“, – džiaugiasi keturių mergaičių mama.
Organizacijos „Gelbėkit vaikus“, prisiėmusios pareigą pasirūpinti į Lietuvą iš Ukrainos atvykstančiais vaikais ir besilaukiančiomis moterimis, tinklui priklausantis dienos centras „Liberi“ taip pat organizavo Juliios apsilankymus pas medikus, ginekologo konsultacijas.
Tėvų namuose kilo gaisras – nebeliko kur važiuoti
Šeima uostamiestyje gyvena savivaldybės skirtame socialiniame būste. Iki gavo jį, laikinai nuomojo butą:
„Daug teko skambinti, kol jį radome – niekas nenorėjo nuomoti buto daugiavaikei šeimai. O tik atvykę į Lietuvą, kelias dienas gyvenome Šiauliuose, viešbutyje. Mano vyras dirbo tolimųjų reisų vairuotoju vienoje iš šio miesto įmonių, bet kaip tik tuo metu jau buvo radęs naują darbą uostamiestyje ir mes iš karto ieškojome gyvenamosios vietos Klaipėdoje“, – pasakojo Juliia.
Tiesa, jai teko gerokai pasistengti, net pasiginčyti su vyru, kad jis liktų dirbti Lietuvoje, o ne vyktų atgal į Ukrainą.
„Vyras labai veržėsi bei buvo pasiruošęs bet kurią minutę palikti darbą ir grįžti ginti šalies. Jis jau ruošiasi važiuoti kariauti, bet tuometinis jo darbo vadovas pasakė, kad jis privalo atidirbti 2–3 savaites ir tik tada jį paleis.
Aš jo labai prašiau nevažiuoti, o kai tik jis išėjo iš ankstesnio darbo, pasakiau, kad ruoštųsi mus sutikti Lietuvoje, nes mes jau su lagaminais ir pas jį atvažiuojame. Aš taip padariau tikslingai, nes žinojau, jog jei jis grįš, eis kariauti ir mes liksime Ukrainoje“, – prisipažįsta 34 metų moteris.
Aš jo labai prašiau nevažiuoti.
Likti Ukrainoje jai buvo per sunku:
„Per pirmas karo dienas didžioji dalis žmonių išvažiavo – kas į užsienį, o kas – tiesiog į kaimą, nes ten saugiau. Mūsų namas ištuštėjo, liko vos keli žmonės. Buvo baisu išeiti į gatvę. Dienos metu einant į parduotuvę produktų, nuolat kaukė sirenos. Joms pasigirdus, bėgdavau namo, nes namuose – vaikai.
Bėgu, nes reikia slėptis, slėpti vaikus. Buvo labai baisu ir sunku – tiek fiziškai, tiek morališkai“, – atsidūsta Juliia.
Iš pradžių ji nusprendė važiuoti pas tėvus, į kaimą, kur ne taip pavojinga, bet pas juos kilo gaisras – sudegė namo stogas, tad važiuoti nebeliko kur.
Penktojo vaikelio sulauks Lietuvoje
Po ilgų diskusijų su vyru, kuris primygtinai prašė Juliios laukti jo namuose, moteris, nepaisydama nieko, susiruošė ir pasakė vyrui: „Ruoškis mus sutikti, nes mes jau su lagaminais.“
Nors susiruošė, Juliia ilgai negalėjo išvažiuoti:
„Bombardavo Žitomirą, keliai buvo užblokuoti ir iš miesto negalėjo evakuoti žmonių. Vėliau jau pradėjo kursuoti autobusai, kurie surinkinėjo ir išvežė gyventojus. Kai tik apie tai sužinojau, iš Belaja Cerkovės autobusu nuvykome į Rivnę. Ten persėdus, važiavome į Lenkijos pasienį. Jau dienos metu Lenkijos sieną su vaikais kirtome pėsčiomis. Ten mūsų laukė vyras.“
Ukrainoje liko Juliios tėvai, sesuo.
„Mano sesuo jau pirmą karo dieną išvažiavo į Kiprą. Ten pabuvo mėnesį, paskui buvo atvažiavusi į Lietuvą ir su vaikeliu čia pabuvo, bet grįžo į Ukrainą. Jos vyras – ten, norėjo grįžti namo, bet jau pirmomis dienomis gailėjosi.
Dabar taip pat sako, kad krausis lagaminą, nes neramu – ten Baltarusijos pusė. Nors jos vyras nekariauja, žmonės dirba, lyg ir vyksta normalus gyvenimas, bet, ar galima jį vadinti normaliu, kai nuolat kaukia sirenos?“ – retoriškai klausia Juliia.
„Žinoma, mes norime namo, bet puikiai suprantu, ką reiškia gyventi, kai vyksta karas, kur kaukia sirenos ir nežinai, kur raketa nukris. Štai ir vakar rašė, kad į mūsų miestą atskrido raketos. Mes jau ten buvome – slėpėmės, pergyvenome, jautėme didžiulę baimę. Taip pat žinau, ką reiškia gyventi po taikiu dangumi, tad dabar grįžti neplanuojame.
Žinoma, nuspręsti, kad būtent čia liksime, taip pat dabar negalime. Turime viltį, kad visa tai greitai baigsis, o kol kas konkrečių planų neturime“, – sako Julija.
Jos penktasis vaikelis gims žiemą ir jo sutikimui šeima ruošiasi Lietuvoje.
