Nuo šešerių metukų šeimoje augusiam negalią turinčiam vaikinui – 27-eri. Šiuo metu jis gyvena „Arkos“ gyvenimo namuose ir į šeimą grįžta tik savaitgaliais. Saviems vaikams – 18, 15, 12 ir 10 metų. Paklausta, iš kur ji semiasi tiek gėrio, kuriuo nepavargsta dalintis, pašnekovė tikina, kad jokio stebuklingo recepto nėra. Būti mama ji nuolat mokosi – ne tik savo šeimoje, bet ir įvairiuose seminaruose. Taip pat, nepaisant didelės šeimos, daug laiko skiria santykiams su vyru. Ir netgi atranda laiko tylai su savimi. Tuomet yra ką duoti ir kitiems žmonėms.
– Pirmiausia norisi paklausti, kaip jūsų šeimoje atsirado globojamas vaikas?
– Pradėjau jį globoti, kol dar nepažinojau savo vyro. Dirbau projekte, skirtame žmonėms su negalia, ir pataikiau į akciją globos namuose. Akcijos tikslas buvo, kad per Kalėdas juose neliktų nė vieno neįgalaus vienišo vaiko. Pasiėmiau berniuką ir mes susidraugavome. Nuo to karto jis savaitgaliais svečiuodavosi pas mane. Kai jį parveždavau į globos namus, tekdavo rėkiantį ištempti iš mašinos. Tomis akimirkomis man širdis duždavo. Kai su vyru susituokėme, nusprendėme jį pasiimti pas save. Atsimenu, tuo metu laukiausi mūsų pirmagimio ir tvarkėme dokumentus, kad galėtume į šeimą pasiimti berniuką.
Kadangi vaikai augo kartu su juo, mokyti jo priimti nereikėjo. Jie visi mylėjo jį. Ir dabar myli. Gal paauglystėje jautėsi šiek tiek nepatogiai, kad turi tokį brolį. Bet šiaip visi didžiavosi, kad mes į savo šeimą priėmėme vaiką su negalia.
– Ar kada nors buvo akimirka, kai pasigailėjote turinti tiek daug vaikų?
– Man jie džiaugsmo šaltinis. Ir vaikams smagu, jie vis paklausia, kodėl mes jų neturime daugiau, gal dar ką nors pasiimkime. Susėdimas prie bendro stalo pavalgyti, šeimos šventės, bendrystė – mums labai svarbu tai daryti kartu. Į šeimą mes žvelgiame kaip į bendruomenę. Mano 18-metis kartais sako, kad jis jau pats turi žinoti, kur eiti, ką veikti, bet aš paaiškinu, kad aš irgi manau, kad jis jau savarankiškas ir pats sprendžia, ką daryti, bet mes esame bendruomenė ir rūpinamės vienas kitu, mums rūpi, kada kas išeina ar pareina. Šis bendruomenės aspektas mūsų šeimoje labai gyvas.
– Kas yra sunkiausia gyvenant tokioje didelėje šeimoje?
– Sunkiausia turbūt, kad mano vyras – labai mėgsta daug dirbti. Kai vaikai būdavo maži, daug laiko su jais praleisdavau namuose. Kai vyras grįždavo tik vėlai vakare, o ryte vėl išvažiuodavo, neretai pasijusdavau vieniša. Dabar, kai vaikai paaugo, jau ir aš esu laisvesnė.
– Kaip išsprendėte šią problemą? Labai daug šeimų ties ja suklumpa, kai vyrai daug dirba, kad išlaikytų šeimą, o moterys namuose jaučiasi vienišos.
– Mes esame krikščioniška šeima. Esame vienas kitam pasižadėję ir mylime vienas kitą. Dalyvaujame įvairiose šeimų programose, projektuose. Mums svarbu rūpinti ne tik vaikais, bet ir mūsų dviejų pora. Kasmet vasarą vykstame į šeimų stovyklą, skirtą pokalbiams vienas su kitu, augimui poroje. Nepaskęstame vaikuose, mums labai svarbu skirti dėmesio ir vienas kitam. Pavyzdžiui, kartais savaitgalį kažkur išvažiuojame ar kur nors išeiname tik dviese.
Be to, jaučiamės vienas už kitą atsakingi. Kadangi mūsų vaikai iš draugų daug girdi apie besiskiriančias šeimas, pamatę, kad mes susipykome, o tokių akimirkų tikrai būna, išsigąsta ir klausia, ar nesiskirsime. Mes jiems nuolat kartojame – esame vienas kitam pasižadėję, todėl, kas benutiktų, norime likti kartu. Šeima mums yra vertybė. Ir vaikai pirmiausia visada kalba apie šeimą. Dirbu mokykloje su pradinukais, jie labai aiškiai išsako, kad svarbiausias dalykas gyvenime jiems yra šeima.
– Kaip šeimoje planuojate laiką, kad visiems vaikams skirtumėte pakankamai dėmesio?
– Dažniausiai tai laikas vakare. Stengiuosi pas kiekvieną ateiti, paklausti, kaip praėjo diena, kiekvieną palaiminti prieš miegą, palinkėti geros nakties, su mažaisiais – kartu pagulėti, kai prašo.
Na, o paaugliams tenka taikyti, pajuokaujant ,„teroristinius“ metodus. Jie paaugliškai maištauja, nenori, kad jų klausinėčiau, o aš vis tiek sakau – „noriu su tavimi pabūti“. Vis tiek einu kiekvieną dieną. Ir jau matau rezultatą – vyriausias sūnus, išaugęs iš paauglystės, jau pats ateina pas mane pasikalbėti. Viduje labai džiaugiuosi – štai, „atsėdėjau“ tą laiką, kai jis nenorėjo su manimi bendrauti, išbuvau parodydama, kad jis man rūpi. Ir dabar apdovanojimas – mūsų ryšys.
Kiekvienas vaikas reikalauja savo priėjimo. Ir tai yra darbas. Reikia išmokti pasakyti kiekvienam vaikui, kad jį myliu, kad jis man svarbus. Vienu metu dukrai reikėjo ypač daug dėmesio. Suradau medžiaginę žvaigždutę, išsiuvinėjau auksiniais siūlais ir prisegiau jai žiogeliu prie megztinio sakydama: „Kai tau reikės, tu paliesk žvaigždutę, pasižiūrėk į ją“. Svarbu, kad vaikas jaustų, kad juo rūpinamasi.
Taip ir ieškai, kaip kiekvienam parodyti, kad jis mylimas, kokius meilės ženklus sugalvoti. Pavyzdžiui, nuperki kiekvienam prie pusryčių po saldainiuką, širdelę padovanoji. Atrodytų, smulkmenėlės, bet jos sušildo. Jei vaikai jaučiasi mylimi, jie gali augti laimingi, net jei kažkas jiems nepasiseka.
Kai vaikus vežame ryte į mokyklas, automobilyje visi meldžiamės. Vieną kartą vienas veda maldą, kitą kartą – kitas. Meldžiamės ir vienas už kitą. Jei kuriam nors kontrolinis, atsiskaitymas, linkime, kad pasisektų. Šeimoje labai svarbi ir dvasinė bendrystė.
– Kaip nepamiršti tokių smulkmenų kasdienybės rutinoje?
– To reikia mokytis. Kaip tik savaitgalį buvau konferencijoje „Mama, papasakok man apie meilę“, kurioje vėl buvo priminta apie meilės gestus, kuriuos svarbu parodyti vaikui. Taigi, einu į seminarus ir mokausi, jie man padeda neužsimiršti, grįžti prie meilės kalbos, kai ją apleidžiu. Metus laiko teko gyventi Prancūzijoje, jų kultūroje įprasta vaikus pabučiuoti, pamyluoti, tai perduodama iš kartos į kartą. O pas mus labai reta šeima, kurioje tokios tradicijos gyvos.
– Kas jums pačiai svarbiausia gyvenime?
– Aš labai laiminga, kai galiu save dovanoti. Tai mano realizacijos forma. Žinoma, taip pat svarbu išlaikyti balansą gyvenime, atrasti laiko tylai, sugrįžimui į save, ryšiui su Dievu, pasikrovimui, t. y. neužsisukti rutinoje. Kaip tik šiandien ryte kalbėjome apie laiką. Mano sūnus pasakė: „Kol žmogus neturėjo laikrodžio, jis turėjo daugiau laiko. Kai tik atsirado laikrodžiai, žmogus paskendo tame laike“. Iš tiesų, manau, rasti laiko tam, kas svarbu, yra ne apie laiką, o apie prioritetus.
– Dalyvaujate Lietuvoje gyvenančių ukrainiečių palaikymui skirtame „Caritas“ projekte „Šeimų draugystė“. Su kokiais motyvais prie jo prisijungėte?
– Kai prasidėjo karas, iš karto, kaip pilietiškas žmogus, pradėjau galvoti, kuo aš galiu prisidėti. Aišku, užsirašiau į savanorius, tačiau tuo metu buvo antšlagas, man padėkojo ir pasakė, kad praneš, kai manęs reikės. Aukoti daug pinigų taip pat negaliu, nes pinigus šeimoje turime skaičiuoti. Tačiau galiu prisidėti kitaip. Taigi, pagal savo galimybes nusprendžiau padėti čia gyvenantiems ukrainiečiams.
– Kaip vyksta jūsų bendravimas? Ar tenka sugerti iš karo pabėgusių žmonių skausmą?
– Ne visi ukrainiečiai linkę kalbėti apie tai, ką jie ten patyrė. O aš ir pati nežinočiau, kaip klausti, kad neatverčiau žaizdos. Todėl nusiteikiau, kad tiesiog stengsiuosi tiems žmonėms parodyti dėmesį, kad jie jaustųsi priimti.
Iš pradžių gavau vienos šeimos telefoną, mes susiskambinome, pasiūliau jiems kur nors nueiti, jie atsiprašė, kad negali. Po kurio laiko vėl kažką pasiūliau, jie vėl atsisakė, o vėliau tiesiog neatsiliepdavo į mano skambučius. Nusprendžiau, kad turbūt jie nenori bendrauti.
Tuomet gavau kitos šeimos telefoną. Moteris į Lietuvą atvyko su trimis savo vaikais, mama ir tėčiu. Tačiau tuo metu ruošiausi į kelionę, tad iš karto nepaskambinau. Kai po savaitės ar kitos prisiruošiau tai padaryti, išgirdau džiaugsmingą balsą: „Jūs paskambinote! Jau manėme, kad nepaskambinsite“. Buvo nuostabu jausti, kad kažkam taip reikėjo mano skambučio.
Kaip tik išvakarėse buvo moters gimtadienis, tad pakviečiau į svečius jo atšvęsti. Ji atvyko su savo vaikais ir mama. Tėtis po insulto sunkiai vaikšto, tad liko namuose. Susitikimas buvo labai smagus – kepėme picas, vaikščiojome po apylinkes. Išeidama Ana labai padėkojo ir prisipažino, kad pasijuto kaip namuose. Toks ir buvo mano tikslas.
Taip pradėjome reguliariai bendrauti. Kol dar nebuvo žiemos, atvykę pirmiausia jie norėdavo apžiūrėti mano daržą, nes tai jiems primindavo paliktus namus. Atrodytų, paprasti, buitiniai pokalbiai – kas kokias daržoves ir kaip augina, bet jie labai šildantys tuos žmones.
Vieną sykį gavau kvietimus į operos ir baleto teatrą. Pakviečiau kartu Aną. Iš pradžių ji susigėdo, kad neturi, kuo apsirengti, bet nuraminta, kad puoštis nereikia, sutiko. Ji buvo tokia laiminga! Kadangi mes buvome dviese, ji atsivėrė, papasakojo savo gyvenimą, aš papasakojau apie savąjį. Buvo labai smagus moteriškas pokalbis gražioje kultūrinėje erdvėje.
– Kaip dažnai bendraujate ir apie ką?
– Kadangi mėgstu komunikuoti žinutėmis, mes vis susirašome, siunčiame viena kitai nuotraukas. Pavyzdžiui, Ana atsiunčia filmuką, kaip dabar Mykolajive atrodo jos buvusi mokykla, perdaryta į greitosios pagalbos punktą. Aš siunčiu mūsų atostogų nuotrauką iš Neringos. Ji man atsiunčia, kaip šventė dukrytės gimtadienį, mes nusiunčiame jai nuotrauką su sveikinimu.
Tokie susirašinėjimai nuotraukomis taip pat palaiko. Jeigu jai kyla klausimų, pavyzdžiui, kurioje poliklinikoje registruotis, tuoj pat viską sužinau. Kartais tiesiog užtenka parodyti rūpestį, paklausti, ar vaikai pasveiko, ar viskas gerai. Jie neturėjo puodų, t. y. įsigyti pigūs puodai deformavosi, todėl užklausiau mamų grupėje ir kelios iškart atrašė, kad iki 50 eurų nupirks puodus, kokių reikia, tegu išsirenka.
Svarbu, kad žmogus nesijaustų vienišas svetimoje aplinkoje, todėl man smagu, kad Ana gerai jaučiasi Lietuvoje, ji net pradėjo mokytis lietuvių kalbos.
Mūsų Kalvarijų parapijoje yra grupė iš 15 šeimų, kurios globoja po vieną ukrainiečių šeimą. Kartą per mėnesį darome bendrus susitikimus. Pavyzdžiui, vieną kartą kepėme pyragus ir po mišių jais dalinomės, kviesdami šeimas prisijungti prie projekto. Kitą kartą dainavome lietuvių ir ukrainiečių liaudies dainas. Jiems labai patinka susirinkti kartu, tuo pačiu ir tarpusavyje geriau susipažįsta.
Kai mes gyvenome Prancūzijoje, kur vyras turėjo stažuotę, visa bendruomenė mumis rūpinosi: kas rūpinosi darbo reikalais, kas – šeimos, kas siūlė kur nors nuvažiuoti, kas ateidavo mokyti prancūzų kalbos. Todėl jautėmės ne tokie užsidarę svetimoje kultūroje. Dabar lygiai taip pat stengiuosi padėti Anos šeimai.
