Per šį laiką jos glėbyje pabuvojo ne vienas meilės ir šilumos ištroškęs tėvų globos netekęs kūdikis, įvairių raidos sutrikimų turintys vaikai, kuriems reikėjo pagalbos, o noras padėti silpnesniems išliko toks pats stiprus. Šiandien Renata turi ne vieną svajonę, iš kurių svarbiausia – kad visi vaikai būtų kuo sveikesni, o vaikus su negalia auginančios šeimos laiku gautų kvalifikuotų specialistų pagalbą.
Atminimo ženklu už nuopelnus Vilniaus savivaldai apdovanota Renata Rimdžiuvienė sako, kad buvo labai sujaudinta ir nustebinta sulaukusi tokio dėmesio – ne tik dėl apdovanojimo, bet ir dėl kolegų, kuriems yra dėkinga už parodytą iniciatyvą.
R.Rimdžiuvienė apdovanota už ilgametį nuoširdų darbą organizuojant įstaigos darbą, įstaigos įvaizdžio kūrimą, profesionalios komandos būrimą, kad vaikai, ypač paaugliai, su sunkia negalia ir jų šeimų nariai galėtų gauti kompleksines paslaugas vienoje vietoje ir sunkią negalią turinčius vaikus auginantys Vilniaus miesto gyventojai turėtų galimybę grįžti į darbo rinką ir gyventi visavertį gyvenimą.
„Labai netikėta, kad buvau nominuota darbuotojų iniciatyva – jie užpildė anketas ir pateikė jas atrankos komisijai. Tai man buvo tikras siurprizas! Šio apdovanojimo negaliu priimti tik sau – tai viso kolektyvo veiklos nuopelnas“, – sako R.Rimdžiuvienė besidžiaugianti, kad kompleksinio paslaugų centro darbas buvo pastebėtas.
– Socialinio darbo srityje, su vaikais, turinčiais raidos sutrikimų, dirbate jau daugiau kaip 23 metus. Papasakokite, kaip keitėsi jūsų darbas ir jūs pati?
– Atėjau dirbti ankstyvoje jaunystėje ir likau. Pradėjau nuo specialistės pareigų. Pastaruosius penkerius metus esu šios įstaigos direktorė.
Vienas iš pagrindinių dalykų, kas visus tuos metus laikė šiame darbe, tai galimybė tobulėti, atsiskleisti, kurti, prisidėti prie likimo nuskriaustų vaikų likimo. Atgalinis ryšys – kai matai laimingas įvaikintų vaikų ir jų tėvų besišypsančias akis, yra neįkainojamas. Tai daug metų mane motyvavo, darbas buvo įdomus ir dinamiškas.
Pastaraisiais metais perėjome nuo institucinių prie bendruomeninių paslaugų. Šiandien įstaiga „Šeimos slėnis“ teikia kompleksines paslaugas visiems Vilniaus miesto gyventojams, kurie augina vaikus su negalia. Teikiame ankstyvosios reabilitacijos, dienos socialinės globos, atokvėpio paslaugas. Taip pat turime mobilią komandą, kuri teikia intensyvią psichosocialinę pagalbą šeimos aplinkoje.
Šiuo metu įstaigoje auga tik penki tėvų globos netekę vaikai, turintys sunkią negalią (mano darbo pradžioje įstaigoje gyvendavo apie 100 beglobių vaikų). Tiesa, per artimiausius metus šios paslaugos neliks – teiksime tik kompleksines paslaugas šeimoms, auginančioms vaikus su įvairia negalia nuo gimimo iki 18 metų.
Be tėvų globos likę vaikai Lietuvoje jau nebepatenka į institucijas – juos priima laikini ar budintys globėjai. Siekiama, kad vaikas augtų šeimos aplinkoje.
– Jūsų glėbyje pabuvojo ne vienas tėvų globos netekęs vaikas. Su kokiais jausmais teko susidurti, kai rankose atsiduria bejėgiai ir meilės reikalaujantys žmogučiai?
– Taip, teko patirti daugybę išgyvenimų, susidėlioti mintis, kad galėčiau toliau dirbti šioje įstaigoje. Turbūt daugelis darbuotojų, kurie dirba su beglobiais vaikais, patiria panašius jausmus. Atrodydavo, kad visus nori pasiimti namo, glausti prie savęs. Širdį tikrai skaudėdavo matant, kaip jie siekdami meilės ir šilumos, glaudžiasi prie suaugusių žmonių. Teko ir ašarų išlieti, ir atrasti kertinius atskaitos taškus, ką galėčiau padaryti dėl šių be tėvų globos likusių vaikų.
Nuostabu būdavo matyti, kaip vaikas iškeliauja į naują šeimą – tai tikra palaima širdžiai. O kai sulaukdavome tėvų su įvaikintais vaikais apsilankymo ir padėkos, jausdavaisi atlikęs prasmingą darbą, suteikęs šeimai ir vaikui viltį, padėjęs žmonėms vienas kitą atrasti. Tai mane labai motyvavo ir padėjo išsilaikyti šiame darbe tiek metų. Nes jeigu gyvensi vien neigiamomis emocijomis ir patirtimis, greitai perdegsi ir nebegalėsi tikslingai dirbti.
Net jų veido bruožai pasikeičia pagyvenus šeimoje. Štai kokia yra šeimos galia!
Vaikų, kurie turi sutrikimų, pavyzdžiui, alkoholinį vaisiaus sindromą, įvaikinimo istorijos išties jaudinančios. Dažniausiai tokie vaikai lieka nuošalyje, jų niekas nenori įvaikinti. Auginti vaiką su negalia yra sunku, nes reikia nuolat bendradarbiauti su daugybe specialistų, tam skirti daug finansų.
Galiu pasidžiaugti, kad beveik visi mūsų įstaigoje augę vaikai su alkoholiniu vaisiaus sindromu sėkmingai iškeliavo gyventi į užsienį, kur yra sudarytos išskirtinės galimybės integruotis tiek negalią turinčiam vaikui, tiek visai šeimai. Tai labai džiugina, ypač, kai matome, kad tie vaikai laimingi. Net jų veido bruožai pasikeičia pagyvenus šeimoje. Štai kokia yra šeimos galia! Jokia institucija negali atstoti naktinio mamos ar tėčio rankų sūpavimo, nešiojimo, besąlyginės meilės ir šilumos.
– Su kokia negalia atkeliauja vaikai į „Šeimos slėnį“?
– Šiuo metu pastebime, kad sparčiai daugėja vaikų, turinčių autizmo spektro sutrikimą. Su tuo susiduria daugybė šeimų ir kiekvienos jų patirtis vis kitokia. Autizmo spektro sutrikimas gali būti ir labai lengvas, ir labai sudėtingas. Po juo gali slėptis ir įvairiapusis, ir mišrus raidos sutrikimas.
Autistiškiems vaikams gali būti sudėtinga adaptuotis darželyje, mokykloje, daugybė iššūkių kyla ir namuose. Mūsų įstaigos specialistų tikslas – padėti vaikui kiek įmanoma normalizuoti jo elgesį, bendravimą, palengvinti jo integraciją visuomenėje. Vaikų tėvams teikiame psichologo konsultacijas.
Šeimoms, auginančioms vaikus su negalia, labai trūksta pagalbos ir pastiprinimo. Tai ne tik specialistų pagalba, bet ir vaikų užimtumas po pamokų ar atostogų metu, o tėvams – galimybė atsikvėpti, grįžti į darbo rinką, gyventi pilnavertį gyvenimą.
Manau, kad su panašiomis problemomis šeimos susidurdavo visais laikais, tik dabar daugiau ir drąsiau apie tai kalbama, plečiamas pagalbos ratas, išsivaduojama iš stigmų.
Keičiasi ir visuomenės nuostatos – negalią turintys žmonės šiandien yra laikomi pilnateisiais visuomenės nariais. Ir negali net būti kalbos apie tai, kad ypatingus vaikus auginančios šeimos kažką blogai darė, ar jų gyvenimo būdas buvo nekoks.
Autizmo spektro ir kiti raidos sutrikimai nėra netinkamo gyvenimo būdo pasekmė. Vaikas su tam tikru sutrikimu gali gimti bet kurioje šeimoje, todėl turime suprasti, priimti ir nediskriminuoti šių vaikų ir jų tėvų.
– Kaip manote, ar mes jau pakankamai subrendome, kad neįgalumą turinčius žmonės priimtume?
– Aišku, palyginti situaciją su kitomis Europos šalimis, tikrai dar turime kur tobulėti. Visgi, jaučiasi, kad pastarąjį penkmetį apie žmonių su negalia integraciją į visuomenę vis daugiau kalbama ir mažais žingsneliais judama į priekį. Žinoma, šioje srityje dar laukia milžiniškas darbas.
– Ką jums pačiai reiškia padėti vaikams su negalia? Ko labiausiai jiems reikia?
– Man labai svarbu matyti rezultatą, prisidėti prie visuomenės, kuriai reikia pagalbos, aplinkos ir gyvenimo kokybės gerinimo. O tai prasideda nuo integracijos, savarankiškumo ir pagalbos šeimai. Tai man svarbiausia ir labiausiai motyvuoja mano darbe. Čia nėra monotonijos, kiekviena diena – pilna iššūkių.
Nemažai žmonių dirba socialinėje srityje – vieni su seneliais, kiti su vaikais ar priklausomybių turinčiomis šeimomis. Pagrindinis visų tikslas – padėti žmonėms.
Vaikams su negalia ir jų šeimoms labiausiai reikia kompleksinių paslaugų – kuo įvairesnių, atsižvelgiant į individualius vaiko poreikius ir kad tos paslaugos būtų lengvai prieinamos.
Šiandien šeimoms galime pasiūlyti ergoterapeutų, psichologų, logopedų, kineziterapeutų ir kitų kvalifikuotų specialistų paslaugas. Atsižvelgiant į vaikų turinčių negalią poreikius, „Šeimos slėnyje“ yra įrengti sensorinis, hidroterapinis, druskų ir atsipalaidavimo kambariai. Vaikų užimtumui skatinti įrengta sporto salė su profesionaliais treniruokliais ir masažo stalu. Taip pat esame įrengę užimtumo klasę, su vaikais dirba keramikė.
Kuo anksčiau šeima pradeda gauti pagalbą, tuo gali būti geresni rezultatai.
Kiekvieno vaiko poreikiai yra individualizuojami, sudaromos sąlygos asmenybei visapusiškai vystytis – ugdomi vaiko gebėjimai, skatinamas pozityvus elgesys.
Kuo anksčiau šeima pradeda gauti pagalbą, tuo gali būti geresni rezultatai. Yra skirtumas, kai specialistai pradeda dirbti su dvejų metų vaiku ar tik jam sulaukus septynerių. Deja, šeimų norinčių mūsų įstaigoje gauti ankstyvosios reabilitacijos, dienos socialinės globos paslaugas eilė kasmet tik auga. Panaši situacija yra ir kitose įstaigose, teikiančiose šias paslaugas. Galima daryti prielaidą, kad pagerėjo vaikų raidos sutrikimų diagnostika.
– Koks, jūsų vertinimu, įvyko didžiausias proveržis jūsų asmenybėje ir darbe per tuos 20 metų?
– Šis darbas ugdo kantrybę, toleranciją, verčia susimąstyti apie gyvenimo prasmę. Dirbdama socialinio darbo sektoriuje užaugau kaip asmenybė, įgijau labai daug patirties, supratau, koks svarbus bendravimas ir bendradarbiavimas. Kasdien vis dar augu kartu su visu kolektyvu.
Visada kartoju, kad meilė ir geranoriškumas pasaulyje daro stebuklus. Kartais būna juodų dienų, bet po jų ateina šviesios. Jeigu mes visi dažniau pasigilintume į save, pasistengtume būti geresni, tolerantiškesni artimajam, kaimynui, nepažįstamam žmogui, pasaulis taptų tikrai gražesnis.
– Apie ką svajotumėte savo darbe, kokių planų turite?
– Su visu kolektyvu svajojame apie teikiamų paslaugų plėtrą, nes poreikis yra didesnis už mūsų šiandienos galimybes.
Ir, žinoma, norėtųsi, kad vaikų problemos būtų kuo lengvesnės. Kad jie būtų laimingesni, o mes sugebėtume padėti šeimai ir vaikams lengviau integruotis į visuomenę ir gyventi kuo visavertiškesnį gyvenimą.