Šis vizitas ir įvertinimas šeimai ypač svarbus – net 33 vaikus per 12 metų priglaudusi šeima yra atsidavusi vaikų globai ir gerovei.
„Apie apdovanojimą sužinojau išvykusi iš namų – sulaukiau skambučio iš Prezidentūros kanceliarijos ir sveikinimo. Jausmas buvo tikrai keistas – ir pilve drugeliai skraidė, ir jaudinausi, ir kilo klausimų – kaip čia viskas bus?
Iš pradžių apdovanojimą turėjo įteikti prezidento patarėjai, tačiau kai paaiškėjo, kad pas mus atvyks pats prezidentas Gitanas Nausėda, vėl nebesiekiau kojomis žemės. Nerimo ir jaudulio buvo daug, kadangi esu žmogus, kuris nemėgsta viešumo“, – pasakojo J.Grinkevičienė.
– Kaip jautėtės, kai gavote apdovanojimą iš prezidento rankų?
– Buvau nusiteikusi labai džiugiai. Pokalbis su prezidentu buvo labai malonus ir žemiškas – apie gyvenimą ir mūsų šeimą, mūsų indėlį globai. Visi pasakyti žodžiai buvo labai svarbūs ir pats apdovanojimo skyrimas mums didelė garbė.
Mes su vyru Kazimieru globoti vaikus pradėjome tvirtai apsisprendę, neturėjome jokių abejonių. Mūsų šeimos mus labai palaikė, nors iššūkių per tiek metų buvo nemažai. Daug kas neturi žinių, kas yra ta globa, kai prie to neprisilieti ir nesi to patyręs.
Per dvylika metų mūsų šeimoje augo 33 vaikai – prisimename juos visus ir labai gera žinoti, kad jiems galėjome padėti! Prisirišame prie savo globotinių, kai kurie praleido pas mus ne vienerius metus.
Neseniai gavau žinutę iš vienos globotinės, kuri jau pilnametė – sulaukėme iš jos padėkų už globą. Globodami vaikus neturime tikslo, kad mus ant rankų nešiotų, bet mes džiaugiamės būdami su vaikais ir jeigu mūsų nepamiršta, tai didžiulis džiaugsmas.
– Prezidentas klausė, kaip viską suspėjate. Tad išties – ir mokotės, ir tapote, užsiėmėte keramika, turite kūrybinę gyslelę, o juk namuose laksto visas būrelis vaikų.
– Tapymas daugiau pomėgis ir galimybė atsipalaiduoti. Pomėgių turiu tikrai daug. Būna, skaitau knygas. Po kiek laiko pabosta, tad ieškau, kur save galėčiau realizuoti. Šiuo metu daugiausiai laiko praleidžiu namuose su visais vaikais, kaip ir daugelis šeimų dėl pandeminės situacijos mūsų šalyje. Tik neseniai kai kurie išėjo į mokyklą, tad prieš tai teko skirti nemažai laiko nuotoliniam mokymuisi, kuris, manau, daugeliui tėvų atnešė savotiškų iššūkių.
Tad dabar visas mano laikas namuose, tačiau negaliu sakyti, kad nespėju, skiriu laiką namams ir vaikams, padeda vyras, su kuriuo visus darbus gražiai dalinamės. Šiuo metu globojame keturis vaikus, iš kurių viena mergytė iškeliaus pas kitus globėjus nuolatinei globai.
– Jūs taip pat pasirinkote nuolatinę globą?
– Taip, vienas mūsų globotinių – Lukas, su mumis auga jau nuo 4 mėnesių amžiaus ir jį globojame nuolatine globa. Galiu sakyti, kad šį sprendimą padiktavo pats Lukas. Vieni vaikai išvyksta pas įtėvius, kiti grįžta pas biologinius tėvus, tačiau šis mūsų globotinis buvo labai stipriai prisirišęs prie mūsų šeimos. Mes priėmėme sprendimą netraumuoti vaiko – kuriame labai gražius emocinius santykius, visi vaikai jaučiasi ir auga kaip broliai ir seserys, tad labai džiaugiamės savo sprendimu.
– Kaip jūsų biologiniai vaikai su taria su globotiniais?
– Mūsų šeimoje yra daug darnos, tačiau būryje vaikų visko pasitaiko – kaip ir bet kurioje kitoje šeimoje. Tai paspirtuku nepasidalina, tai kamuoliu, bet tai išsprendžiama.
Man atrodo, kad vaikai sutaria gražiai, yra vieningi. Aš džiaugiuosi, kad mano vaikai auga didelėje šeimoje, turi platesnį matymą, ateina vienas kitam į pagalbą. Liūdna nebūna niekada, čia nuolat šurmuliuoja gyvenimas, juokas ir džiaugsmas.
Turime artimuosius, kurie gali padėti, tačiau su vyru susitvarkome, derinamės vienas prie kito ir prie darbų.
– Kaip jaučiatės būdami globėjais – ar užtenka pagalbos?
– Pagalbos yra tiek, kiek reikia. Mums padeda globos centras, sulaukiame patarimų, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, analizuojame įvykius šeimoje. Bendradarbiaujame ir su vaikų teisių tarnyba. O kalbant apie poilsį, atostogų juk kiekvienam mūsų nebūna per daug (juokiasi). Turime artimuosius, kurie gali padėti, tačiau su vyru susitvarkome, derinamės vienas prie kito ir prie darbų.
– Kaip artimieji, draugai ir aplinkiniai reagavo į jums skirtą apdovanojimą?
– Esu kukli ir man atrodė, kad nesu verta tokio apdovanojimo, visada atrodė, kad yra vertesnių už mus. Tačiau diena buvo nuostabi, prezidento įteiktas apdovanojimas labai pakylėjo – tai tikra garbė. Sulaukėme tiek daug draugų, artimųjų, pažįstamų liaupsių ir sveikinimų! Tai suteikia mums daugiau galių pasitikėti savimi ir pasidžiauti tuo, ką darome, savo indėliu į besikeičiančius vaikų gyvenimus.
Kačerginės seniūnė Aistė Ivanovaitė-Petraitienė: „Ši šeima verta apdovanojimo“
Sužinojusi, jog prezidentas atvyks į miestelį apdovanoti globėjų šeimos Aistė sako šokinėjusi iš laimės. „Šią šeimą galiu apibūdinti tik pačiais geriausiais žodžiais! Tai labai darbštūs, geri žmonės, kurie verti būti pastebėti ir įvertinti už savo atsidavimą.
Jurgita su Kazimieru daro tokius gražius ir gerus darbus, todėl kai atėjo pasiūlymas iš savivaldybės teikti paraišką dėl apdovanojimo, iškart pagalvojome apie Grinkevičių šeimą. Doros širdies, mylintys gyvenimą ir vaikus, nuoširdūs, atviri – taip galėčiau apibūdinti šiuos nuostabius žmones. Iš pradžių jie labai kuklinosi, bet vaikų globa juk yra atsidavimo reikalaujantis darbas ir tikrai turi būti matomas“, – džiaugėsi A.Ivanovaitė.
Ji priduria, kad kiekvienas žmogus nori būti įvertintas ir pastebėtas, o juo labiau globėjai neturėtų likti nematomi ar užnugaryje, globėjai juk niekuo nesiskiria nuo mamų ir tėvų: „Aš visada sakiau, kad svarbiausia, ką galima duoti vaikams, – tai meilė ir laikas, o Jurgita su Kazimieru būtent tai ir dovanoja savo globotiniams. Jie kuria tikrus stebuklus. Ir kiekvienas mes galime prie to prisidėti, pasiūlyti savo pagalbą“, – gražių žodžių negailėjo Kačerginės seniūnė.
