Auginti ir ugdyti vaikus šiais laikais nėra lengva ne tik dėl technologijų. Tačiau jos, kaip žinoma, tapusios kone privaloma mūsų gyvenimo dalimi. Kaip vaikai gali nenorėti su jomis susipažinti, kai patys esame aktyvūs vartotojai, nepaleidžiantys telefono iš rankų?
Tačiau pažintis neretai virsta priklausomybe jau vos kelerius metukus peržengusiems vaikams. Apie technologinius iššūkius, su kuriais susiduria tėvai, ir kaip sukurti tvirtą ryšį šeimoje, kalbamės su kognityvinės ir elgesio terapijos specialistu Vaidu Arvasevičiumi, kuris sako, kad nekontroliuojamas technologijų, socialinių tinklų ir kompiuterinių žaidimų pasaulis yra klastingas ir gali pridaryti žalos visai šeimai.
„Sakome, kad dabar technologinis amžius, kad neišvengsime informacinių technologijų, kad vaikai tokie yra. Taip, jie šių laikų vaikai, kurie žaidžia ir naudojasi technologijomis. Tokia jų realybė. Tačiau visi laikai atneša tiek gerus, tiek pavojingus dalykus. Aš nežinau, kokiomis aplinkybėmis vaikai gauna išmaniuosius įrenginius, bet galima pastebėti tam tikras tendencijas. Pavyzdžiui, vaikas nevalgo, jo nepavyksta įkalbinti, tad dažnas tėvas jam duoda planšetę. Pagalvokite, juk dar prieš 50 metų vaikai valgydavo ir be tokių įrenginių.
Ką turime? Vaikas be planšetės nebevalgo. 3–4 metų vaiko raida apsunkinama. Vaikas gauna pasitenkinimą ne iš maisto, bet iš planšetės transliuojamo turinio. Sakyčiau, kad šiandien nemažai tėvelių žiūri gana atsainiai ir nepripažįsta, kad mūsų vaikai nėra technologiškai išprusę – kaip tik atvirkščiai, jų kompetencijos yra labai menkos. Ką jie labai gerai moka – tai vartoti: žaisti žaidimus, naudotis Youtube, Tiktok. Tai man yra nerimą keliantis reiškinys, bet ar jie galėtų padaryti skaidrių prezentaciją? Ar galėtų atspausdinti dokumentą? Ar galėtų surašyti tai, ką reikia į tam tikras programas? Žaidimas ar filmukų žiūrėjimas nereikalauja tokių kompetencijų, o ir neįkandamos jos būtų tam tikro amžiaus vaikams. Tai yra tiesiog vartotojiškas žaidimas“, – sako V.Arvasevičius.
– Ar yra protingas amžius, kada galima vaiką supažindinti su technologijomis?
– Mes negalime tos rizikos pašalinti visiškai, tad sakyčiau, kad tokio amžiaus nėra. Ir alkoholiui pradėti vartoti bet koks amžius nebus tinkamas. Jeigu vaikas yra labai jautrus, tam tikrais vystymosi periodais davę planšetę mes rizikuojame sutrikdyti jo psichikos vystymąsi, tad jeigu pasirengtume išsaugoti vaikus iki paauglystės, būtų gerai.
Pavyzdžiui, tam tikrose situacijose, kai keliaujama ar tenka ilgai laukti, vaikas nusiramina pasiėmęs telefoną arba juo malšina savo nuobodulį. Kas nutinka? Vaikas užimtas, tačiau jo racionaliosios smegenys nedirba – nesvarsto, neanalizuoja, nesamprotauja, netreniruoja vidinių savo psichikos mechanizmų, tai nėra pažintinė veikla, nes vyksta tiesiog informacijos vartojimas, kuris sukelia vaikui įspūdžius, tam tikras emocijas. Vaikui nebereikia dairytis pro langus, malšinti nuobodulio. Viena atostogų kelionė gali pakeisti šeimos gyvenimą kardinaliai. Po vieno, antro ir visų kitų kartų vaikas nebeturi įgūdžių įveikti ne tik nuobodulį, bet ir liūdesį ir visas kitas emocijas savarankiškai ir be papildomų įrenginių.
Vaikui nebereikia dairytis pro langus, malšinti nuobodulio. Viena atostogų kelionė gali pakeisti šeimos gyvenimą kardinaliai.
Pastebiu, kad kolektyve, stovyklose ir kituose susibūrimuose paaugliai, jeigu jiems siūlomas tiesioginis bendravimas, jaučiasi nejaukiai, jiems sunku bendrauti, pažindintis, žiūrėti į akis – tai, beje, juos labai stipriai įtempia, jie nepratę, kad kas nors žiūrėtų „tiesiai į sielą“. Ir jeigu jiems yra leidžiama turėti telefoną, jie, užuot pabandę susipažinti ir pabendrauti, pasiima telefoną ir jį vartoja, nors iš tikrųjų nieko svarbaus telefone nevyksta, paauglys taip malšina baimę ir nerimą. Įveikos nebėra – tik slapstymasis. Beje, taip dažnai elgiasi ir suaugusieji.
– Kokias didžiausias grėsmes jūs pastebite tame technologijų vartojime?
– Derėtų suprasti, kad išmanusis telefonas – tai ne telefonas, o kompiuteris. Klausimas, ką duodame vaikui? Visas galimybes žiūrėti ir daryti tą patį, kas daroma su kompiuteriu. Galbūt galima duoti telefoną, kuris yra su mygtukais? Laikas prie kompiuterio ir kitų išmanių įrenginių – tai ne poilsis, o pramoga, psichinės energijos eikvojimas. Poilsis – nuobodulys. Vaikai pasiruošę padaryti bet ką už papildomas dešimt minučių prie kompiuterio, o realybėje, pastebiu, jie stengiasi viską atlikti kuo greičiau, kad galėtų ir vėl žaisti.
Nuo buvimo socialiniuose tinkluose ir kitose technologijose pavargstama, nors manoma, kad tai poilsis. Iš tikrųjų tai ir atsitraukimas nuo sunkumų, todėl naudinga stebėti, kaip vaikas jaučiasi paskui – ar išvargsta emociškai, kaip bendrauja, kaip prisideda prie šeimos pareigų, kaip jaučiasi? Grįžus iš virtualaus pasaulio, kuriame vaikas mano, kad nusiramino, jis pamato, kad niekas realybėje nepasikeitė – sunkumai, nepatogumai liko savo vietoje, o tai sukelia erzulį ir pyktį.
Derėtų suprasti, kad išmanusis telefonas – tai ne telefonas, o kompiuteris. Klausimas, ką duodame vaikui? Visas galimybes žiūrėti ir daryti tą patį, kas daroma su kompiuteriu.
Man net sunku pasakyti, kas gali nutikti su vaikais, o vėliau suaugusiais, kurie auga tokioje nekontroliuojamoje technologinėje terpėje. Vaikai nėra mūsų ateitis – vaikai yra jų pačių ateitis, bet bijau, kad mes pataikaudami jiems, nenorėdami pyktis, galvodami, kad atsiliks nuo bendraamžių, iš jų neva tyčiosis, neturės draugų ir apie ką su jais kalbėti, darome meškos paslaugą. Sakyčiau, ačiū Dievui, kad vaikas, kuris nežaidžia populiarių kompiuterinių žaidimų, neturės apie ką šnekėtis su tais, kurie žaidžia – galbūt atsiras tas žmogus, su kuriuo vaikas galės pasikalbėti apie realistiškus dalykus.
– Kalbame apie planšetes, kompiuterius, telefonus – o kaip televizija? Ar ji daro tokį patį poveikį?
– Tikrai taip, tik, sakyčiau, kad televizija yra lengviausia skaitmeninė forma. Beje, kinta ir pačios televizijos sąvoka – dabar galime valdyti tai, ką žiūrime – ji tapo išmani, keičia savo reikšmę. Televizija yra tas pats stimuliavimas, nors jis yra kiek lėtesnis skaitmeninis reiškinys, mes negalime taip greitai bėgti per turinį, tad tai geresnis pasirinkimas. Tačiau juk turinys lemia viską.
– Suprantu, kad technologijų pasaulis labai paveikus, todėl vienas svarbiausių dalykų yra ir laiko kontrolė. Koks gi laikas yra nežalingas?
– Sakyčiau, kad tai yra susitarimo reikalas, žinoma, kalbama apie šešias valandas kasdien – juk tai trys mėnesiai per metus išmesti skurdinančiai pramogai. Manau, kad vaiko gyvenimo kokybė, jo interesai, gebėjimas mokytis, entuziazmas, emocinė sveikata, būsena šiuo atveju yra daug svarbiau. Pavyzdžiui, niūrumas, apatija, gyvybingumo ir žingeidumo praradimas gali rodyti skaitmeninę priklausomybę.
Pramoginis turinys, socialiniai tinklai – tai depresantas, todėl geriau jau stebėti savo vaiką ir tai, kaip elgiasi, kiek dalyvauja buityje, šeimoje, kiek kontaktuoja su šeimos nariais, kiek yra tarpusavio šilumos... Liūdna matyti, kai matau vaikus vaikštančius senamiestyje, tačiau jų dėmesys telefonuose, jie nestebi aplinkos, jos netyrinėja, todėl negali prisiminti atkarpos, kurią nuėjo ar nuvažiavo, slopsta vaiko koordinacija, orientacija, jis vis mažiau „prisijungęs prie dabarties momento“.
Kai technologijų per daug, vaikas mūsų šalinasi, todėl galime ir turime reguliuoti laiką ir situaciją. Vienam vaikui ir pusvalandis jau gali padaryti žalos. Aišku, vaikas pyks, šauks, manipuliuos, bet galiu tik palinkėti ištvermės ir nepasiduoti spaudimui. Svarbu suprasti ir žinoti, ką mes darome ir įsisąmoninti, kokiu tikslu, ir nelikti vieniems – naudinga pasitikrinti žinias, susirinkti sau argumentus, kad sau primintume apie būtinybę. Kai man sako, kad vaikas atsiliks nuo kitų, nebus priimtas, kaip rimtas dalyvis, tai atsakau – o gal leiskime ir parūkyti, nes juk kitaip irgi atsiliks nuo kompanijos?
Nesakau, kad visi kompiuteriniai žaidimai lemia stagnaciją, tikrai ne, tačiau, ar žinome, ką žaidžia mūsų vaikai? Ar kas nors lavėja, kai jie žaidžia, žiūri filmukus? Ar stebi kitus žaidžiančius? Jeigu turinys yra edukacinis, jeigu jie gali išmokti kalbų, lavėti tam tikrose srityse, tai vertinama visai kitaip. Todėl labai svarbu atskirti šias tris sritis – pramogos ir socialinis turinys – tai viena, o edukacija visai kas kita.
– Jeigu žaidžia patys tėvai, galbūt jiems neatrodo problema, kad vaikas žaidžia?
– Tokių tėvų yra ir jie sako, kad vaikui nieko neatsitiks, taip pat jie dažnai negali vaikams nubrėžti ribų, nes tų ribų nenusibrėžia net patys sau. Kai kurie linkę pateisinti vaiko žaidimus, nes jie pateisina savuosius. Apskritai žmonės, turintys tam tikras būdo savybes, tarkime, yra ne tokie komunikabilūs, uždari, jie gerai jaučiasi virtualiame pasaulyje, nes gali jį kontroliuoti. Tačiau reikia nepamiršti ir to, kad žaidimuose viskas vyksta ne taip, kaip norime mes, o taip, kaip nori žaidimo kūrėjas. Ir visai tai labai galingas procesas, nes tie patys žaidimo kūrėjai dirba su psichologais, todėl ne šiaip sau milijonai žmonių „pakimba“ ant vieno ar kito žaidimo. Viskas yra apskaičiuota, todėl mes pasitenkinimo iš žaidimo gauname kur kas daugiau, nei vėliau išjungę kompiuterį ir prisėdę valgyti, žaisdami su draugais lauke ar užsiimdami hobiu.
Kai kurie tėvai linkę pateisinti vaiko žaidimus, nes jie pateisina savuosius.
Mūsų ir vaikų, tapusių priklausomais, nebedomina paprasti dalykai, pavyzdžiui, išlindusi saulė, giedra diena, mes nebesižavime, nebesigėrime tuo, ką matome aplink save. Klimpstantys tėvai vargiai galės padėti savo vaikams.
– Kalbate apie šiuolaikinius vaikus – mūsų tėvai, seneliai mėgsta pasakyti, kad jie tai lauke lakstė, žaidė, o mes tik prie kompiuterių mokame sėdėti. Ką manote apie tokią nuomonę?
– Mūsų vaikai yra lygiai tokie patys, kokie vaikai buvo prieš šimtą ar tūkstantį metų. Tikrai neįvyko mūsų psichikos, smegenų ir kūno evoliucija. Tačiau mūsų vaikai pateko į aplinkybes taip pat, kaip ir prieš 50 metų gimę vaikai pateko į tam tikras aplinkybes. Kas sukuria aplinką, į kurią patenka vaikai? Ar vaikai sukūrė žaidimus ir socialinius tinklus? Ne, prie to prisidėjo ir sukūrė vyresni žmonės. Beje, to paties feisbuko kūrėjai pripažįsta, kad pirminė socialinio tinklo idėja yra seniai prarasta ir tos kitos idėjos – nuomonės formavimas, radikalizmas, žmonių atsiskyrimas nuo sociumo – labiau nei bet kada mane gąsdina. Mes tampame nesocialūs, o vaikai, kurie papuolė į tokią aplinką, dėl to nėra kalti.
Mes tampame nesocialūs, o vaikai, kurie papuolė į tokią aplinką, dėl to nėra kalti.
Mes ir patys, suaugę, nežinojome, kuo tai virs, tad, ar galėjome apsaugoti vaikus? Viskas atėjo pamažu – iš pradžių atsirado kompiuteriai, su kuriais dar nebuvo ką per daug nuveikti, įvairūs paprasti žaidimai. Kas galėjo pagalvoti, kad gyvatėlės žaidimas toks pavojingas? Senoliai neturėtų mūsų kaltinti, kritikuoti, badyti pirštais, nes klausimas jiems toks – kodėl jie neatkreipė dėmesio į pavojų, kuris slypi tuose paprastuose žaidimuose? Kodėl jie nieko nesakė, kai patys žaidė gyvatėlę? Kodėl jie tokie išmintingi jau dabar, kai mato pasekmes? Tačiau pavėluota išmintis nepadeda.
Mums gal net nebūtina, kad kažkas prisiimtų atsakomybę už kuriamą skaitmeninį pasaulį, mums reikia galvoti, kaip apsaugoti savo vaikus – nuo šeimos iki mokyklos, kuri turi labai didelę galią. Stebiuosi, kad tiek mažai mokyklų imasi iniciatyvos neleisti neštis telefonų arba atsinešus padėti juos į spintelę ir nesinaudoti. Mokykla ta vieta, kur vaikai gali vienas kitam pasižiūrėti į akis, o aš iki karantino apvažiavau daug mokyklų ir turėjau galimybę stebėti, kaip vaikai bendrauja – šurmulys tik pradinėse klasėse, o vyresnėse klasėse tas šurmulys vis slopsta, nes gyvenimas vyksta telefono aparatuose. Neprasminga vienas kito kaltinti, geriau ieškoti sprendimų.
– Užsimenate, kad klaidingai daugelis tėvų mano, kad paauglystė tampa vis ankstyvesnė ir prie to taip pat prisideda technologijos. Kaip yra iš tikrųjų?
– Kodėl galvojame, kad paauglystė tampa ankstyvesnė? Nes matome vaiko elgesį, kuris yra neklusnus, prieštaraujantis, vaikai nuo mūsų greičiau atsitraukia, o tai lyg ir priskiriama paauglystei. Tačiau vaikai nuo tėvų gali atsitraukti ir ketverių metų, jeigu taps priklausomi nuo technologijų, tačiau juk jie nebus vadinami paaugliais. Apskritai paauglystė – tai ir fiziologiniai, ir psichikos pokyčių procesai, kurie vyksta ne dėl aplinkos, o dėl genetikos. Ir ta lytinė branda nebus paleista anksčiau dėl to, kad žaidžiami kompiuteriniai žaidimai.
Matome vaiko elgesį, kuris yra neklusnus, prieštaraujantis, vaikai nuo mūsų greičiau atsitraukia, o tai lyg ir priskiriama paauglystei.
Iš savo konsultacinės praktikos galiu pasakyti, kad retas kuris 8-erių metų vaikas ir vyresnis, nėra matęs pornografijos, o daugelis tėvų neįsivaizduoja, kokiu mastu tai yra paplitę. Penktoje klasėje jau ne tik vaikai parūkę, bet ir visi pripažįsta žiūrėję pornografiją. Tokių vaikų elgesys keičiasi žaibiškai – judesiai, gestai, nešvankūs ir vulgarūs žodelyčiai, pokštai, kurie netinkami tokio amžiaus vaikui rodo, kad jis yra paveiktas seksualizuotas informacijos ir tai traktuojama kaip seksualinis smurtas. Tokio vaiko psichika pažeista ir elgesys yra nevaldomas, jis atkartoja vaizdus, žodžius, elgiasi grubiai o paauglys elgsis visai priešingai. Jis tas, kuris orientuojasi savo seksualiniuose impulsuose, tačiau tai slepia, neišreiškia atvirai.
Tad noriu pasakyti, kad nors socialiniai tinklai suteikia daug žinių, tos žinios nėra prasmingos, tai daug bet kokios informacijos. Vaikai pradeda disponuoti – tam tikrais žodžiais, tam tikra informacija, tam tikromis frazėmis ir gali atrodyti, kad jie išmanūs, protingi. Bet daugelis tėvų nežino, ką vaikai žiūri tame pačiame Youtube, kuris pakišinėja tam tikrą turinį. Vaikai prisikemša bet kokios informacijos, bet neretai dar nesupranta jos.
Noriu pasakyti, kad nors socialiniai tinklai suteikia daug žinių, tos žinios nėra prasmingos, tai daug bet kokios informacijos.
Dažnai jie sako – būsiu youtuberis, streaminsiu, darysiu live, nes mato filmukus apie tai, kaip viskas paprasta, galvoja, kad nereikia stengtis, mokytis, viskas pasiekiama ranka. Vaikai naivūs, nekritiški ir nesupranta, kaip viskas vyksta, kiek žmonių dirba su tais garsiausiais youtuberiais ir kas apskritai vyksta už kadro.
Žmogus, kuris yra matomas socialiniuose tinkluose, sulaukia ne tik malonaus dėmesio, bet ir daug kritikos, paniekos. Todėl ne vienas jų, neatlaikęs kritikos srauto, yra susirgęs klinikine depresija. Įsivaizduokite 13-os metų influencerį – ar jis yra pasiruošęs, ar atlaikys tai, kas jo laukia? 10–11 metų vaikas dar gali būti nejautrus kritikai, tačiau prasidėjus paauglystei gali būti sunku. Jeigu tėvai atidžiai stebi, kas vyksta, galima išlaviruoti, tačiau rizika – labai didelė. Vaikai neria į tokias pavojingas sritis, kur suaugusiems nėra lengva, o mes į tai žvelgiame pernelyg atlaidžiai. Mano nuomone, tai labai rizikingas užsiėmimas, o vaikams vaikystė priklausė visais laikais.
– Tad kaip kurti ryšį tarp tėvų ir vaikų, kaip tėvams elgtis teisingai? Ar mes turime būti savo vaikams geriausi draugai?
– Pasidalysiu savo nuomone – tėvai neturėtų būti geriausiais draugais, jie turėtų būti geriausiais vedliais, saugais, mokovais, tais žmonėmis, kurie išleidžia į gyvenimą ir rodo bei pasakoja, moko spręsti įvairiausius sunkumus. Tačiau tai nėra ta draugystė, kurią mūsų vaikai kuria su savo bendraamžiais, atleidžiančiais vienas kitam bet kokias išdaigas. Tėvai galėtų būti tais, kurie pasakys, kad vaikas padarė klaidą ir jie jo nedangstys, skatins susipažinti su savo poelgio pasekmėmis. Žinoma, atlaidumas yra būtinas, tačiau tėvai turi būti atidūs tam, ko vaikui reikia, o ne ko įsigeidžia.
Pasidalysiu savo nuomone – tėvai neturėtų būti geriausiais draugais, jie turėtų būti geriausiais vedliais, saugais, mokovais, tais žmonėmis, kurie išleidžia į gyvenimą.
Kokie mes tėvai vedliai turėtume būti? Stabilūs, emociškai brandūs, turintys savo nuomonę, sprendžiantys problemas atsižvelgdami į kontekstą, vaiko charakterį. Čia labai svarbu pasakyti, kad negalima vaikui priskirti savo charakterio ypatybių – jis yra toks, koks yra. Vaikai draugų turi ir be mūsų, todėl jiems reikia atramos, kuria turėtų tapti tėvais. Kiekvienas paauglys, kuris turi draugų, manau, nori turėtų kažką stipresnio už jį patį ir draugus kartu paėmus.
Tai gali būti tėvai, mokytojai, mentoriai, treneriai, tie, kurie žvelgia aukščiau už paauglio, vaiko suvokimo prizmę. Norėčiau, kad suaugę žmonės būtų orientuoti į pagalbą ir stipresnius savo vaikus. O ryšys kuriamas paprastai – reikia savo vaiką priimti, o tam reikia susipažinti su juo. Vaikas nėra mūsų kopija, jis ateina su savo ypatumais ir turime juos pažinti, kad suprastume, kokia emocine kalba šneka mūsų vaikai, kokie jų savivertės kriterijai.
Savęs vertinimo kriterijai formuojasi labai anksti – jau nuo poros metų amžiaus, tad reikia sužinoti, per ką vaikas palaiko savo vertę ir atrasti būdą, kaip vaikas susietų savo veiklą su savo vertės didinimu. Tai turi didelę įtaką jo motyvacijai ir tarpusavio ryšiui. Visada pozityviai vertinkite vaiką kaip asmenybę, išklausykite jo nuomonę, sureikšminkite, girdėkite ir atsiliepkite ne iš aštunto, bet iš pirmo karto, domėkitės jo veikla – viskas yra svarbu, ką vaikas savo gyvenime jaučia, kalba, kaip būna. Vaikui yra gera būti su žmonėmis, kurie jį vertina. Tėvystė nėra raketų mokslas, tik reikia paties tėvų įsisąmoninimo.
