Tačiau visame tame svarbiausia yra vaiko psichinė ir emocinė savijauta, o taisyklių nebuvimas gali dar labiau paaštrinti chaosą ir paversti vaiką kupinu pykčio ir agresijos.
Kaip teigia specialioji pedagogė Vitalija Avgulienė, dažnai tėvai patys kalti, kad nesusitvarko su vaiko pykčio priepuoliais, kurie kyla būtent dėl to, kad jam leidžiama viskas.
– Su kokiomis problemomis ilgainiui galime susidurti, kai vaikui leidžiame viską?
– Moksliškai įrodyta, kad vaiko charakteris ir asmenybė formuojasi iki 3–5 metų. Jeigu tuo momentu mes viską leidžiame, tuomet vaiko charakteris pasidaro egocentriškas – viskas tik jam ir dėl jo, ir kai ateina metas, kai tėvai nori įvesti taisykles, nes jiems yra per sunku, vaikas turi „susilaužyti“, nes jis jau yra susidėliojęs taip, kaip jam patogu gyventi ir kaip jis nori.
Gerai, jeigu vaikui tos taisyklės priimtinos, o jeigu ne? Jeigu jis buvo pripratęs gauti viską vos spragtelėjęs pirštais, tuomet prasideda konfliktai. Visa tai gali ilgainiui virsti ir psichiniais sutrikimais, nerimu, ligomis.
Mano nuomone, ribos prasideda jau nuo gimimo, prie kurių reikėtų pradėti pratinti vaiką. Pirmiausia atskiriame dieną ir naktį, valgymo dažnumą ir kita, kas tinka tame amžiuje. O augant vaikui, auga ir taisyklės, gebėjimas socializuotis.
– Jeigu auklėjant vaiką tų ribų nėra, kaip jis jaučiasi?
– Vaikas tikrai nesijaučia gerai. Pažiūrėkime į gamtą, joje visada yra tam tikras ciklas ir taisyklės, iki kur tu gali nueiti.
Ribų nebuvimas vaikui apsunkina gyvenimą, jam yra labai nelengva – jeigu jis gali lipti per tvoras, viską versti ir daryti, ką nori, tai reiškia, kad jis negauna dėmesio.
Aš pastebėjau, kad vaikai, kuriems leidžiama viskas, pradeda daryti tai, kas jiems patiems nepatinka, kas erzina tėvus, nes tada gauna daugiau jų dėmesio. Jie bando tuo neigiamu elgesiu prisišaukti tėvus, nes tai padaryti yra lengviau.
Pastebėjau, kad vaikai, kuriems leidžiama viskas, pradeda daryti tai, kas jiems patiems nepatinka, kas erzina tėvus, nes tada gauna daugiau jų dėmesio.
Jeigu vaikas elgiasi taip, kaip tėvams patogu, yra patogus vaikas, dėmesio gauna kur kas mažiau. O štai jeigu pradeda elgtis kitaip, žiūrėk, ateina mama į mokyklą, pradeda bendrauti, kalbėtis, vakarinės diskusijos irgi yra tik apie jį.
Ir nesvarbus kontekstas – tai yra apie jį, jam ir su juo. Nes vaikas tam tikru momentu neturėjo tų ribų ir taisyklių, kad, pavyzdžiui, jeigu tu elgiesi gerai, tuomet mes žaidžiame stalo žaidimus, o jeigu tu elgiesi blogai, ne taip, kaip aš tavęs prašau, tuomet bus padariniai. Tėvai tai būtinai turi suvokti, o paskui įteigti vaikui, kas yra priežastis ir kas yra padarinys.
– Daugelis tėvų, vaikams leisdami viską, mano, kad taip lavina jų kūrybiškumą. Ar čia yra tiesos?
– Kūrybiškumas savaime neužaugs. Jeigu mes vaikui leisime teplioti ant sienų, jis nebūtinai taps dailininku. Bet jeigu šalia mama jam parodys, kaip tą rutuliuką piešti, kaip sukurti žmogeliuką, taip šalia tos demokratijos atsiranda ir kūrybiškumas.
Jeigu viską paleisime ir bet kokio amžiaus žmogui duosime visišką laisvę, tai iš tos demokratijos gausime visišką anarchiją ir chaosą. O chaose vaikas pasimeta, jo nebėra kaip asmenybės.
– Kaip reaguoti, kai vaikai kenkia kitiems, vaikams, daiktams, tačiau patys tėvai visiškai nereaguoja? Kai tėvai blogą vaiko charakterį vertina kaip jo išskirtinumą ir dar pabrėžia, kad „toks jau jo charakteris“.
– Jeigu namuose viskas yra tik vaiko – nuo skutimosi peiliukų iki žaislų, jis nuėjęs į kitą terpę viską pradės imti kaip savo. Vaikas nėra įpratęs, kad daiktai priklauso kam nors kitam. Nėra jokių ribų, draudimų, režimo – tai sukuria chaosą, ypač kai darai viską, ką tik nori.
Pasakyti tėvams, kad jiems nepatinka vaiko elgesys, yra labai sunku, nes mūsų visuomenėje sakyti nepriimtina, baiminamasi įsižeidimų ir pan. Tačiau dažnai tėvai paprasčiausiai užmerkia akis, kad tik nereikėtų spręsti problemos. Vadinasi, toks elgesys yra tiesiog patogus patiems tėvams, tačiau jokiu būdu ne vaikui.
Pasakyti vis dėlto reikėtų, tačiau ar kas nors nuo to pasikeis? Šiuo atveju didelį vaidmenį vaidina tėvų atsakomybė, nes daugelis jų tiesiog tingi spręsti problemas, todėl kalbėti apie tai reikia garsiai.
Didelį vaidmenį vaidina tėvų atsakomybė, nes daugelis jų tiesiog tingi spręsti problemas, todėl kalbėti apie tai reikia garsiai.
– Vaikams tinka taisyklės ar laisvė? O gal taisyklių ir laisvės pusiausvyra?
– Tikrai taip – geriausia yra taisyklių ir laisvės derinys. Vaikas turi turėti vietą, kurioje jaustųsi laisvai, turėtų galimybę apsispręsti, priimti sprendimą, pagalvoti, sukurti savo tvarką, tačiau nenutolti nuo to, ko iš jo reikalauja tėvai.
Pavyzdžiui, vaiko kambaryje gali būti jo tvarka, tačiau bendrose erdvėse reikia laikytis taisyklių. Todėl auklėjant vaiką labai svarbu pajausti, kad taisyklės turi derėti su tam tikromis laisvėmis, ir tai turi atspindėti vaiko amžių, gebėjimus, norus, pomėgius.
Tėvų darbas yra labai sunkus, bet jie turi matyti savo vaiką, jį jausti, žinoti, kuo domisi, nes tada taisyklių laikytis jam gali būti labai lengva, o tėvams – lengva išvengti konfliktų.
Pavyzdžiui, jeigu vaikas kelia isterijas parduotuvėje, siūlyčiau tiesiog neiti į tokias vietas, kurios sukelia tokias reakcijas. Nereikia daryti eksperimentų su vaikais. O jeigu taisyklės yra taikomos nuo pat pradžių, tokių atvejų išvis galime išvengti.
– O jei jau vaikas isterikuoja viešoje vietoje, kaip to išvengti?
– Vaikai yra labai gudrūs sutvėrimai ir kartais vis tikrina tėvus, ar jie patys prisimena taisykles, kurias jiems taiko. Gal viskas pasikeitė? Todėl jeigu vieną kartą vaikas nukrito, o jūs sureagavote, tikrai bus antras, trečias ir kitas atvejis. Geriau yra stovėti ir laukti, o ne imtis griežtų veiksmų, nešti, barti...
Auklėjant vaiką labai svarbu pajausti, kad taisyklės turi derėti su tam tikromis laisvėmis, ir tai turi atspindėti vaiko amžių, gebėjimus, norus, pomėgius.
Reikia palaukti, kol vaikas kiek nurims, ir pasikalbėti. Nusileiskite iki jo akių lygio ir pasakykite, kaip jaučiatės, kad jums skaudu, ir dar kartą pakartokite savo taisykles. Akių kontaktas šiuo atveju labai svarbus, išskyrus tada, kai vaikas turi tam tikrų sutrikimų, ir akių kontaktas jį gali dar labiau sudirginti.
O jeigu tokiose situacijoje atsiranda komentuojančių, kaip nesusitvarkoma su vaiku, siūlyčiau pasikaustyti kantrybę ir juos ignoruoti. Suprantantis žmogus tikrai padės. Aš negalėčiau praeiti pro mamą, kuri stovi ir laukia, kol jos vaikas nusiramins – ta viena minutė, kol jis isterikuoja, gali būti katastrofiškai sunki.
– Kodėl darželyje ar mokykloje linksmas ir gerai nusiteikęs vaikas grįžęs į namus staiga tampa piktas ir dirglus?
– Tai dažna situacija ir yra susijusi su dienos režimu. Mokykloje yra režimas, ritmas, aišku, kiek laiko bus sėdima pamokose ir kada bus pertrauka. O jeigu namie ritmo nėra, vaikas nebesupranta, ko iš jo nori, kodėl visko reikalauja ir, apskritai, kas vyksta – tai dar viena chaoso forma.
Vaikams reikia taisyklių, nes jeigu vieną kartą leidžiate, o kitą kartą nebeleidžiate, visiškai natūralu, kad tai sukelia vaikui pyktį. Be to, į dienos režimą būtinai turi įeiti ir poilsis – tai viena pagrindinių dalių. Vaikas turi žinoti, kad grįžęs jis gaus tylos, ramybės ir laiko pabūti su savimi.
– Kada vaiko agresyvumas ir pyktis tampa problema? Kada tėvai turėtų sunerimti?
– Specialistai pataria įvertinti, kiek laiko vaikas yra piktas ir agresyvus. Pavyzdžiui, imkite kelis mėnesius. Stebėkite vaiką – jeigu jis nuolat dirglus, be nuotaikos, nelaimingas, mieguistas, negali susikaupti, reikėtų būti atidiems.
Besikartojantys ir nuolatiniai pykčio priepuoliai, reguliarūs pedagogų pastebėjimai jau išduoda, kad reikia ieškoti pagalbos ir kreiptis į psichologus, vaikų raidos specialistus, kurie gali padėti.
Mama ir tėtis turėtų būti kaip „sugertukai“ – pajaučiantys visas vaiko emocijas, žinantys, kas juos džiugina, o kas dirgina, kas daro įtaką, kaip juos paveikia draugai. Visa tai padeda susidaryti „vaiko žemėlapį“ ir jį geriau pažinti. Bet šioje situacijoje turi dirbti abu tėvai. Labai blogai, kai tarpusavyje jie nesutaria, kai vienas leidžia, o kitas neleidžia, kai taikomos skirtingos taisyklės. Vaiko galvoje viskas gali taip susimaišyti, kad gresia ir psichiniai susirgimai.
Dar turiu pastebėti, kad Lietuvoje pataikavimas tėvams yra labai didelis. Nepatenkinti tėvai labai greitai raštais užverčia visas įmanomas įstaigas pamiršdami, kad labiausiai dėmesio reikia jų vaikams. Patarčiau įsiklausyti į pedagogus ir jų nuomonę – juk viskas yra daroma tik dėl to, kad jūsų vaikai būtų laimingi.
Labai blogai, kai tarpusavyje tėvai nesutaria, kai vienas leidžia, o kitas neleidžia, kai taikomos skirtingos taisyklės. Vaiko galvoje viskas gali taip susimaišyti, kad gresia ir psichiniai susirgimai.
– Kaip reikėtų auklėti savo vaikus, kad jie gerbtų tėvus ir aplinkinius?
– Tai yra nuolatinis darbas – nuo šeimos sukūrimo. Pagalvokite, kaip reaguojate į savo šeimą, aplinką, vaikus. Vaikai viską kopijuoja, ypač jūsų elgesį. Jeigu demonstruosite meilę, gausite meilę atgalios ir atvirkščiai. Su tokia nuostata ir jūsų vaikas mokosi iš jūsų ir vėliau viską ištransliuoja į aplinką.
Kai rodai dėmesį, pagarbą, tai ją ir gauni atgal, o jeigu vaikui tik komanduojate, iš jo visko reikalaujate, tai rezultatas nuliūdins. Vaikui reikia parodyti, ką reiškia mylėti, ką reiškia gerbti. Siūlyčiau remtis šiais žodžiais pagal Dorothy Law Nolte:
Vaikai mokosi iš to, kaip jie gyvena
Jeigu vaikas apsuptas kritikos, jis išmoksta smerkti.
Jeigu vaikas gyvena apsuptas priešiškumo, jis išmoksta kovoti.
Jeigu vaikas gyvena apsuptas pajuokos, jis išmoksta būti drovus.
Jeigu vaikas gyvena apsuptas gėdos, jis išmoksta jausti kaltę.
Jeigu vaikas gyvena apsuptas tolerancijos, jis išmoksta būti kantrus.
Jeigu vaikas gyvena drąsinamas, jis išmoksta pasitikėjimo.
Jeigu vaikas gyvena giriamas, jis išmoksta vertinti.
Jeigu vaikas gyvena apsuptas tiesos, jis išmoksta teisingumo.
Jeigu vaikas gyvena apsuptas saugumo, jis išmoksta tikėti.
Jeigu vaikas gyvena sulaukdamas pritarimo, jis išmoksta mėgti save.
Jeigu vaikas gyvena sulaukdamas pripažinimo ir bičiulystės, jis išmoksta atrasti meilę pasaulyje.
