Vaikų odontologė, viena iš knygos „Stebuklingas dantų pasaulis“ autorių Marija Borisovaitė-Petrulienė, sako, kad čiulptuką reikia rinktis atsakingai, naudoti tik tada, kai reikia, ir atsisakyti bent jau iki vaikus sukanka dveji. „Jeigu čiulptukas naudojamas itin dažnai ir ilgai, gali pakenkti ne tik sąkandžiui, bet ir vaiko kalbai“, – sako vaikų odontologė.
Su specialiste kalbamės apie tai, koks čiulptukas yra palankiausias vaikui, kaip juos išsirinkti ir kaip be streso atsisakyti.
– Papasakokite, kaip išsirinkti tinkamą čiulptuką? Ką vertėtų žinoti prieš renkantis?
– Kiekvienas kūdikis turi įgimtą čiulpimo poreikį ir tame, kad rinksitės naudoti čiulptuką, nėra nieko blogo, nes jis padeda vaikui nusiraminti ir užmigti. Žinoma, reikėtų neskubėti kišti čiulptuko vos tik gimus kūdikiui, o palaukti, kol susidėliosite žindymo rutiną, kadangi iš pat pradžių čiulptukas gali ją sutrikdyti.
Kai kurie kūdikiai išvis atsisako čiulptukų, todėl mamos jaudinasi, kad vaikas čiulpia pirštą, tačiau dėl to nereikėtų nerimauti.
Žinoma, galime rasti daug informacijos apie čiulptukų žalą, tačiau, vaikų odontologai ir ortodontai sutaria, jog atsisakius čiulptuko tinkamu metu, neigiamų padarinių neturėtų būti. Čia svarbu kalbėti apie tai, kad tėvai vaikui išrinktų ortodontinį čiulptuką, kadangi netinkami populiarūs čiulptukai gali turėti neigiamos įtakos vaiko žandikaulio ir gomurio formavimuisi.
Ortodontiniai čiulptukai yra plokščiu liežuvėliu, o galiukas apvalus ir imituoja mamos spenelį, kuris yra išgaubtas iš viršaus ir plokštesnis apačioje. Tokie čiulptukai užtikrina, kad vaikas kvėpuos ne pro burną, kas daro neigiamą įtaką sąkandžiui, o pro nosį. Be to, ortodontiniai čiulptukai padeda taisyklingai vystytis viršutiniam žandikauliui ir gomuriui.
Svarbu rinktis tinkamą čiulptuką, kad būtų išvengta netaisyklingo žandikaulio ir gomurio vystymosi bei atviro ar kryžminio sąkandžio formavimosi.
Pasitarkite su savo gydytoju odontologu, jeigu abejojate čiulptuko pasirinkimu – jis tikrai pasiūlys tinkamiausią variantą. Ir, žinoma, nepamirškite čiulptukų reguliariai keisti, tinkamai prižiūrėti, sterilizuoti atsižvelgdami į rekomendacijas.
– Iki kelerių metų geriausia atsisakyti vaikui čiulptuko ir ką daryti, jeigu pavėluota tą padaryti laiku?
– Geriausia čiulptuko atsisakyti iki 2 metų, o pats tinkamiausias laikas tą daryti – kūdikiui esant 6–12 mėnesių, kadangi tuo metu vaikas jau pradeda mokytis kalbėti. Kai kurioje literatūroje, straipsniuose ir tyrimuose nurodoma, kad sąkandžiui čiulptukas nepakenks net ir iki 3–4 metų, tačiau kuo greičiau vaikas jo atsisakys, tuo bus geriau.
Kai vaikas paaugęs, čiulptuko atsisakymas gali tapti rimtu išbandymu, todėl mano patarimas – netraumuoti vaiko ir, atsižvelgiant į jo poreikius, atrasti tinkamiausią būdą, kaip atsisveikinti su čiulptuku.
Pirmiausia, stenkitės kaip įmanoma mažinti čiulptuko naudojimo laiką. Kai vaikas nusiramina ar užmiega, čiulptuką paimkite. Vėliau čiulptuko, tikėtina, reikės vis mažiau, ypač, jeigu surasite būdų, kaip vaikui nusiraminti be jo – galbūt pakaks vaiką paglostyti, paimti ant rankų ir su juo pabūti.
Galima pabandyti ir prakirpti čiulptuką arba nukirpti galiuką palaipsniui vis mažinant jo dydį – galiausiai vaikui bus nepatogu jį čiulpti, nes jis nebeatliks savo funkcijos, ir čiulptuko nebereikės.
Jeigu vaikas paaugęs, galite susitarti, kad čiulptukui jis per didelis (bet jokiu būdu jo negėdinti!) ir pasiūlyti atiduoti mažesniam vaikučiui, čiulptukų fėjai arba netyčia pamesti. Galite derinti kelis būdus ir apdovanoti vaiką miela dovanėle ar palikti laiškelį, kai atsisveikinsite su čiulptuku, tad čia reikalingas ir tėvų išradingumas.
Svarbiausia atsižvelgti į vaiką, jo būdą ir pasistengti, kad čiulptuko atsisakymas netaptų trauma.
– Kas dar, be čiulptuko, daro įtaką sąkandžiui? Kaip sprendžiamos sąkandžio problemos?
– Nereikėtų kaltinti tik čiulptuko, kadangi 20 proc. sąkandžio anomalijų yra paveldimos, nulemtos genetiškai. Tad tokiais atvejais, ar naudosite čiulptuką, ar nenaudosite, nieko nepakeisite.
Sąkandžio problemos yra sprendžiamos konsultuojantis su gydytoju ortodontu. Apžiūrėję ir įvertinę pieninių dantų sąkandį, galime pasakyti, ar yra polinkis į sąkandžio anomaliją, kadangi jis parodo, ko galime tikėtis išdygus nuolatiniams dantims.
Pavyzdžiui, jeigu yra tarpai tarp dantų, tai yra labai geras ženklas, pasufleruojantis mums, kad ateityje užteks vietos išdygti nuolatiniams dantims.
Jeigu matome, kad yra skeletinė anomalija ir žandikaulių padėtis netaisyklinga, tai signalizuoja, jog ortodontinio gydymo reikės. Labai svarbūs mums, vaikų odontologams, yra pirmieji krūminiai nuolatiniai dantys – jie parodo viršutinio ir apatinio dantų lanko ryšį, leidžia diagnozuoti ortodontinę anomaliją kaip įmanoma anksti ir nukreipti vaiką pas gydytoją ortodontą konsultacijai ar gydymui.
Dažniausiai apie septintus metus, kai vaiko pieninius dantis ima keisti nuolatiniai, rekomenduojame apsilankyti pas gydytoją ortodontą profilaktiškai. Jis įvertins vaiko žandikaulių augimą, patars dėl gydymo taktikos ir parinks tinkamiausią koregavimo būdą, pavyzdžiui, išimamą plokštelę, treinerį ar breketus sąkandžio problemoms spręsti.
Pieniniame sąkandyje aktyvus ortodontinis gydymas netaikomas – jo metu mes tik stebime sąkandį ir galime prognozuoti, koks jis bus ateityje.
Ortodontinių pacientų vis daugėja ir čia svarbu paminėti tai, kad vyksta natūrali evoliucija. Kodėl žandikauliai mažėja ir siaurėja? Didelę įtaką daro mūsų mityba, kadangi vaikų racioną dažniausiai sudaro apdorotas, minkštas maistas, taigi natūraliai mes per mažai kramtome, per mažai duodame darbo žandikauliui.
Manau, čia svarbu kalbėti ir apie tai, kad į valgiaraštį reikėtų įtraukti daugiau traškių daržovių, vaisių, rupių košių, mėsos – t. y. kietesnio maisto. Tinkama mityba naudinga ir dantų sveikatai, nes skatina natūralų dantų apsivalymą, seilėtekį ir taip mažina ėduonies riziką.
