Paprastai vaiką, turintį padidėjusį socialinį nerimą, lanko tokios mintys „ką kiti pagalvos apie mane?“, „kaip aš atrodau kitiems?“, „kas, jei aš kitiems nepatinku ir mane atstums?“. Nerimaudamas dėl socialinių sąveikų, vaikas yra linkęs jausti gėdą ir baimę būdamas kitų akivaizdoje.
Vaiko socialinis nerimas gali neigiamai paveikti kasdienį jo gyvenimą, įskaitant ne tik bendravimą su kitais vaikais ar suaugusiaisiais, bet ir mokyklinę veiklą.
Socialinis nerimas dažnai gali likti nepastebėtas, jeigu tėvai neskiria pakankamai dėmesio savo vaikui. Be to, kalbant apie tėvystę, dažniausiai analizuojamas mamos indėlis į vaiko auklėjimą, tačiau labai svarbu atsižvelgti ir į tėčius. Tad šiuo įrašu ir noriu atkreipti dėmesį būtent į šį klausimą – kokią įtaką tėčiai daro vaiko socialiniam nerimui?
Skirtingi tėvų vaidmenys
Modernioje visuomenėje ir išsivysčiusiose šalyse, skirtumas tarp tėčių ir mamų vaiko auginimo vaidmenų sumažėjo. Tačiau psichologų tyrimai rodo, kad vaikai siekia vidinio saugumo ir rūpesčio iš savo mamų, o užuominas apie išorinį pasaulį bando susirinkti iš tėčių. Kai kurie psichologai teigia, kad tėčiai yra atsakingi už specifinį vaidmenį – paruošti vaiką susitvarkyti su išoriniu pasauliu.
Tyrimas atskleidė, kad jei tėtis patiria daug nerimo, mama nori kompensuoti kylantį vaiko nesaugumą, ir jos rūpestis vaiku padidėja.
Kas šiandieninėje visuomenėje mums yra išorinis pasaulis ir kokie yra jo kylantys pavojai? Modernioje, šiuolaikinėje visuomenėje, kur nereikia saugotis pavojingų, laukinių gyvūnų, o aplinka yra mažiau ar daugiau reguliuojama ir kontroliuojama, pagrindinis pavojus žmonėms yra ne kas kita, kaip patys žmonės. Taigi, išorinio pasaulio pavojumi gali tapti socialinės sąveikos.
Dar ankstyvoje vaikystėje vaikai žiūri į savo tėvus bandydami suprasti, ką jie galvoja apie vieną ar kitą įvykį ar žmogų. Tokiu būdu vaikai ieško užuominų apie pasaulio saugumą ir formuoja tikrovę atitinkančius arba neatitinkančius įsitikinimus apie pasaulį.
Tačiau kalbant apie vaiko poreikį apsisaugoti nuo išorinio pasaulio grėsmių, pasirodo, kad vaikai instinktyviai yra linkę labiau būti veikiami informacija gauta iš tėčio, o ne iš mamos. Jei tėčiai rodo socialinį nerimą, vaikai interpretuoja tai kaip stiprų neigiamą signalą apie tam tikrą pavojų aplinkoje ir tokiu būdu jaučia daugiau nerimo bei baimių.
Kai mažiau tampa daugiau, bet ne geriau
Raidos psichologijos atstovai teigia, kad tėčiai, nepakankamai įsitraukiantys į vaiko auginimą, stokojantys šilumos, neskatinantys vaiko savarankiškumo bei patys išreiškiantys nemažai nerimo, skatina ir savo vaikų nerimastingumą.
Mokslininkų Bogels ir Perotti 2011 metais atliktas tyrimas rodo, kad vaikas turi didesnę galimybę tapti socialiai nerimastingu, jei jo tėtis yra socialiai nerimastingas.
Tuo tarpu, jeigu mama yra socialiai nerimastinga, tai vaiko taip stipriai neveikia, kaip kad tėčio nerimas. Tad socialinį nerimą išgyvenantys tėčiai perduoda jį ir savo vaikams.
Dar daugiau, Bogels ir Perotti tyrimas atskleidė, kad jei tėtis patiria daug nerimo, mama nori kompensuoti kylantį vaiko nesaugumą, ir jos rūpestis vaiku padidėja. Paradoksalu, bet toks mamos elgesys dar labiau padidina vaiko nerimą dėl pernelyg intensyvaus saugojimo ir vaiko savarankiško aplinkos tyrinėjimo ribojimo.
Kaip nepakliūti į tokią situaciją ir ką gi daryti tėčiams, kurie nori apsaugoti vaiką nuo padidėjusio socialinio nerimo? Kad vaikas jaustųsi saugus, svarbu, jog tėtis jam skirtų laiko, bendrautų, žaistų, kartu tyrinėtų pasaulį.
Žaisdami su savo vaikais, tėvai daugiau ar mažiau išmoko ir paruošia juos susidūrimui su išoriniu ir ne visada saugiu pasauliu. Rekomenduojama kartais žaisti ir taip, kad vaikas galėtų siusti su tėveliais ir kone verstis kūliais.
TAIP PAT SKAITYKITE: Vyriškumo mokymus vedantis Šarūnas Kaniava: „Didžiausia vyro vertybė yra laisvė, ne šeima“
Tokie šiurkštesni žaidimai ir siutimai, padeda vaikui imtis įvairių vaidmenų (būti agresyviam, nugalėtam, stipresniam, žaismingam, besidžiaugiančiam ir pan.). Tokie žaidimai yra siejami su didesniu vaiko socialiniu pasitikėjimo vystymu.
Manoma, kad tokio šiurkštesnio žaidimo metu vaikui kylantis vidinis susijaudinimas yra labiau sietinas su džiaugsmu, o ne su baime. Tokiu būdu vaikui tampa lengviau toleruoti kylantį jaudulį socialiniuose susibūrimuose ar bendravime su kitais žmonėmis, mažėja socialinis nerimas.
Taigi, nors dažniausiai kalbant apie vaikų auklėjimą dėmesys atitenka mamoms, nepamirškime, kokie svarbūs vaiko suvokiamam pasauliui yra tėčiai. O kartais turintys ir netgi didesnę įtaką.
Parengė psichologė Gintė Gudzevičiūtė, publikuota – Psichologijos ir mokymų centras.
