Vaikų globos namų kaimynystėje gyvenanti Žydrūnė: visi vaikai yra tiesiog vaikai

Antrus metus šalia bendruomeninių vaikų globos namų Utenoje su šeima gyvenanti Žydrūnė Žibėnienė neslepia – sužinojus apie be tėvų globos likusių vaikų kaimynystę minčių būta visokių. Tačiau netrukus moteris įsitikino, kad šie vaikai yra tokie pat, kaip ir visi vaikai. Vienintelis skirtumas – vaikų globos namų auklėtiniai yra itin išalkę tėvų meilės ir šilumos.
Asociatyvi nuotr.
Asociatyvi nuotr. / Org.

Moteris teigia, kad iš pradžių net nesuprato, kad kaimynystėje įsikūrę bendruomeniniai vaikų globos namai – maniusi, kad vienuose namuose gyvena kelios gausios šeimos.

„Po kažkiek laiko viena kaimynė užsiminė, kad tuose namuose gyvena be tėvų globos likę vaikai. Iš pradžių sunerimau, kas ten per vaikai, gal reikėtų kažką žinoti, kitaip elgtis ar pasisaugoti. Bet visos baimės greitai išgaravo, kai mano pačios vaikai su jais susipažino ir pradėjo draugauti. Pamačiau, kad tie vaikučiai yra labai malonūs ir mandagūs, visada pasisveikina, ką nors davus, padėkoja“, – pasakoja Ž. Žibėnienė.

Visos baimės greitai išgaravo, kai mano pačios vaikai su jais susipažino ir pradėjo draugauti.

Šiandien moters du sūnūs noriai susitinka su bendruomeninių vaikų globos namų auklėtiniais pažaisti ir kartu praleisti laisvalaikį.

„Tai maniškiai pas juos nubėga, lauke paspardo kamuolį, žaidžia krepšinį ar dviračiais kartu važinėjasi, tai be tėvų globos likę vaikai pas mus į svečius užsuka – ar kieme ant batuto pašokinėti, ar namuose pažaisti. Kai tik geras oras, visi kartu leidžia laiką, susiburia ką nors nuveikti, ypač savaitgaliais, nes darbo dienomis pakanka veiklos su būreliais ir namų darbais“, – dalijasi pašnekovė.

Pasak jos, nė karto nekilo mintis drausti ar riboti sūnų bendravimą su be tėvų augančiais vaikais.

„Mes su vyru neskirstome, kokie tai vaikai – ar iš vaikų globos namų, ar ne. Juk tie vaikai nekalti, kad gyvena be tėvų atskirai. Puikiai suprantame ir leidžiame savo vaikams su jais draugauti. Visiems gerai – mūsiškai turi, su kuo užsiimti, o tiems vaikučiams irgi linksmiau, kai jų niekas neišskiria iš vaikų būrio“, – tikina Ž. Žibėnienė.

Mokėti priimti – ne atstumti

Paklausta apie kitų kaimynų reakciją į bendruomeninius vaikų globos namus, pašnekovė tikina nepastebėjusi nė vieno kaimyno, kuriam kliūtų be tėvų augančių vaikų kaimynystė – jei ir yra nepatenkintų, greičiausiai jie nesidžiaugia jokiais vaikais, nesvarbu, kur šie gyventų.

Nesuprantu, kai žmonės bijo ar ignoruoja be tėvų globos likusius vaikus.

„Nesuprantu, kai žmonės bijo ar ignoruoja be tėvų globos likusius vaikus. Jei mes tiems vaikams savo elgesiu ar žodžiais parodytume, kad jie yra kitokie, kažkuo prastesni nei kiti, tik pagalvokite, kaip jiems būtų sunku.

Jiems lygiai taip pat skauda, kaip ir mūsų vaikams. Pati matau, kaip šie vaikai nužiūri einančias šeimas, tarsi būtų pasiruošę viską padaryti, kad ir jie turėtų mylinčius tėvus, kad galėtų gyventi savo namuose. Kartais net skaudu tuos žvilgsnius atlaikyti“, – sako uteniškė.

Pasak jos, sužinojus, kad sūnūs susipažino su be tėvų augančiais vaikais, iškart kilo noras pamokyti berniukus, kad bendraudami netyčia neįskaudintų jų.

„Mano vaikams tikrai kilo klausimų, o kas yra vaikų globos namai, kodėl jų mažieji kaimynai gyvena be tėvų. Paaiškinau ir paprašiau, kad jokiais būdais niekada nesilygintų ir negalvotų esantys geresni, nesišaipytų, kad šie vaikai neturi tėvelio ar mamytės. Vaikai puikiai suprato ir patvirtino, kad jiems nėra jokio skirtumo, su kuo bendrauti – tie vaikai yra tokie pat, kaip ir jie“, – sako Ž. Žibėnienė.

Moters nuomone, vaikų globą Lietuvoje paskatintų tik didesnis viešumas – reikia kuo daugiau kalbėti apie tai, kad visuomenė suprastų problemos mastą. Šiuo metu 1 iš 6 tėvų globos netekusių vaikų šalyje vis dar neturi globėjų.

Šiuo metu 1 iš 6 tėvų globos netekusių vaikų šalyje vis dar neturi globėjų.

„Tūkstantis vaikų kasdien laukia stebuklo – būti priimti į pavienių globėjų ar šeimų priežiūrą.

Galbūt statistika neatrodo tokia gąsdinanti, bet mes kalbame apie tikrų vaikų, ne statistinių vienetų, gyvenimus bei likimus. Tai yra pernelyg didelis skaičius, kuriam neturėtume būti abejingi, tačiau pasiekti norimus pokyčius galime tik pradėję apie juos garsiai kalbėti“, – sako VšĮ Centrinės projektų valdymo agentūros (CPVA) direktorės pavaduotoja Jūratė Lepardinienė.


Šis straipsnis yra CPVA inicijuotos komunikacijos kampanijos „Aš toks kaip tu. Ne iš kitos planetos“ dalis. Kampanija siekiama skatinti suvokimą, kad globoti vaikus yra kilnu ir prasminga bei keisti bendruomenės priešiškas nuostatas dėl globojamų vaikų integracijos į visuomenę siekiant, kad kuo daugiau šeimų priimtų į savo aplinką tėvų globos netekusius vaikus. Projektas finansuojamas Europos socialinio fondo lėšomis.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos