Nagrinėdama užsienio šalių sėkmės pavyzdžius, su socialine atskirtimi dirbančių specialistų įžvalgas ir tyrime dalyvavusių menininkų idėjas, asociacija pristatė siūlymus, kaip vaikų ir jaunimo socialinės įtraukties misiją galėtų perimti kuo daugiau iš pažiūros su tuo visai nesusijusių organizacijų, tame tarpe ir vietos verslas – maitinimo, laisvalaikio, prekybos ar gamybos įmonės bei kitos įstaigos ir, žinoma, visas kultūros sektorius.
„Palikdami socialinę atskirtį patiriančiu jaunimu rūpintis tik tam skirtoms organizacijoms tarsi jaučiamės ramūs, nes tai ne mūsų reikalas, tačiau kartu sukuriame ydingą uždarą ratą – specializuotų įstaigų globoje atsidūrę sudėtingo elgesio jaunuoliai gali jaustis dar labiau atskirti nuo visuomenės, patiria izoliacijos įspūdį, augina priešiškumo jausmą. Daug efektyvesnių rezultatų galėtume pasiekti, jeigu šią atsakomybę dalintųsi kuo daugiau jos narių. Kitaip tariant, kuo daugiau organizacijų taptų simboliniu „pasitikėjimo tašku“, į kurį gali kreiptis bet kuris jaunuolis ar vaikas, tuo sėkmingesni visuomenės atskirties mažinimo rezultatai“, – teigia eksperimentinį lauko tyrimą atlikusios Performatyvaus dizaino asociacijos vadovė Dovilė Gaižauskienė.
Organizacija tyrinėjo, kaip galima būtų kitaip pažvelgti į seną ir opią visuomenės problemą – dalies jaunimo patiriamą socialinę atskirtį. Šiame kelyje bendradarbiavo skirtingos įstaigos, turinčios savitas patirtis, tarp kurių – Nemuno krašto vaikai, su paaugliais dirbantis Jono Valančiūno fondas, VšĮ „Padėk pritapti“, atviras jaunimo centras „Mes“, įvairūs menininkai ir partneriai iš Danijos, Norvegijos, Suomijos, Švedijos ir Alandų salų, vyko kūrybinės sesijos su jaunimu.
Uždaro rato problema
„Viena iš svarbiausių priežasčių, dėl kurių atsiranda atskirties įspūdis, yra nesusikalbėjimas ir iš to kylantis nepasitikėjimo jausmas. Žmonės vadovaujasi nerašytomis taisyklėmis, išankstinėmis nuostatomis, skirtingomis vertybėmis, dėl kurių prasilenkia gebėjimas suprasti vienas kitą ir kyla nepasitenkinimo, pykčio jausmas. Jauni žmonės labai greitai pajaučia, kad suaugusieji juos vertina, gal net smerkia, dėl ko stiprėja neteisybės įspūdis, tik dar labiau gilinantis ribas tarp visuomenės ar bendruomenės narių. Pats didžiausias iššūkis – kaip surasti savyje empatijos ir sąlyčio taškų“, – teigia tyrime dalyvavusi menininkė ir socialinio dizaino kūrėja Jurga Želvytė.
Praėjusią savaitę vykusiame jaunimo atskirties temai skirtame seminare nuskambėjo siūlymas pačioms įvairiausioms organizacijoms tapti pasitikėjimo taškais arba dalintis jau turima patirtimi apie tai, kaip kurti sąlytį su jaunimu ir nuo ko pradėti. Pranešimą skaičiusi paauglių ir jaunimo psichologė Milda Kielė atkreipė dėmesį, kad norint kalbėti apie pavojuje atsiduriančio jaunimo elgesio korekciją pirmiausia būtina užmegzti su šiais jaunais žmonėmis ryšį, antraip joks pokytis yra neįmanomas. Kitaip tariant, pats pirmasis žingsnis, norint išeiti iš atskirties, yra pasitikėjimo sukūrimas, leidžiantis įveikti priešiškumą, neteisybės jausmą ir kuriantis motyvaciją elgtis konstruktyviai.
Pasak D.Gaižauskienės, tyrimas pasufleravo ir dar vieną hipotezę – kad nesusikalbėjimas ir nepasitikėjimas dažnai yra tiesiog patogesnė suaugusiųjų nuostata, nes palaikyti problemos „status quo“ yra daug lengviau negu imtis atsakomybės ją spręsti ir pradėti kažką keisti. Todėl kartais žmonėms net yra sunku nurodyti, dėl ko tiksliai jie nesusikalba ar nepasitiki vieni kitais ir realių problemų negali įvardinti. Tokią neapibrėžtą problemą, kurios tarsi net nėra, yra labai sudėtinga spręsti.
Svarbus visuotinis atsakomybės prisiėmimas
Vienas svarbiausių tyrimo atradimų buvo tai, kad pasitikėjimą kuriančiomis organizacijomis, kurios atveria duris jaunimo veiklai, galėtų ir turėtų tapti ne tik specializuotos su tuo dirbančios organizacijos, bet iš esmės bet kurios įmonės. Verslo, visuomeninėms ir kitoms organizacijoms, norinčioms tapti tokiu „pasitikėjimo tašku“, kuriame užtarimą, pagalbą ir tiesiog gerą žodį ras kiekvienas užsukęs, ši misija neturi būti sudėtinga.
Performatyvaus dizaino asociacija sukūrė glaustą praktinį įrankį – atmintinę, kuria vadovaujantis lengva numatyti ir suplanuoti, ko tokiai organizacijai reikia. Atmintinė padeda įsivertinti, ar organizacijoje vyrauja pasitikėjimo kultūra, kiek aktyviai įsitraukiama į kaimynystės veiklas, ar įstaiga yra patraukli jaunimui, ar galima priimti jauną žmogų (dirbti, savanoriauti, praktikuotis), ką galima jam suteikti ir ką toks bendradarbiavimas suteiktų pačiai organizacijai – tai tik dalis atmintinės žingsnių.
„Ši atmintinė – tai kvietimas judėti link jaunimo. Kai jaunų žmonių įtrauktimi ima rūpintis nespecializuotos organizacijos, nelieka atskyrimo, izoliacijos įspūdžio. O kaip žmogus jaučiasi, kai yra izoliuotas nuo pasaulio, pandemijos metu turėjome progą patirti mes visi – tad įsivaizduokime, kad yra jaunų žmonių, kurie tokį atskyrimą nuo pasaulio ir vienišumo įspūdį jaučia visą laiką, tai juos veja į neviltį ir pavojų. Tokiu būdu dėl sunkaus elgesio nuo visuomenės atskirti jaunuoliai jaučiasi netekę laisvės ir visų aplinkinių pasitikėjimo – kelias į visuomenės gyvenimą jiems atrodo vis labiau neįmanomas“, – pabrėžia D.Gaižauskienė.
Užsienio šalių patirtis
Karantino metu Performatyvaus dizaino asociacijos nariai ieškojo įvairių kūrybinių būdų, kaip įveikti atskirties jausmą. Viena iš iniciatyvų buvo menininkų sukurti „Leidimai“, kuriuos visi galėjo išrašyti ir dalinti vieni kitiems kaip atsvarą gausybei paskelbtų visuotinių draudimų. Nemažai veiklų idėjų pasufleravo ir užsienio šalių patirtis, kurią sukaupti leido Šiaurės ministrų tarybos biuro dalykinė parama ir finansinis rėmimas.
„Prieš du metus rudenį Vilniuje kartu su švedų partneriais „Tillitsverket“ ir Alandų salų organizacija „Emmaus Alland“ įkurdinome pirmąjį „Pasitikėjimo tašką“ (angl. „Trust point“), kuriuo tapo Ramintojos bažnyčia Vilniuje. Tai iniciatyva, kuria siekiama skatinti dialogą apie pasitikėjimą, tirti, kaip mes suvokiame pasitikėjimą ar nepasitikėjimą, suprasti, kaip kultūrinė veikla gali būti socialinio pasitikėjimo kūrimo priemone. Simbolinis „Pasitikėjimo taškas“ yra laikina, transformuojanti, judanti erdvė, kurioje dizaino ir meno priemonės naudojamos pasitikėjimo temai tyrinėti ir naujos tarpusavio patirties kūrimui“, – teigia menininkė Saulė Norkutė.
Praktikoje tokios erdvės gali įgauti pačius įvairiausius pavidalus. Pavyzdžiui, danų organizacija „Social Design Unit“ yra sukūrusi žaidimą tėvams, esantiems kalėjime, ir jų vaikams tam, kad nenutrūktų ryšys, kad būtų sutvirtinami jų tarpusavio santykiai. Oslo Metropoliteno universiteto atstovai prisidėjo įžvalgomis apie svarbius kalėjimuose vykdomų programų pedagogų rengimo aspektus.
Norvegijoje veikianti organizacija „Nabolagshager“ pasidalino patirtimi iš projektų, vykdomų mokykloje Osle – rajone, kuriame mokosi daug imigrantų vaikų, taip pat vaikai su elgesio problemomis. Organizacijos nariai mieste, ant daugiabučio stogo, įkūrė atvirą daržą, kuriame vaikai atranda daug veiklų: gali auginti daržoves, jomis prekiauti. Tokiame darže norvegai net įkūrė avilius ir mokė jaunuolius bitininkystės, kas sulaukė labai didelio susidomėjimo ir įsitraukimo. Tokiu būdu savo veikla jie skatina vaikus galvoti apie dalyvavimą visuomenės gyvenime, įsidarbinimo būdus, planuoti savo ateities galimybes.
Kviečia jungtis prie iniciatyvos
„Šiuolaikinės socialinės žmonių, institucijų, piliečių, valstybės ar valstybių sąveikos yra kuriamos remiantis struktūriškai susijusiomis pasitikėjimo / nepasitikėjimo sistemomis. Pasitikėjimu grįsti santykiai ir ryšiai yra tai, kas laiko visuomenės elementus visumoje. Pasitikėjimas leidžia veikti paprastoms ir sudėtingoms socialinėms sistemoms, patvirtina įvairių socialinių ir politinių institucijų teisėtumą. Pasitikėdami vieni kitais bendrauja ir bendradarbiauja įvairūs žmonės. Pasitikėjimas yra būtina sąlyga sklandžiam bendradarbiavimui, žmonių judėjimui, darbui ar tiesiog buvimui kitose valstybėse, kultūrose. Bendros ateities kūrimo procesai iš esmės yra neįmanomi be dalyvių pasitikėjimo vienas kitu, todėl ir mums labai svarbu skatinti pasitikėjimo kultūrą visose visuomenės grupėse“, – kalba D.Gaižauskienė.
Tyrimo metu įvairias kūrybines dirbtuves įveiklinusi menininkė S.Norkutė pabrėžia, kad norint kūrybiškai spręsti jaunimo atskirties problemą pirmiausia užduotis yra normalizuoti jaunimą kaip grupę, nustoti manyti, kad jaunimas kažką daro neteisingai ar piešti apokaliptinį jaunosios kartos paveikslą. Jai antrina su bendruomenės susikalbėjimo projektais daug dirbanti J.Želvytė, pasak kurios, bet kokia veikla, kviečianti ieškoti susikalbėjimo taškų, jau yra ryšio kūrimo būdas – pats procesas šiuo atveju yra svarbesnis nei formalus rezultatas, nes tampa dideliu žingsniu į priekį. Todėl įmonėms verta būti socialiai atsakingomis ir nepabijoti įtraukti atskirtį mažinančias iniciatyvas į savo veiklą.
Tarptautinės vaikų gynimo dienos proga Performatyvaus dizaino asociacija kviečia visų krypčių privačias ir kreiptis ir jungtis prie „Trust point“ iniciatyvų pačias įvairiausias įmones ir organizacijas, norinčias tapti „patikėjimo centru“ kaimynystėje gyvenantiems vaikams ir paaugliams. Tokio ilgalaikio bendradarbiavimo tikslas yra kartu išbandyti ir vystyti priemones, padedančias jauniems žmonėms, esantiems atskirtyje, izoliacijoje ar gyvenantiems sudėtingoje socialinėje aplinkoje, patiems kurti savo ateitį, atkurti jų pasitikėjimą visuomene ir institucijomis bei pačios visuomenės pasitikėjimą jaunimu.
