Savižudybės vis dar tebėra opi problema ne tik Lietuvoje, kurioje, remiantis statistika, savižudybių skaičius, nors ir mažėja, bet išlieka vienas iš 5 didžiausių Europoje, bet ir visame pasaulyje. Skaičiuojama, kad maždaug kas 40 sekundžių pasaulyje ranką prieš save pakelia pats žmogus. Ši nelaimė paveikia dar mažiausiai 6 žmones, įskaitant artimuosius, bendradarbius ar bendruomenės narius.
Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, savižudybė yra antra pagal dažnumą mirties priežastis 15–29 metų amžiaus žmonių grupėje. Nerimą ypač kelia tai, kad į savo gyvybę pasikėsina vaikai.
Yra daugybė priežasčių, kodėl taip nutinka, tačiau pats sprendimas ir bandymas atimti sau gyvybę nėra spontaniškas, o tai padaryti planuojantis žmogus vienaip ar kitaip apie savo ketinimus praneša. Yra bent keletas svarbių dalykų, į ką reikėtų atkreipti dėmesį stebint save, savo artimuosius ir jų psichinę sveikatą.
Skirtingai supranta mirties negrįžtamumą
Amerikiečių mokslininkų tyrimai rodo, kad daugelis vaikų supranta mirties faktą, bet šis suvokimas kinta vaikui augant. Apie 7-erių metų vaikams mirtis atrodo laikina.
Maždaug dešimtmečiai suvokia, kad žudyti gali išoriniai veiksniai. Apie trylikos metų paaugliai mirtį jau suvokia kaip negrįžtamą ir supranta, kad mirštama dėl vidinių biologinių procesų. Tačiau net ir vyresni paaugliai kartais nesugeba suprasti mirties fakto.
Neretai pasitaiko tokių atvejų, kai žudytis linkęs šešiolikmetis, išgyvenęs krizę dėl prastai besiklostančių santykių su tėvais, nori juos nubausti ir pareiškia: „Aš nusižudysiu ir pamokysiu tėvus. Pažiūrėsiu, ką jie tada pasakys.“ Žinoma, toks mąstymas nėra logiškas, nes tėvų reakcijos jis nebepamatys. Kartais paaugliai tiki, kad ir po mirties gyvens toliau ir tarsi iš toli matys, kas vyks jiems mirus.
Fatališkas mintis paskatinti gali ir mokymosi sutrikimai
Kodėl apskritai vaikai ir paaugliai galvoja apie tokį fatališką sprendimą? Mokslininkas M.Peckas pastebėjo, kad pusė iš žudytis linkusių vaikų ir paauglių turėjo mokymosi sutrikimų. Jis teigia, kad mokymosi negalių turintys vaikai ir paaugliai gali jaustis nuvertinti, o tais atvejais, kai jie išgyvena dar ir tėvų spaudimą siekti aukštų mokymosi rezultatų, nepaisant vaiko mokymosi sutrikimų, patyrus bendraamžių pajuokas, jų neviltis ir skausmas gali būti toks didelis, kad jie gali atsidurti savižudybės rizikos grupėje.
Didžiausi savižudybių rizikos veiksniai yra šie: alkoholio, psichotropinių vaistų vartojimas, psichikos liga, ankstesni mėginimai nusižudyti, šeimos nario, artimo draugo ar pažįstamo savižudybė, nevilties jausmas, tikra ar simbolinė netektis.
Depresija – ne vien liūdesys ir ašaros
Dauguma savižudžių išgyvena neištveriamą skausmą, kuris pasireiškia emocija: nerimas, agresija, neviltis, gėda, kaltė, priklausomybė, bejėgiškumas. Verta atkreipti dėmesį į tai, kad 60 proc. linkusių žudytis paauglių serga depresija. Kaip ją pastebėti ir padėti?
Dažniausiai depresija, tiek vaikams, tiek ir suaugusiesiems pasireiškia liūdesiu ir verkimu arba kitomis formomis: neryžtingumu, nuovargiu, nuoboduliu, atminties praradimu, dažnu partnerių keitimu, irzlumu, jausmingumo priepuoliais.
Taip pat depresiją gali signalizuoti ir biologiniai pokyčiai: miego, mitybos sutrikimai. Kalbant apie paauglius, su depresija sietinas ir neįprastai agresyvus elgesys, pablogėjęs mokymasis, sumažėjęs noras bendrauti, somatiniai nusiskundimai.
Savižudišką elgesį paskatina virtinė priežasčių
Nėra nieko, kas būtų būdinga visoms savižudybėms. Tačiau paauglių savižudybės turi tam tikrų ypatumų. Paminėsiu keletą.
Griežta disciplina ir paaugliams nubrėžtos labai griežtos ribos, kurias draudžiama peržengti, – tai trukdo paaugliui ugdyti savo tapatybę. Pastebima, kad dažniau paaugliai žudosi tose šeimose, kur tėvai draudžia bet kokius konfliktus, neramumus ir netoleruoja paauglio amžiaus tarpsnio paveiktos neramios, maištauti linkusios elgsenos. Taip pat pastebėta, kad žudytis linkusių paauglių šeimose dažnai būna įvykęs koks nors esminis pokytis: persikraustymas, atleidimas iš darbo, fizinė ar psichinė liga, tėvų skyrybos ir t. t.
Besižudantys vaikai ir paaugliai dažniausiai būna patyrę nuolatinę grėsmę, stresą, nesėkmę, įtampą ar netektį, kurie pamažu sugriovė jų prisitaikymo prie esamos situacijos būdus.
Svarbu laiku atpažinti signalus
Dauguma žmonių, kurie mąsto apie savižudybę, vienaip ar apie ketinimus praneša. Paaugliai gali tai išreikšti tokiais ar panašiais žodžiais: „Noriu viską užbaigti“, „Gyventi neverta“ arba netiesiogiai: „Be manęs jums būtų geriau“, „Aš niekam tikęs“, „Norėčiau užmigti ir niekada nenubusti“.
Į savižudybę linkę žmonės į pasaulį žiūri lyg į tunelį: nuolat matoma vis mažiau pasirinkimų. Pavyzdžiui iš paauglio galime išgirsti „Manęs niekas niekada nemylės. Tik mama mylėjo.“ Daugelis į savižudybes linkusių vaikų jaučia beviltiškumą, bejėgiškumą. Tai gali būti išreikšta žodžiais „Aš nieko negaliu padaryti. Ir mokytoja nieko nepadarys.“
Perspėjančių ženklų galima matyti iš paauglio pasikeitusio elgesio. Reikėtų susirūpinti, jei paauglys tampa uždaresnis ar stengiasi atsiriboti, ypač, jei toks elgesys susijęs su naujais, tačiau pavojingais pomėgiais, pavyzdžiui, šaunamaisiais ginklais ar narkotinėmis medžiagomis. Taip pat vertėtų susirūpinti, jei paauglys ima dalinti jam brangius daiktus. Paaugliams nebūdinga rašyti atsisveikinimo laiškus, tačiau savo savižudiškas mintis neretai jie vienokia ar kitokia forma užrašo.
Kaip padėti?
Kai asmuo prasitaria, kad nori susižudyti ar rimtai apie tai galvoja, pirmoji išgirdusiojo reakcija dažniausiai būna emocionali. Kad ir kaip besijaustume, visuomet yra įmanoma padėti suaugusiajam, vaikui ar paaugliui įveikti norą nusižudyti.
Norint padėti su siekiu nusižudyti besigrumiančiam žmogui, nesvarbu, koks jo amžius, pirmiausia, apie savižudybę reikia kalbėtis atvirai. Savižudybės aptarimas nepaskatins nusižudyti. Priešingai, kai parodome žmogui, kad priimame jį tokį, koks yra, sulaužome jo jaučiamos izoliacijos barjerą, sumažiname situacijos dramatizmą ir leidžiame nusimesti naštą bei žodžiais išreikšti, kas iš tiesų darosi.
Jei apie vaiko ar paauglio ketinimą nusižudyti sužino ne jo tėvai, o mokyklos mokytojas, kaimynas ar kitas asmuo, psichologai rekomenduoja apie tokią grėsmingą situaciją būtinai informuoti tėvus. Jei žudytis sumanęs jaunuolis reikalauja apie tai neprasitarti tėvams, reikėtų išsiaiškinti ir aptarti su juo, ko jis bijo, bet nereikėtų pažadėti tylėti. Stengdamiesi padėti, turėtume įsigilinti į nelaimės priežastis, atvedusias prie savižudybės slenksčio. Tik taip galima užkirsti kelią bandymui žudytis ateityje.
Štai keletas gajų mitų apie savižudybes, kurie trukdo laiku atkreipti dėmesį į žmogaus, norinčio nusižudyti, siunčiamus pavojaus signalus:
1 mitas: Tie, kurie kalba apie savižudybę, nesižudo. Apie 60 proc. nusižudžiusių suaugusių išreiškė tokį ketinimą artimiems žmonėms. Daugiau nei 80 proc. paauglių, galvojančių apie savižudybę, tokiomis mintimis pasidalija su artimiausiais draugais.
2 mitas: Savižudžiai iš tikrųjų nori mirti. Linkę nusižudyti žmonės nori, kad liautųsi skausmas – emocinis ar/ir fizinis. Dauguma savižudžių nebūna tvirtai nusprendę, ar jie nori gyventi, ar mirti. Kartais bandymas žudytis yra lyg „mirties loterija“: gal bus išgelbėti, o gal ne.
3 mitas: Jei žmogus linkęs žudytis, jis toks ir liks. Vieni žmonės bando nusižudyti daugiau nei vienąkart, kitiems, įveikusiems krizę, tai tik vienintelis toks bandymas gyvenime.
4 mitas: Visi besižudantieji yra manipuliatoriai. Tik nedaugelis grasina nusižudyti siekdami manipuliuoti kitais. Kita vertus, jei žmogus griebiasi tokios taktikos, jis taip aplinkiniams siunčia pagalbos prašymą.
5 mitas: Pagerėjimas po suicidinės krizės reiškia, kad savižudybės rizikos nebėra. Dažniausiai žmonės nusižudo per 3 mėnesius nuo „pagerėjimo“ pradžios – tada, kai įgauna jėgų savo niūrioms mintims ir jausmams įvykdyti.
6 mitas: Savižudybė – paveldima. Dažniausiai nebūna žudytis linkusių šeimų. Tai gali būti nebent išmoktas elgesys, ypač iš tėvų, bet tai dar nereiškia savižudybės paveldimumo.
7 mitas: Visi savižudžiai – psichiniai ligoniai. Psichinės ligos gali būti, tačiau dažniausiai nėra suicidinių minčių priežastis.
Jei jūsų ar jūsų šeimos narių, bičiulių emocinė-psichologinė būklė kelia nerimą, išgyvenate beviltiškumo jausmą, pirmoji pagalba – psichologinės ir emocinės paramos tarnybos.
