– Kiekviena mama jaučiasi ramiai žinodama, kad jos vaikas yra sotus. Ir priešingai, labai nerimauja, jeigu atėjus pietų metui mažylis nusisuka nuo lėkštės, pradeda verkti ir atsisako valgyti. Tuomet belieka pamaitinti apgaule – pavyzdžiui, kai mažylis žaidžia, nejučiomis „įpiršti“ šaukštelį kitą košės. Ar tai labai bloga taktika?
– Išties pagrindinis mamos rūpestis yra pamaitinti savo vaiką ir natūralu, jog šiam atsisakius valgyti, mamai kyla nerimas. Ir visai nesvarbu, kokio amžiaus jos vaikas. „Ar esi alkanas?“ – mama klausia į darželį atėjusi pasiimti mažylio, lygiai tokį patį klausimą užduoda, kai vaikas užauga ir užsuka į svečius.
Žinojimas, kad vaikas yra sotus, pastiprina mamos savivertę, ramina. Ypač svarbu matyti valgantį vaiką nerimastingoms moterims, nepasitikinčioms savimi, savo gebėjimu būti gera mama. Ir vis dėlto, kad ir koks didžiulis vidinis noras kyla nuolatos stebėti, ar vaikas ne alkanas, ar suvalgė visą porciją, reiktų save pristabdyti, mat maitinimas apgaule, prašymas suvalgyti „už katytę“, „už močiutę“ yra vaiko prievartavimas. Tokios prievartos žala gali būti nepataisoma.
Vaikas įpranta taip valgyti – iš pradžių, kad nuramintų mamą, o vėliau, kai pats paauga, kad pats nusiramintų.
Niekada negalime pamiršti, kad maistas yra malonumas – ne tik suaugusiam žmogui, bet ir vaikui. Net ir ką tik gimęs žmogutis valgydamas turėtų jausti pasitenkinimą – valgant atsipalaiduoja kūnas ir protas, jaučiamas komfortas.
Valgymo malonumo niekada nepajaus per prievartą arba apgaule maitinamas mažylis, nes jis susinervina išvydęs šaukštą. Ilgainiui vaiko pasąmonė užfiksuoja, kad maistas susijęs su nervine įtampa – ne su malonumu. Štai todėl tiek daug žmonių užkandžiauja žiūrėdami filmą, dirbdami prie kompiuterio arba susinervinę bėga prie šaldytuvo.
Tokie įgūdžiai išugdomi vaikystėje, nes kai mažylis pavalgo (net ir pykdamas, nebūdamas alkanas), pamato, kad mama nurimsta. Ir įpranta taip valgyti – iš pradžių, kad nuramintų mamą, o vėliau, kai pats paauga, kad pats nusiramintų. O iš tiesų, tiek vaikas, tiek suaugęs turėtų valgyti tik tada, kai išalksta – kai iš tiesų nori valgyti.
– Kai kurie vaikai, išgirdę virtuvėje tarškančius indus, slepiasi po stalu, užsidaro spintoje. Jie bijo maisto ar mamos, kuri ir vėl sekios su šaukšteliu iš paskos?
– Nuo maisto besislepiantys vaikai dar nėra susitaikę su būtinybe valgyti per prievartą ir bėga nuo jos, bijo jos. Lietuvoje nedaug kalbama apie tai, kad prievarta maistu egzistuoja ir ji turėtų būti prilyginama fiziniam smurtui ar psichologinei prievartai prieš vaiką. Tai išties viena didžiausių blogybių, kurią galime padaryti vaikui. Įsivaizduokime, kaip mes jaustumėmės, jeigu būtume sotūs, o kas nors verstų dar ir dar valgyti. Ko gero blogai, nes pykintų, maistas liptų per viršų ir dar ilgai negalėtume pažiūrėti į kokį kepsnį ar sumuštinį.
Taip buvo maitinami mūsų seneliai, tėvai, taip ir mes maitiname savo vaikus, ir tapome tauta, nemokančia pasipriešinti valdžiai, pakovoti už savo teises. Manau, pats laikas nutraukti šią žmogui žalingą tradiciją.
Gaila, bet suaugę nepagalvoja, kad ir permaitintas vaikas jaučiasi lygiai taip pat. Maža to, ilgainiui jis gali įgyti ir rimtų elgesio problemų – išmokti meluoti, nesugebėti pasipriešinti kito valiai, nemokėti išreikšti savo nuomonės.
Maitinimo kultūra „dar šaukštelį už katytę“ mūsų šalyje vyrauja labai seniai. Taip buvo maitinami mūsų seneliai, tėvai, taip ir mes maitiname savo vaikus, ir tapome tauta, nemokančia pasipriešinti valdžiai, pakovoti už savo teises. Manau, pats laikas nutraukti šią žmogui žalingą tradiciją.
– Mama nerimauja, kad į žaidimą įsitraukęs vaikas nejaučia alkio, kad nesuvalgo tiek, kiek pagal amžiaus normas jam priklausytų. Dar ir todėl bando įkalbėti suvalgyti dar ir dar.
– Nereikia griežtai paisyti normų, nes jos tėra orientyras, o kiekvienas vaikas individualus – ne statistinis vidurkis. Tad, jeigu mažylis suvalgo tik pusę porcijos ir nusisuka nuo maisto, lipa iš maitinimo kėdutės – vadinasi, jo organizmui pakanka tiek, kiek tuo metu suvalgė. Ir negalima kišti daugiau – nei geruoju, nei apgaule, nei piktuoju. Sveikas vaikas savęs nenuskriaus.
O jeigu mama ir toliau kiša kąsnį po kąsnio, vaikas pradeda kovoti, tačiau šioje nelygioje kovoje dažniausiai laimi mama (yra vaikų, kurie nė už ką nesuvalgo daugiau maisto negu jiems „telpa“, bet tokių vaikų – vienetai). Mažyliui būna bloga (pučia, skauda pilvuką) persivalgius, bet jis nemoka parodyti arba pasakyti, kaip jaučiasi.
Yra dar viena problema – mamos neskaičiuoja vaiko užkandžių. Mažylis suvalgo sausainį, bananą, o vis tiek atrodo, kad jis nieko nevalgė.
Kita maitinimo per prievartą blogybė, kad vaikas nepajunta, kada ateina sotumo jausmas, ir ilgainiui praranda nuovoką – kiek maisto reikalauja jo organizmas. Tad valgo bet kiek, bet kada, kai išalkęs ir kai ne alkanas, neretai nutunka.
Yra dar viena problema – mamos neskaičiuoja vaiko užkandžių. Mažylis suvalgo sausainį, bananą, o vis tiek atrodo, kad jis nieko nevalgė, tačiau iš tiesų jis jau gavo tiek kalorijų, kiek jam reikia. Todėl jeigu prie stalo suvalgo tik du šaukštus maisto ir nubėga toliau žaisti, pasakykite vaikui, kad valgyti gaus per kitą maitinimą. Ir laikykitės žodžio, neduokite jokių užkandžių, leiskite išalkti, pajausti, kaip gurgia pilvas, kai norisi valgyti.
Jeigu mama ištveria, dažniausiai per kitą maitinimą vaikas suvalgo visą porciją, mat pajunta, kad būti alkanam labai nemalonu, ir dar kartą to patirti nesinori. Vaikas turėtų valgyti prie stalo, ne bėgiodamas su kotletu po visus namus, ne sėdėdamas ant grindų su šakute rankoje.
– Sakot, svarbu valgyti prie stalo, bet ne visos šeimos turi pietų stalą. Kai kurios tenkinasi nedideliu kavos staliuku arba visi šeimos nariai valgo kas kur – vienas prie kompiuterio, kitas prie baro.
– Aš laikausi nuomonės, kad šeima turėtų valgyti kartu, prie bendro stalo, mat valgymo – funkcija ne tik prikimšti skrandį. Tai kartu ir bendravimas, visos šeimos ritualas. Vaikui naudinga valgyti prie stalo, nes jis mokosi tai daryti gražiai, nečepsėti, nes stebi, kaip bendrauja tėvai, klausosi, apie ką jie kalbasi valgydami.
Gaila, kad tradicijos valgyti visai šeimai kartu jau tampa atgyvena, nes vaikui tai labai naudinga.
Maitinamas prie stalo vaikas mokosi socialinio elgesio taisyklių. Gaila, kad tradicijos valgyti visai šeimai kartu jau tampa atgyvena, nes vaikui tai labai naudinga. Vienaip vaikas valgo išsitraukęs dešros gabaliuką iš šaldytuvo ir žiūrėdamas televizorių, kitaip atsisėdęs prie stalo. Būtent prie stalo, kur yra ne tik valgoma, bet ir kalbamasi, mažylis mokosi lėčiau kramtyti, o tai kur kas sveikiau, negu greitai ryti maistą.
Manau, kad net ir skanėstus mažylis turėtų valgyti prie stalo – nesvarbu, ar tai obuolys, ledai ar pyrago gabaliukas, nes matydamas maistą ir ramiai jį kramtydamas, suvalgys tiek, kiek jam reikia. Kai vaikas užsiima kita veikla, galvoja apie ją, ne apie užkandį, tikėtina, kad vietoj vieno sausainuko, kurį būtų suvalgęs prie stalo, suvalgys keturis, nes nepajaus, kada pasisotina.
– O jeigu mama gamina tokį maistą, kurio vaikas prašo, – pataikauja jam, tenkina įnorius ar tiesiog pamalonina mažą žmogutį?
– Pamalonina – ir gerai, nes maistas turi teikti malonumą. Kiekvienam mūsų malonu, kai atsiklausiama nuomonės, ką šiandien norėtume suvalgyti. Vaikas – ne išimtis.
Vis dėlto reiktų stebėti, kad mažylio racione netrūktų reikiamų medžiagų, kad nevalgytų vien makaronų ar blynelių su uogiene. Beje, mokslininkai pastebėjo, kad vaikai, kurie pratę valgyti kartu su tėvais prie bendro stalo, valgo net ir jiems mažiau skanų maistą, nes jaučia malonumą kartu su tėvais pabendrauti, pabūti kartu.
