Kaip skamba jų balsai? Kaip atrodo jų dar niekur nepublikuotos istorijos? Iš kur šie herojai semiasi galių kurti?
Aš, vaikų rašytojas Tomas Dirgėla, kviečiu susipažinti su įdomiausiais lietuvių vaikų knygų kūrėjais ir jų balsais per dar niekur nepublikuotas istorijas ir superherojaus anketas.
Kūrybos supergalioms mane įkvepia tiesiog sėdėjimas namie prie savo darbo stalo ir paveikslėlių piešimas niekur neskubant, pasidairant per langą ir klausant muzikos. Anksčiau piešiau sužmogintus daiktus, bet dabar apsistojau ties sužmogintais gyvūnais. Ir galiu užtikrinti, kad visi tie mano gyvūnai yra paprasti eiliniai žmonės. Kurie nepasižymi ypatinga drąsa, kuriems dažnai nesiseka, kurie daro klaidas ir dažnai iš tų klaidų net nepasimoko. Visai kaip ir aš.
Man patinka rašyti ir iliustruoti vaikams, nes nieko geriau daryti nemoku. Kai pabandau įsivaizduoti, ką gi dar galėčiau veikti, mane apima neviltis, nes nesugalvoju beveik nieko. Iš tikrųjų tai aš net nerašau vaikams, o rašau sau. Ir tik kažkokio laimingo atsitiktinumo dėka, mano knygos patinka daliai vaikų. Tikrai ne visiems.
Vieta ir laikas, kai tampu vaikų superherojumi, yra visų pirma mavo galvoje, dažniausiai pasivaikščiojimų po senamiestį metu, kurį be galo mėgstu. Kartais randu galvoje šį tą parašytą ryte, atsibudęs po sapningos nakties, o kartais tiesiog valgant. Būna, kad pradedu galvoje rašyti istorijas tuo metu, kai piešiu iliustracijas prieš tai parašytai istorijai. Belieka tik kurį laisvesnį vakarą prisėsti prie kompiuterio ir viską užrašyt! Vienu metu mano kompiuteryje yra kokios 6 ar 7 pradėtos istorijos, kurias kartas nuo karto vis prisėdu papildyti. Taip nejučia kuri nors viena iš jų būna užbaigta. Yra ir tokių, kurias be jokio gailesčio metu šiukšliadėžėn kaip beviltiškas.
O paskui laukia kur kas ilgesnis darbas. Pradedu piešti iliustracijas prie didelio senoviško medinio stalo. Turiu gana neįprastą, bet labai patogią kėdę, ant kurios prasėdžiu tikrai daug laiko. O ant stalo guli begalė visokių dailininkui reikalingų daikčiukų: pieštukai, teptukai, trintukai, indas su vandeniu, telefonas, liniuotės,dvi ilgos dėžutės dažų, indelis pieštukų drožlėms, aštrus peiliukas, du skirtingo stiprumo akiniai, obuolys (jis labai greitai dingsta), šūsnis knygų, lipni juosta, žirklės, popierinių rankšluosčių ritinėlis ir labai mažas, bet svarbus nuotolinis muzikinio centro pultelis. Jis svarbus todėl, kad piešdamas visada klausau muzikos. Be jos piešti beveik nesigauna, todėl net ir nebandau. Piešiu nuo 10 val. ryto iki 18 val. vakaro.
Vaikystėje mano mylimiausia knyga buvo apie Mikę Pūkuotuką, kurią parašė Alan Alexander Milne.
Knygos vaikams turi slaptų galių, kurios gali padėti nebūti kvailam, pačiam išmokti fantazuoti ir kurti. Ir aš manau, kad knygos gali padėti tapti geresniu žmogum, nors tai tikrai nelabai lengva.
Kai buvau mažas, svajojau greičiau užaugti. Mane labai viliojo būti lėktuvo pilotu, burlaivio vairininku, ledų pardavėju arba elektriku. Turbūt dėl pirmų trijų daug klausimų niekam nekils – kas, būdamas mažas, nesvajoja jais būti? O štai elektriku norėjau būti todėl, kad gimiau ir gyvenau buvusiam dvaro pastate, kuriame mano tėtis ir mama dirbo mokytojais. O ten iš pradžių net nebuvo elektros. Tik kai man jau buvo kokie ketveri, sunkvežimiu atidardėjo tokie dėdės ir pradėjo vesti elektrą. Atvežė iš miško rastų, juos nužievino, iškasė duobes ir įkasė stulpus. Tada sau ant kojų pritvirtino specialius geležinius kablius, odinias diržais prisirišo prie stulpo ir užsikorė į viršų. Beveik kaip beždžionės! Ir taip nuo stulpo prie stulpo, kol atvedė laidus nuo už poros kilometrų esančios elektros transformatorinės iki mūsų namų. Ir mes nuo tada savo namuose turėjome elektrą. Pradžioje vieną lemputę, vėliau visose mokyklos ir mūsų būsto patalpose, dar vėliau radiją ir galiausiai – net televizorių. Tie elektrikai man tada tikrai atrodė kaip superherojai!
Dabar esu didelis ir norėčiau kiek sumažėti, bent kokius 10 cm. Daugiau augti tikrai nenoriu!
Mano naujausias superherojaus žygdarbis yra „Dryžuota istorija“. Ji apie tai, kaip maža zebriukė pametė savo mamą. Ji dairėsi visko, kas bent kiek dryžuota. Juk rodėsi, kad tų dryžuotųjų ne tiek jau ir daug šiam pasaulyje.
Bet paaiškėjo, kad tai ne tokia jau paprasta užduotis, kaip atrodė iš pirmo žvilgsnio. Nes tų dryžuotų dalykų atsirado ganėtinai daug. Įskaitant ir mano dryžuotus marškinius, kurių nuotrauką panaudojau knygos priešlapiams.
O dabar atlieku svarbią misiją, kuri vadinsis „Kalėdos! Kalėdos!“. Jau iš pavadinimo nesunku suprasti, kad tai bus kalėdinė knyga. Ji turėtų pasirodyti rudenį, kaip tik prieš kitas Kalėdas.
Toje knygelėje bus 11 istorijų apie Kalėdas įvairiose šeimose: meškinų, kiškių, ožkų,voverių, žuvų ir net banginių. Nenoriu per anksti atskleisti visko, kas bus toje knygoje, bet galiu užtikrinti, kad bus tikrai daug smulkiai išpaišytų spalvingų iliustracijų!
Net trys dar niekur negirdėtos K.Kasparavičiaus istorijos, skaitomos paties autoriaus!
