Apie tai, kokias didžiausias klaidas darome bendraudami su savo vaikais bei kaip apsunkiname jų tarpusavio santykius, kalbamės su Ogmios mieste įsikūrusios studijos moteriai, mamai, jos vaikui ir šeimai „Vilkės namai“ atstove, lektore, psichologe ir tinklalapio „Mes – tėvai“ autore Ieva Šuipe.
Vaikų santykius lemia tėvų požiūris ir ryšys
Anot specialistės, vaikų tarpusavio santykiams ateityje įtakos turi jų temperamentas, charakterio bruožai, amžiaus skirtumas, lytis bei daugelis kitų dalykų. Tačiau, visgi, tėvų požiūris, auklėjimas, ryšys su vaikais ir jų elgesys lemia daugiausiai. „Kad ir kaip stengtųsi, tėvai galbūt ne visada užaugins savo vaikus geriausiais draugais, tačiau tėvų rankose yra didžiulė galia užauginti vaikus, neturinčius nuoskaudų savo tėvams ir broliui ar sesei už tai, kad jie buvo geresni, labiau mylimi, o aš – nuolat neteisingai baudžiamas, nematomas, už viską atsakingas ir niekam neįdomus“, – pasakoja I.Šuipė.
Jos teigimu, patarimų, kaip tokių dalykų išvengti yra pakankamai daug, bet jų svarbiausias – tvirtas ir pozityvus ryšys tarp tėvų ir vaikų. „Tyrimai rodo, kad jeigu tėvai puoselėja tvirtą ir saugų ryšį su vaikais, tikėtina, kad ir vaikai puoselės teigiamus santykius su broliais, seserimis. Vidinis saugumas, stiprus ryšys tarp vaikų ir tėvų yra tai, kas verčia vaikus stengtis, augti, puoselėti teigiamus santykius su kitais žmonėmis, tame tarpe ir broliais, seserimis. Tam, kad toks ryšys būtų, svarbu, kad tėvai ribas elgesiui nustatytų ne griežta kontrole ir bausmėmis, o reguliuojant elgesį empatiškai, priimant visas vaikų emocijas ir jausmus. Labai svarbu šeimoje matyti kiekvieną vaiką, tokį, koks jis yra, skirti kiekvienam individualaus savo dėmesio ir laiko“, – tikina pašnekovė.
Šiame straipsnyje ji dalinasi keturiomis priežastimis, dėl kurių neretai apsunkiname savo vaikų tarpusavio santykius ir paskatiname konkurenciją bei priešiškus jausmus.
1. Buvimas vieno vaiko pusėje
„Palik sesę ramybėje!“
Anot I.Šuipės, kai tėvai labiau palaiko kažkurį vieną iš vaikų jų konflikto metu, neišvengiamai vaikai patiria neteisybės jausmą – jausmą, lyg vienas iš jų būtų laimėtojas, kitas – pralaimėtojas. „Net jei akivaizdžiai matome, kuris iš vaikų yra kaltas, net jeigu vienam vaikui ketveri, o kitam tik 10 mėnesių, turime stengtis nenuteisti anksčiau laiko. Galiausiai, galbūt tai, ką mes matėme, yra tik konflikto kulminacija ir viskas prasidėjo gerokai anksčiau – vakar, o gal prieš savaitę?“, – teigia specialistė.
2. Vaikų lyginimas tarpusavyje
„Ar gali leisti tau išvalyti dantis ir pastovėti ramiai kaip tavo brolis?“
„Dažnai mes vaikus lyginame automatiškai, to net nepastebėdami. Manome, kad tai yra labai efektyvus būdas motyvuoti vaikus – seserį ar brolį pateikiant kaip pavyzdį. Tačiau vaikai, kurių tėvai juos lygina tarpusavyje ar su kitais (kaimynų, draugų) vaikais, dažniau pešasi. Ir nenuostabu – juk jie žino, ką turi nugalėti, įveikti“, – tikina pašnekovė.
Pasak jos, svarbu tai, kad lyginame ne tik norėdami pabarti, tačiau ir pagirti. Tai ne tik sukelia didžiulį spaudimą gerajam vaikui ir toliau tokiu išlikti, tačiau taip pat skatina seserį ar brolį palikti blogiečio vaidmenyje, nes kitaip nepavyks išlaikyti savo vertingumo tėvų akyse.
„Kokia išeitis? Tiesiog apibūdinti tai, ką matote. Apibūdinti tai, kas jums patinka, kas nepatinka, ko norėtumėte. Svarbu kalbėti tik apie konkretaus vaiko elgesį visiškai neminint jo brolio ar sesers. Juk jei norite pasidžiaugti vaiku, galite tiesiog jam pasakyt: „Kaip tu gražiai susitvarkei kambarį: susidėjai knygutes į lentyną, žaisliukus į dėžes, rūbus į spintą!”, – tikina I.Šuipė.
3. Etikečių klijavimas ir vaidmenų priskyrimas
„Šitas mūsų ramybės įsikūnijimas, o ši – velniūkštė“
Pabandykite prisiminti savo vaikystę. Ar nebuvo jūsų šeimoje kažkuris vaikas tas gabusis? Ar talentingasis? Ar menininkas? O galbūt kažkuris jų buvo sportininkas, o kitas sportui visai negabus? Pasak pašnekovės, jeigu kažkuriam iš vaikų atitenka aiškus vaidmuo, kiti tikrai gali bandyti įrodyti savo galimybes toje srityje, arba atvirkščiai – patys pasidarę išvadas, kad toje srityje niekad neprilygs broliui ar sesei, pasirinkti priešingą veiklą. Be to, nukenčia ir tas talentingasis vaikas, nes jis turi išlaikyti savo talentą, į kiekvieną brolių ar seserų pasiekimą žiūrėdamas kaip į tam tikrą grėsmę jam“, – tikina I.Šuipė.
Anot jos, vaikai net gali lengvai prisiimti šeimos blogiečio vaidmenį, jeigu tėvai nuolat liaupsina, pavyzdžiui, sesę, kad ji geriausia, pavyzdingiausia šeimoje. Juk jei nesi geriausias iš geriausių, gali būti blogiausias iš blogiausių.
Ką gi daryti, kad taip neatsitiktų? Specialistė ragina pajusti skirtumą tarp šių pasakymų:
- „Tu numetei kamuolį beveik taip pat toli, kaip ir brolis!“
- „Oho! Kaip toli tu gali numesti kamuolį!“
Kitas pavojus, pasak specialistės, yra vaidmens priskyrimas dėl vaiko gimimo eiliškumo – vyresnėlis, vidurinėlis, mažylis. „Ne pats gimimo eiliškumas savaime suformuoja tam tikras būdo savybes mūsų vaikuose, o tėvų elgesys, reakcijos, priklausomai nuo vaikų gimimo eiliškumo, t.y. vaiko patirtis būnant vyriausiuoju, viduriniu ar jaunėliu vaiku šeimoje. Turbūt niekam nekyla klausimų, kodėl dažnai būtent vyriausi vaikai yra tokie atsakingi, dažnai perfekcionistai, gal net perdėtai rūpestingi? O ar esate pastebėję, kad kai kuriais atvejais į vaikų nesutarimus reaguojame priklausomai nuo to, kas patys buvome – vyresnėliai ar jaunėliai? Jeigu patys buvome jaunėliai ir nuolat gaudavome į skūrą nuo vyresnio savo brolio, net nepastebėdami galime savo vyresnio vaiko elgesį matyti kaip labiau piktybišką, labiau agresyvų ir automatiškai nuolat ginti jaunėlį. Arba atvirkščiai – jeigu buvome vyresnieji vaikai, kuriuos tėvai nuolat laikė atsakingais dėl peštynių ir bausdavo, galime net to nepastebėdami pernelyg ignoruoti savo vyresnėlio elgesį, kurį iš tikrųjų reikia taisyti“, – tikina I.Šuipė.
Jos teigimu, vyresnėliai ne visuomet turėtų būti tie atsakingieji, o viduriniesiems reiktų skirti daugiau individualaus dėmesio ir pabrėžti jų unikalumą. Tuo tarpu jaunėliams derėtų pasistengti sukurti patirčių, kai jis būtų vyriausias tarp kitų vaikų, dažniau atsižvelgti į jo nuomonę, skirti jam rimtų atsakomybių šeimoje.
4. Neatsižvelgimas į individualius vaiko poreikius bei savybes
Pasak I.Šuipės, dažnai tėvai mano, kad jeigu su vaikais elgsis vienodai ir duos visko po lygiai, tai padės jiems geriau sutarti. Kartais tai pasireiškia nei kalbant apie savo laiką ir dėmesį. Tačiau ar ne per didelį spaudimą sau užsikeliame galvodami, kad kūdikiui ir penkiamečiui reikia vienodai mamos laiko ir dėmesio? Ar tikrai turime pirkti naujus marškinėlius ir jaunėlei sesei, jeigu nupirkome vyresnėlei, kuriai jie reikalingi ruošiantis į mokyklą?
„Vaikams iš mūsų nereikia visko po lygiai, vienodai, o atsižvelgiant į kiekvieno individualius poreikius, konkrečiu metu. Kai tą supranti, natūraliai ateina supratimas, kad kūdikiui mamos laiko ir dėmesio reikia beveik visos paros, kai tuo tarpu penkiamečiui ir valandos užteks. Tačiau svarbu, kad tas penkiametis jaustų ir žinotų, jog jeigu jam reikės mamos laiko ir dėmesio, jis tikrai jį gaus. Labai gerai, jei ta valanda ar net pusė valandos būtų nedalomas laikas – kai mama ar tėtis su juo yra vienu du ir visas tėčio ir mamos dėmesys skirtas tik jam“, – pasakoja specialistė ir priduria, jog tuomet, kai esi mylimas vienodai su visais, susidaro įspūdis, kad esi mylimas mažiau. Kai esi mylimas individualiai, už tai, kad esi išskirtinis, supranti, kad tave myli taip stipriai, kaip to troškai.
