Kartą teko ruošti temą apie mokinių fizinį aktyvumą, ir fizinio lavinimo mokytojai reikalavo mažiausiai trijų, o geriausia – penkių fizinio lavinimo pamokų per savaitę. Nes, pasak jų, tai vienintelės 45 minutės per dieną, kai šiuolaikinis vaikas bent kiek pasijudina – tėvai vaikus ne tik atveža, bet dar ir pasiima iš mokyklos.
Amžiaus, kada galima leisti vieną, niekas neįvardija
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovas Janas Maciejevskis 15min rašė, kad Lietuvos teisės aktai nenustato, kokio amžiaus vaikas jau galėtų be suaugusiojo palydos savarankiškai vykti į mokyklą.
„Tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus ir yra atsakingi už jų auklėjimą bei vystymą, taip pat privalo rūpintis atžalų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu. Taigi tėvai yra atsakingi už vaiko poreikių tenkinimą bei saugumo užtikrinimą. Sprendžiant, ar vaikas gali savarankiškai vykti į mokyklą, grįžti iš jos ir vienas likti namuose, būtina įvertinti vaiko psichologinį pasiruošimą būti be suaugusio asmens priežiūros“, – atsakyme redakcijai rašė J.Maciejevskis.
Būnant viešumoje reikėtų jį mokyti savarankiškumo – nenurodinėti, ką daryti, o leisti spręsti pačiam.
Jo teigimu, jei tėvai užtikrina vaiko saugumą leisdami jį vieną į mokyklą, jie nepažeidžia pareigos tinkamai rūpintis savo vaiku.
„Vis dėlto kiti asmenys, įtarę, kad vaikas, kuris galimai negali bent minimaliai savimi pasirūpinti, vyksta į mokyklą be suaugusio asmens priežiūros ir dėl to gali kilti pavojus vaiko saugumui, gali kreiptis į savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrių.
Jo specialistai apsilankytų vaiko gyvenamojoje vietoje, išsiaiškintų situaciją ir, esant būtinybei, imtųsi priemonių, kad būtų apgintos vaiko teisės bei interesai“, – pabrėžė Vaiko teisių tarnybos prie SADM skyriaus vedėjas.
R.Matonis: vaiko saugumas – svarbiau už spūstis gatvėse
Lietuvos policijos departamento Komunikacijos skyriaus vedėjas Ramūnas Matonis svarstė, jog tėvai turėtų įvertinti kelią iki mokyklos: ar reikia pereiti judrią gatvę, ar yra perėja?
„Nėra amžiaus, nuo kurio galėtumėme pasakyti: „Štai, dabar jau gali drąsiai eiti į mokyklą.“ Svarbu, kiek šeimoje skiriama laiko ir jėgų eismo saugumui, išaiškinimui, kaip elgtis šalia judrios gatvės. Tėvai galėtų patys kelis kartus su vaiku nueiti į mokyklą, stebėti, ar jis žino, ką reiškia šviesoforo signalai, ar laikosi taisyklių – ir tuomet jau leisti jį vieną“, – kalbėjo R.Matonis.
Policijos atstovas pritarė minčiai, kad Lietuvoje įprasta vaikus į mokyklą vežioti ilgai. Kiekvienas, turintis tokią galimybę, renkasi atžalą nuvežti iki durų.
„Bet kokiu atveju vaiko saugumas yra svarbiau nei tos automobilių spūstys, ir kiekvienam tėvui svarbu saugiai nuvežti savo vaiką. Negalime patarti: „Nevežiokite, leiskite jiems eiti patiems.“ O jei po tokio patarimo kas nors nutiks?“ – sakė R.Matonis.
Įdomu tai, kad per pirmąsias rugsėjo savaites neužfiksuota daug eismo įvykių, į kuriuos būtų papuolę vaikai, tačiau juoda dėme buvo pažymėtas penktadienis, rugsėjo 8-oji. Tą rytą vairuotojai panašiu laiku Vilniuje ir Kaune partrenkė tris vaikus, beje, dviem atvejais iš trijų vaikus į mokyklą vedė tėvai. Tokie rytai įbaugina tėvus, nors bendra statistika gerėja.
„Palyginti praėjusius ir šiuos metus, panašu, kad eismo įvykiuose nukentėjusių vaikų yra mažiau“, – sakė policijos atstovas.
Tėvų nerimas persiduoda vaikui
Kalbėkite su vaiku, ką jis darys vienoje ar kitoje situacijoje. Pavyzdžiui, pametei raktus ir mobilusis telefonas išsikrovė. Ką darysi tada? Eisi pas kaimyną ar į parduotuvę?
Vaikų psichologė Milda Karklytė-Palevičienė sako, jog tėvai dažniausiai nori, kad jų vaikai taptų savarankiški, tačiau... visuomet viską suskumba daryti už juos. Taip vieną dieną gali suvokti, kad veži į mokyklą dvyliktoką.
„Daugelyje situacijų yra paprasčiau padaryti už vaiką, nei skirti laiko ir jėgų jį mokyti. Taip žingsnis po žingsnio tėvai užgožia vaiko savarankiškumą, – sako psichologė. – Tačiau negaliu sakyti, kad ir sovietiniais metais buvo gerai: taip, vaikai eidavo į mokyklą po kilometrą, nelabai kas rūpinosi, kaip jie dėl to jaučiasi. Geriausia būtų tarp šių dviejų situacijų rasti viduriuką.“
M.Karklytė-Palevičienė, kaip ir kiti pašnekovai, pripažino, jog nėra konkretaus amžiaus, nuo kurio vaiką būtų galima leisti į mokyklą savarankiškai. Psichologės teigimu, kai kurie vaikai gali drąsiai nueiti ir į priešmokyklinę grupę, ir į darželį.
Čia kyla klausimas, ar tėvai savo elgesiu skatina vaiko savarankiškumą, ar, priešingai – netgi nesąmoningai stengiasi tą dieną, kai vaikas pamojuos ranka ir užvers duris, nustumti kuo toliau.
Ta perdėta globa kartais atsigręžia prieš patį vaiką. Norime apsaugoti jį nuo nesėkmių ir neigiamų emocijų, neva jis nebūtų traumuojamas. Tačiau, jausdamas tėvų nerimą ir neturėdamas galimybės būti savarankiškas, vaikas užauga nepasitikintis savimi.
Pridursiu, kad tėvų nerimas, ta emocija, kad čia kažkas blogo gali nutikti, labai persiduoda vaikui. O kai ateina metas ne tik pačiam nuvykti į mokyklą, bet ir priimti svarbesnius sprendimus – jis jaučia didžiulį stresą“, – kalbėjo M.Karklytė-Palevičienė.
Keblumų kelia ir tai, jog pasirinkęs partnerį iš perdėtos tėvų globos ištrūkęs asmuo reikalauja tokios pat globos ir rūpesčio. Jis tiesiog įpratęs prie nuolatinio šokinėjimo aplink ir kitokių santykių neįsivaizduoja. Kadangi retam norisi pašonėje turėti suaugusį vaiką ir didelę dalį savo laiko skirti rūpinimuisi juo, „mamos sūnelis“ ar „mamos dukrelė“ atstumiami ir neria į dar didesnį nepasitikėjimą savimi.
„Tokiam žmogui sudėtinga ir darbovietėje, nes jis įsivaizduoja, kad turi gauti tobulą darbo vietą ir joje dirbti tuomet, kada norisi“, – šypsosi psichologė.
Elgesys viešumoje – nors trumpam prikąskite liežuvį
Kaip ruošti vaiką savarankiškai kelionei į mokyklą? Psichologė teigė, jog pirmiausia reikia stebėti, ar vaikas orientuojasi viešumoje.
„Ar einant kartu jį reikia nuolat pašaukti: „Ateik pas mane! Ten neik! Prie gatvės pažiūrėk į abi puses!“ Ar jam reikia nuolatinių instrukcijų, ką daryti, ar jis tai suvokia ir vienas? Jei vaikas neturi orientacijos būdamas su suaugusiaisiais, nesaugu bus jį išleisti vieną. Būnant viešumoje reikėtų jį mokyti savarankiškumo – nenurodinėti, ką daryti, o leisti spręsti pačiam“, – sakė M.Karklytė-Palevičienė.
Tos pačios taisyklės galioja ir namuose – kas minutę skambančios komandos tikrai nepadeda tapti savarankiškesniu.
„Turime mokyti vaiką ne tik kaip nueiti į mokyklą ar koks autobusas iki jos veža, tačiau ir to, kaip mes elgiamės vienoje ar kitoje situacijoje. Stebėkite, ar vaikas geba spręsti problemines, konfliktines situacijas. Jei užkluptas tokios situacijos vaikas puola į isteriją, paniką, nežino, ką daryti – dar negalime jo išleisti vieno“, – teigė psichologė.
Problemines situacijas taip pat galima pamokyti spręsti namuose.
„Kalbėkite su vaiku, ką jis darys vienoje ar kitoje situacijoje. Pavyzdžiui, pametei raktus ir mobilusis telefonas išsikrovė. Ką darysi tada? Eisi pas kaimyną ar į parduotuvę? Prieisi prie gatvėje budinčio policininko? Ar vaikas žino savo tikslų adresą? Mokyklos adresą? Ar gali prisistatyti vardu, pavarde? Ar žino tėvų vardus ir pavardes?“ – informaciją, kurią vaikas turi žinoti, vardijo M.Karklytė-Palevičienė.
Hipergloba kenkia asmenybės raidai
Psichologė paragino papasakoti vaikui apie didžiausius galimus pavojus, o su mažesniais leisti jam susidurti pačiam ir iš tos patirties mokytis.
„Kai jau pajuntate, kad galima vaiką išleisti vieną, pamėginkite kelis kartus nuvykti autobusu ar nueiti kartu. Kaip jis elgiasi? Ar autobuse tik sėdi ir laukia, kol mama ar tėtis pasakys, kada išlipti?
Taip, mes turime rūpintis vaikais. Tačiau kartu turime jiems suteikti galimybę veikti pagal jų vidinius poreikius.
Jei taip, šioje srityje reikia dar kartą pakartoti, kaip elgtis. Kai pastebėsite, kad vaikas tam tikrą įgūdį įvaldė – jį išleisti į mokyklą yra saugu. Vaikams to geriau nežinoti, bet kai kurie tėvai pirmosiomis dienomis dar iš tolo stebi, kaip vaikas elgiasi“, – sakė pašnekovė.
Psichologė sako, jog perdėtas rūpinimasis, iškreipiantis vaikų ir tėvų santykius, vadinamas hipergloba. Toks tėvų elgesys netgi gali pavėlinti vaiko brandą.
„Tokie santykiai tikrai labiau kenkia nei duoda naudos. Taip, mes turime rūpintis vaikais. Tačiau kartu turime jiems suteikti galimybę veikti pagal jų vidinius poreikius.
Ateina metas, kai turime pamažu vaiką paleisti arba kažko nepadaryti už jį. Supraskite – savarankiškumo reikia pačiam vaikui – ne jums. Jei jis neįgis šio įgūdžio, ateityje tai tikrai bus kenksminga jo asmenybės raidai“, – pokalbį užbaigė vaikų psichologė Milda Karklytė-Palevičienė.