Editą kalbina tinklaraščio miestomamos.lt įkūrėja Lina Gabrijolavičienė.
– Kuo pasakos skiriasi nuo visų kitų istorijų – gražių knygelių vaikams su šiuolaikiniais pasakojimais?
– Liaudies pasakos buvo sukurtos tuomet, kai žmogaus sąmonė buvo kitokia. Žmogus lygiaverčiai išgyveno du pasaulius – fizinį ir dvasinį, jam abi realybės buvo vienodai tikros. Dabar taip nebėra. Pasakose ir egzistuoja dviguba realybė – fizinė ir metafizinė. Mažų vaikų sąmonė yra kitokia, nei suaugusiųjų – skiriasi mūsų pasaulėjauta, pasaulėvoka, pasaulėžiūra. Jie patys – kaip senųjų laikų žmonės tarp dviejų pasaulių.
Su literatūrinėmis istorijomis yra kiek kitaip – tai yra pasakojimas (ne pasaka) apie gyvenimą, papasakota ir pamatyta ne vaiko, o suaugusiojo akimis. Nors ir bandoma įvilkti į žavingą rūbą, tai yra suaugusiųjų sugalvota ir vaikams primesta kalba. Pagrindinis pavojus yra ironija. Maži vaikai visai nesupranta ironijos. Apskritai humoras yra priemonė atsiriboti nuo kažko, ko negali priimti ar suprasti. Manau, kad humoras yra nuostabu, ir žmonės, jo neturintys, apskritai neturėtų dirbti su vaikais, bet reikia gerai suprasti, kokį humorą priima vaikai.
Augdamas žmogus nuo pat pirmųjų ląstelių atkartoja visos žmonijos vystymosi raidą – jis panašus į vienaląstį, vėliau pirmuonį, roplį, kitus žinduolius. Pažiūrėjus pirmųjų nėštumo savaičių nuotraukas, neįmanoma atskirti žmogaus nuo driežo. Gimęs vaikas ir toliau atkartoja žmonijos sąmonės raidą.
Vienodo siužeto pasakas taip pat turi visos tautos – gali skirtis vardai ar veikiantys gyvūnai, bet pati esmė – ta pati.
Maždaug trejų vaikai įžengia į pasakų pasaulį (iki tol labiau tinka pirštukiniai žaidimai, dainelės) – ir jam pasakos yra būtinos, nes jos nutiesia tiltą tarp vaikų ir suaugusiųjų. Pasakos vaikui kur kas geriau perteikia pasaulio sąrangą, nei galėtume mes, dabartiniai suaugusieji. Dažnai vaikams pasakome kur kas daugiau, nei jie klausia ir nei reikia – atsakydami apie elektromagnetinius laukus, susijungiančius sprematozoidus ir kiaušialąstes sujaukiame jų vaikystės pasaulį.
Sapnuojančios sąmonės žmonės už visų įvykių matė dvasinius reiškinius. Dabar su tokiais reiškiniais, kad ir transformuotais mūsų sąmonės, paprasti žmonės susiduria tik miego metu. Įdomu tai, kad visos pasaulio kultūros vienodai aiškina sapnus – archetipiniai simboliai yra vienodi ir seniesiems Amerikos gyventojams, ir japonams, ir lietuviams. Vienodo siužeto pasakas taip pat turi visos tautos – gali skirtis vardai ar veikiantys gyvūnai, bet pati esmė – ta pati. Nėra tokio siužeto, kuris neatsikartotų kitos tautos pasakose. Pasakų ir sapnų archetipai yra tapatūs. Juos nagrinėjo C.G.Jungas, A.Adleris, feministiniu požiūriu – C.P.Estes knygoje „Bėgančios su vilkais“.
Skirtingai nuo kitų istorijų, pasakos tik labai maža dalimi atspindi socialinius reiškinius, nes jos nagrinėja vidinį žmogaus gyvenimą ir evoliuciją. Žmonijos ir individualaus žmogaus evoliucijos dėsniai ir etapai yra tie patys.
Mažiems vaikams pasakų kalba yra suprantamiausia. Dažną keturmetį, klausantį pasakos, pagauna transas – jo akys žvilga, skruostai parausta, lūpos prasižioja. Jie iškart susilieja, susitapatina – pasakos vyksmas tarsi perkošia juos, vaikai kartoja sekančiojo tariamus garsus. Ir jei vaikas nėra gyvenime matęs lapės ar meškos, jo viduje šie simboliai vis tiek turi atitikmenį. Net tuomet, kai kalbama apie vyžas, akėčias ar kitus dabar nebenaudojamus daiktus, vaikams tai netrukdo – būna, tarsi atvirkščiai, atitraukia nuo buities, panardina į pasakos pasaulį.
– Ar aiškinate vaikams, kas tos vyžos?
– Jei neklausia – ne. Jei paklausia, sakom vyžos – tai tokie batai. Dažniausiai tai daro tik patys vyriausi, jau priešmokyklinukai.
Skirtingo amžiaus vaikams svarbios skirtingos pasakos. Turint keletą, tėvams tenka derintis – gal vieną vakarą skaityti labiau tinkamą vienam, kitą – kitam. Vaikams nuo trejų metų tinka gyvulinės pasakos – tarkim, kaip gyvūnai apsigyveno pirštinėje. Joms būdingas pasikartojimas, ritmas. Nuo ketverių tampa svarbesnis siužetas, o šešiamečiams jau labai svarbu aiški blogio ir gėrio kova. Būtinas yra herojus, kuris vykdo užduotis ir susiduria su sunkumais. Išėjus į mokyklą pasakas keičia fantasy istorijos.
Visi pasakų veikėjai yra simboliniai – vaikams niekada nebūna gaila nušauto vilko, nebent mes, suaugę, pasaką suprimityvinsime ir perkelsime į kitą prasminę plokštumą.
Žmogus auga atkartodamas evoliucijos etapus, tarkim, naujagimis turi visus organus ir jų sistemas, tačiau nei vieno jų forma nėra tokia pati, kokia bus jam suaugus – jie baigia formuotis tik apie septintus gyvenimo metus, vėliau jau tik auga, bet nebekeičia formos.
Iki maždaug trejų metų pagrindinis darbas vyksta centrinėje nervų sistemoje ir stuburo smegenyse. Vėliau, iki kokių penkerių, formuojasi ritminės sistemos – kraujotakos ir kvėpavimo. Jos ir tarpusavyje yra susiderinę – per vieną suaugusiojo įkvėpimą širdis suplaka keturis kartus, kūdikio – dvigubai dažniau.
Kai pasakose yra daug ritmo, besivystančios vaiko sistemos įgauna jėgų dėl rezonavimo. Nuo dainelių, žaidimų, pasakų ima harmoningai funkcionuoti ir kūnas. Po to ateina laikas organams po diafragma – metabolinei sistemai, lyties organams, tuomet tampa aktualios pasakos, kuriose daug veiksmo ir kovos, griovimo ir kūrimo, kuriose herojai tarsi feniksai prisikelia iš pelenų.
– Pasakų fizioterapinis poveikis tikriausiai ypač svarbus neramiems vaikams?
– Ir po ligos, pavargusiems, sergantiems kraujotakos ir kvėpavimo sistemų ligomis (pavyzdžiui, turintiems brochinę astmą) – ritminės pasakos tokius vaikus veikia gydančiai.
Galva yra susijusi su mąstymu ir pojūčiais, krūtinė – su jausmais, ritmu, o metabolinė sistema yra valios namai. Jei tiesiai į kraują suleistume tiesiog sutrinto maisto, žūtume – maistas, kurį suvalgome, pirmiausia yra sugriaunamas, suardomas iki atomų, ir tik iš jų naujai statomos žmogaus ląstelės.
– Čia atsakymas tiems, kurie bijo liaudies pasakų žiaurumų.
– Didelė klaida taikyti tokius pačius kriterijus pasakai ir socialiniam gyvenimui. Visi pasakų veikėjai yra simboliniai – vaikams niekada nebūna gaila nušauto vilko, nebent mes, suaugę, pasaką suprimityvinsime ir perkelsime į kitą prasminę plokštumą. Vaikas tokiu atveju išgyvena didelį sąmyšį: jo kūnas nebežino, kokiame lygmenyje jis turi patirti tokį perkurtą, neva humanizuotą pasakojimą, kurio simboliai paimti iš pasakų, o veiksmas įpintas į šiuolaikinį gyvenimą. O dar – suaugusiųjų moralės supratimas… Vaikas taip išgyvena didžiulę vidinę disharmoniją.
Svarbu tai, kad suaugęs, sekdamas pasaką, kuriasi savo vaizdinius, įsivaizduoja, kaip visa tai vyksta. Ir jei jo fantazijoje tai atrodo kaip siaubo filmas, jam pačiam nuo tų natūralistiškai įsivaizduojamų paleistų žarnų yra baisu, jo vaizdiniai braunasi į vaiko vaizduotę ir jį trikdo. Jei suaugęs nėra laisvas, jam kelia sąmyšį kažkokios pasakos, geriau pasirinkti kitas, nuosaikesnes.
– Pasakų pasirinkimas – visai nepaprastas darbas. Kaip atrasti tikrai tinkamas, neturint labai gilių žinių?
– Aš pirmiausia seku pasakas, kurias prisimenu iš savo vaikystės – man močiutė sekdavo gal kokias penkias, ir jos niekada nenusibosdavo. Su jomis turiu gyvą ryšį, ir jos tapo mano tiesa. Svarbu, kad sekantysis būtų taikoje su pasaka. Priklauso nuo leidimo, bet neperpasakotos, nesutrumpintos ir be pridėtinių moralų brolių Grimų pasakos yra tinkamos vaikams.
Iki septynerių vaiko moto – pasaulis yra geras. Būtent dėl to pasakos būtinai turi baigtis gerai. Žinoma, pasaulyje yra ir negerų dalykų, bet svarbiausia, kad žmonės, šalia kurių vaikas auga, siekia pasaulį padaryti geresnį, rodo gerumo pavyzdį.
– Šeimai skirtuose Holivudo filmuose dažnai tėvams skirti vieni juokeliai, o vaikams – kita siužetinė linija. Gal tai yra suderinama ir pasakose ar istorijose?
– Atrodytų, kad tai viena kitam neprieštarauja, bet vaikai nuo tų dviprasmybių labai sutrinka. Jos yra tiesiog žalojančios – pasakojimai atveria vaiko širdį, jis įsitraukia į juos visas, būna tarsi transe, ir pajunta kažką įsibraunant – kažką, ko negali perdirbti, iš ko kikena ar susižvalgo tėvai. Vaikams suaugusiųjų ironija yra nuodas, jiems suprantamas yra paprastas humoras – kai auklėtoja pasako ne tą žodį ar kas nors paslysta ir nugriūna.
Svarbu yra ne tai, kiek kartų tau gyvenime atleis, o tai, kiek tu sugebėsi atleisti. Pasakos nuolat sako, kaip reikia augti, su kokiomis kliūtimis susidursi, kas yra blogis ir gėris, ir kad pirmiausia visa tai yra tavyje
Pasakose atskleistas kiekvieno žmogaus gyvenimo kelias – augimas: tu keiti pasaulį pirmiausia keisdamas save. Susiduri su vidiniais demonais, drakonais, kauniesi su jais, tam reikia daug drąsos, ištikimybės ir kitų kilnių savybių. Ir staiga šalia visų šių tyrų, skaisčių dalykų atsiranda dviprasmybė, kuri yra tarsi prilipęs purvas. Vaikas nesupranta, kodėl didvyriškumas yra komiškas. To neturi būti, nes lieka įspūdis, kad gerosios savybės – narsa, kilumas, ištikimybė, kantrybė – gali būti pašiepiamos. Tada gali būti drovu net būti herojumi.
Vaikai su tėvais yra labai stipriai susiję – mes turime tarsi keturias virkšteles. Pirmoji, fizinė, nukerpama po gimimo, tuomet atsiskiria mamos ir vaiko kūnai. Per septynerius metus po truputį vaikas įgyja autonomiškas gyvybines jėgas (dėl to, kai mažas vaikas serga, jam yra labai gerai glaustis prie sveikų tėvų, semtis iš jų jėgų) – rytų terminologijoje tai vadinama eterinio kūno atsiskyrimu.
Iki keturiolikos atsiskiria jausmai, jie ima nebepriklausyti nuo artimos aplinkos, tėvai tampa nesuprantami, vaikai jaučiasi tokie besiskiriantys nuo savo aplinkos, kad dažnas klausia, ar jis nėra įsivaikintas. Paskutinė virkštelė – ideologinė, ji nutrūksta iki dvidešimt vienerių. Būtina yra nutraukti šiuos ryšius, kvestionuoti viską, kad susikurtume savo pasaulėžiūrą, autentišką savo mąstymo sistemą.
– Paauglystėje skaitytų pasakų poveikį aš pajutau nelabai seniai. Buvo pakankamai netikėta suvokti, kad be pasakų man, ko gero, būtų buvę gerokai sunkiau.
– Fiziologinis poveikis, apie kurį kalbėjau, tikrai nėra svarbiausia pasakų poveikio dalis. Pasakose yra užkoduoti pasaulio, žmonijos ir individo vystymosi dėsniai. Skirtingose pasakose rodomas kelias spręsti skirtingas problemas – kokį vidinį judesį turiu padaryti, kai atsiduriu tam tikroje situacijoje.
Labai paprastas pavyzdys: nutariu, kad man nepatinka, kad aš rėkiu ant savo vaikų ir noriu tai pakeisti. Viskas, nuo šiandien tampu kitokia – stebiu save, eina valanda po valandos, man visai gerai sekasi. O kitą dieną įvyksta toks skandalas! Susivokiu tik po jo, būna siaubingai gėda, jaučiuosi menka ir niekinga. Tai yra dėsnis – kai nusprendi ką nors keisti, tavęs laukia antpuolis – tave tikrai užpuls, ir tai tikrai kartosis keletą kartų.
Tokių dėsnių, su kuriais susiduriame kasdienybėje, yra daug: kad pasirinkus kelią reikia žiūrėti į tikslą, o ne dairytis atgal, skirti jėgas judėjimui pirmyn, o ne kaltininimams ir nuoskaudoms; kad svarbu yra ne tai, kiek kartų tau gyvenime atleis, o tai, kiek tu sugebėsi atleisti.
Pasakos nuolat sako, kaip reikia augti, su kokiomis kliūtimis susidursi, kas yra blogis ir gėris, ir kad pirmiausia visa tai yra tavyje. Visi pasakos herojai yra tavo paties vidinės dalys. Tai yra pats svarbiausias dalykas – pasakose, kaip ir sapnuose, visi veikėjai yra žmogaus vidinės situacijos atspindys.
– Visi karalaičiai, karalaitės, treti broliai kvailiai, pamotės, podukros, žirgai, slibinai ir ereliai?
– Jau C.G.Jungas sakė, kad karalaitė pasakose yra mūsų siela, o ji sudaryta iš mūsų mąstymo, jausmų ir valios. Jos pasakoje gali būti išskaidytos – tarkim, mąstymo simbolis gali būti erelis, kuris padeda karalaitei pasiekti stiklo kalno viršūnę, gulbė – tai tyri jausmai, žirgas gali simbolizuoti valią.
Kai karalaitė susituokia su jaunikaičiu, tai reiškia, kad siela susijungia su aukščiausiuoju pradu.
– Neseniai išleista knyga vaikams „Good Night Stories For Rebel Girls“, kurioje surinktos šimto sėkmingų moterų istorijos. Jos reklama grindžiama faktu, kad pasakose dauguma herojų yra vyrai, kad jose moterys be vyro ir santuokos negali gyventi visaverčio gyvenimo ir kad taip mergaitės nemato pakankamai įkvepiančių pavyzdžių.
– Pasakos vienodai tinka ir vyrams, ir moterims, nepriklausomai nuo to, kas yra pagrindinis veikėjas, nes mūsų siela neturi lyties. Primityvu traktuoti pasakas kaip lyčių santykių atspindį. Jos – bendražmogiškas reiškinys. Norint pateikti mergaitėms įkvepiančių moterų istorijas, kurių dabar sparčiai daugėja, svarbu tiesiog nepainioti socialinės ir dvasinės plotmės. Iš feminizmo pozicijų subtiliai ir giliai pasakas tyrinėjo C.P.Estes.
Vaikai apskritai kitaip suvokia savo lytį (jei nėra nelaiku pernelyg intelektualiai supažindinami su anatomine žmonių sandara) – daug kartų esu mačiusi mergaites, kurios bando šlapintis stovėdamos ir nesupranta, kodėl jų geriausiam draugui tai pavyksta, o joms – ne. Ir pasakose vaikai identifikuojasi ne tik su savo lyties herojumi.
„Pelenė“, panaudota kaip socialinės neteisybės iliustracija toje reklamoje, yra senoji pasaka – ji tris kartus bando pakeisti savo aplinką, apsivalyti, susijungti su princu, susiduria su daug apribojimų, turi tikslą pasiekti sumanumu, drąsa, iki tol nenaudotų savybių pagalba.
– Tai, ką žmogus atranda pats, jam turi kur kas didesnę vertę nei kitų atskleistos įžvalgos. Gal ir su pasakomis taip pat – labiau verta jas tiesiog skaityti ir klausyti, nei gilintis į kitų siūlomus aiškinimus?
– Dirbu auklėtoja jau beveik trisdešimt metų, pasakas dažnai seku tas pačias, ir būna, kad atrandu visai naujas prasmes, naujas inspiracijas. Gerai sužinoti patį principą, simbolių abėcėlę, o toliau – pasakos yra daugiasluoksnės, ir kuo gilesnė žmogaus dvasinė patirtis, tuo daugiau prasmių jis geba įžvelgti. Ir galima vis atrasti nauja, patyrus kažką svarbaus gyvenime.
Yra klinikos, kurios pasakas naudoja kaip terapiją suaugusiems žmonėms, nes gebėjimas pasinerti į transinę būseną, klausant pasakos, gali išlikti. Tai harmonizuoja, gali padėti rasti inspiraciją, kaip tvarkytis su savo gyvenimo situacija.
Žmogaus raidoje yra pasikartojimų – tai, kas mums buvo svarbu iki septynerių, vėl tampa aktualu tarp 35-erių ir 42-ejų, tad ir gydantis pasakų poveikis vėl tampa ypač stiprus.
Liepos 7–9 dienomis pasakų festivalyje šeimoms Edita Kuliavaitė ves paskaitas apie pasakų magiją, simbolius, jų reikšmę ir kaip jas sekti. Festivalio programa ir išsamesnė informacija – zalciasalis.lt
