Apie tai ji pasakojo pokalbyje su tinklalaidės „Kalba mamos“ kūrėja, žurnaliste Marija Keršanskiene, tęsiančia pokalbių ciklą apie nėštumą, gimdymą ir pogimdyminę priežiūrą skirtingose pasaulio šalyse. Šie pokalbiai, pasak Marijos, kviečia ne tik susipažinti su nėštumo priežiūra, gimdymu ir pogimdyminėmis paslaugomis įvairiose užsienio šalyse. Jie – taip pat ir kvietimas diskutuoti, ką reikėtų keisti, tobulinti šioje srityje Lietuvoje, siekiant ne tik mediciniškai, bet ir emociškai saugaus gimdymo sąlygų.
Pas gydytoją – po 2 dienų, o ne 2 mėnesių
Į naują šalį Aistė atvyko jau besilaukdama kūdikio. Tad greta įsikūrimo rūpesčių teko iškart pradėti domėtis ir nėščiųjų priežiūros bei gimdymo tvarka.
„Gyvenome netoli universitetinės Bazelio ligoninės, tad pirmiausia nuėjome į viešą paskaitą anglų kalba – kursus būsimiems tėvams, kurie norėtų gimdyti šioje ligoninėje. Užsiregistravusi poliklinikoje vizito pas gydytoją sulaukiau vos po dviejų dienų. Lietuvoje, sužinojusi, kad esu nėščia, pas akušerę nebūčiau spėjusi į pirmą ultragarsą, t.y. iki 14-os savaičių – tokios buvo eilės. Tad Lietuvoje pasitvirtinti nėštumo nuėjau privačiai – nėštumas buvo 6–7 savaičių. Po poros savaičių patekau pas šeimos gydytoją, kuri pasakė, kad neprižiūri nėštumų, teko eiti į polikliniką. Ten turėjo vizitą tik 15-ą savaitę, t.y. už dviejų mėnesių. O Šveicarijoje sako: „Gerai, už dviejų dienų tau vizitas“, – apie nuostabą sukėlusį pirmąjį dalyką pasakojo Šveicarijoje kūdikio sulaukusi Aistė.
Anot jos, visa nėščiosios priežiūra ten vyko labai greitai. „Nors mes turėjome privatų draudimą, ligoninė iš karto to nesuprato. Ten nėštumas ir moters bei kūdikio priežiūra po gimdymo visiems legaliai šalyje gyvenantiems priklauso nemokamai. Susigaudę, kad aš turiu privatų draudimą, mano nėštumą prižiūrėti pavedė centro vadovei – profesorei. Tačiau aš neturėjau jokių priekaištų ir paprastoje poliklinikoje, kur dirba gydytojai rezidentai ir akušeriai“, – teigė lietuvė, ji pridūrė, jog stebino galimybė greit gauti visą reikalingą pagalbą ir konsultacijas.
„Lietuvoje patekus pas gydytojus irgi viskas gerai. Bet kol prasimuši pas juos... Nors aš pati esu gydytoja. Žinoma, jeigu nori nemokamos nėštumo priežiūros, o ne konsultuotis privačiai. Lietuvoje, jeigu neini „per aplinkui“, o kreipiesi į registratūrą, pas gydytoją dėl nėštumo patvirtinimo papuoli maždaug jo viduryje“, – pastebėjo „Kalba mamos“ pašnekovė.
Aistės nėštumas buvo sklandus, tačiau prireikė ir papildomos pagalbos, pvz., dėl geležies trūkumo. Ši patirtis ir vėl buvo teigiama: pasak moters lašelinė buvo sulašinta procedūriniame kabinete – nuo vizito pas gydytoją, paskyrusią reikalingą preparatą, iki procedūros buvo praėjusios vos dvi dienos.
„Ten viskas, ko tau reikia, yra čia ir dabar. Aišku, Šveicarija yra labai brangi šalis. Bet priežiūra yra noro reikalas“, – lygindama Lietuvą su Šveicarija kalbėjo Aistė.
-
Kolumbijoje ir Lietuvoje gimdžiusi Austėja palygino paslaugas: sprendimą, ar skatinti gimdymą, nulemia draudimas
-
Gimdymo kambariai: ar tai taps legalia alternatyva šeimoms, svajojančioms apie gimdymą namuose?
-
Patogų gyvenimą Vilniuje gausi šeima iškeitė į vienkiemį: turime ežerą, upę ir mišką – jausmas, kad grįžome namo
Šeimos patarėjos, galinčios padaryti akupunktūrą
Kai kurie sveikatos sistemos dalykai atvykus į svečią šalį yra sunkiai suprantami. Tačiau, anot Aistės, Šveicarijoje net ir problemos sprendžiamos greit. „Kadangi į Šveicariją atvykau antroje nėštumo pusėje, iš pradžių kilo sunkumų susirasti į namus ateinančią akušerę (kuri skiriama nėštumo laikotarpiu). Man pasakė: „Susirask akušerę.“ O kur ieškoti?“ – juokiasi Aistė. – Tačiau ir čia buvo išeitis, nes yra tokie tėvų konsultantai. Parašiusi į vieną jų centrą gavau nuorodą į puslapį, kuriame surašyti akušeriai. Jie laisvai samdomi, galima asmeniškai susisiekti ir susitarti. Šie akušeriai skiriasi nuo dirbančių ligoninėje. Bendruomeniniai akušeriai nepriima gimdymų, jie turi papildomą paruošimą – socialinį.“
Pasak Šveicarijoje gimdžiusios moters, šios šalies sveikatos sistemoje dirbantys specialistai mokosi įvairių dalykų. „Jie praeina labai didelius mokymus, laiko daug egzaminų. Jeigu esi sveikatos priežiūros specialistas Šveicarijoje, vadinasi, atitinki labai aukštus reikalavimus“, – pabrėžė lietuvė.
Aistės teigimu, Lietuvoje bendruomeninių akušerių atitikmens kol kas nėra. „Šveicarijoje šios akušerės moka be galo daug dalykų: jos moka akupunktūrą, pilatesą, masažą, turi osteopatijos žinių. T.y. jos turi ne tik įprastą medicininį išsilavinimą, bet ir krūvą alternatyvios medicinos dalykų“, – pasakojo moteris.
Ji pridūrė, jog Šveicarijoje apskritai tai populiaru: „Ant kiekvieno kampo tu gali rasti hiropraktiko, osteopatijos specialisto kabinetą.“
Su tėvų konsultantų pagalba susiradusi bendruomeninę akušerę Aistė pirmojo jos vizito į namus sulaukė dar prieš gimdymą. „Gal buvo 35 nėštumo savaitė ir ta mergina, Liucija, atėjo į namus apsitarti, pažiūrėti, ką mes turime, kaip įsirengėme namus. Jos tikslas buvo patarti. Žinoma, šeimų visokių yra – Šveicarijoje labai daug imigrantų, kurie atvykę iš visai kitokios vaikų auginimo kultūros. Tačiau akušeriai pataria labai subtiliai. Pvz., mes turėjome lovytę, tai Liucija mums patarė: „Gal reikėtų ją prisistumti prie lovos? Tau bus žymiai patogiau.“ – pasakojo Aistė.
Bendruomeninių akušerių apsilankymai prieš ir po gimdymo kompensuojami valstybės: 16 vizitų, jei moteris pagimdė pirmąjį kūdikį, 10 – jei vaikelis nebe pirmas. Pasirinkti akušerę nėra privaloma, tačiau, anot Aistės, šveicarams tai – natūralus dalykas: „Maždaug kaip tu pasirenki ligoninę, kur gimdysi, taip ir akušerę.“
Aistės teigimu, šių akušerių tikslas – padėti kūdikio laukiančiai šeimai, tačiau kartu ir informuoti valstybės institucijas, jei šeimai reikia vienokios ar kitokios pagalbos. Tiesa, šeima turi teisę susitarti, kad akušerė juos lankys mažiau nei 16 (ar 10) kartų.
Pasak lietuvės, su akušere galima susitarti ir dėl įvairių paslaugų. Reikalui esant ji gali padėti pasiruošti gimdymui. „O man, pavyzdžiui, ji darė akupunktūrą. Lietuvoje pasakyti, kad medikas darosi akupunktūrą, kažkaip nelabai (juokiasi – 15min past.), bet ten pagalvojau: „O ką aš prarasiu?“. Ir man labai patiko. Kas savaitę ateidama ir darydama akupunktūrą ji tapo gera mano drauge. Manau, jų toks ir yra tikslas – tapti šeimos drauge, kuri neinvazyviai padeda“, – kalbėjo Aistė.
Reguliarūs akušerės vizitai jai padėjo ramiau laukti gimdymo, taip pat – pasiruošti psichologiškai jam. Susisiekti su ja Aistė sako galėjusi bet kada – į visus kilusius klausimus paskirta akušerė atsakydavo per mobilią programėlę.
„Norėjau, kad viskas vyktų kuo natūraliau“
Pasak Aistės, dabartinė Lietuvos akušerijos ir ginekologijos sistema yra paremta Šveicarijos modeliu, o daug dalykų (nuo gimdymo palatų įrengimo iki mokymų specialistams) buvo finansuoti Šveicarijos lėšomis. „Todėl man tikrai keista, kai skaitau moterų komentarus ir patirtis, kai jos sako, kad bijo gimdyti Vilniuje, nes tegali gimdyti gulėdamos ant nugaros. Ta prasme, jos yra priverstos“, – kalbėjo iš Šveicarijos į Lietuvą sugrįžusi medikė.
Kalbėdama apie savo gimdymą Šveicarijoje, Bazelio universitetinėje ligoninėje, ji neslėpė, jog prieš dešimt metų situacija joje taip pat nebuvo gera. Tačiau viskas pasikeitė atėjus dirbti naujai vadovei.
„Mano patirtis ten buvo 10 iš 10 balų. Apie gimdymo planą nebuvau nieko girdėjusi, bet gavau patarimą – parašyti taip, kaip įsivaizduoju savo gimdymą. Parašiau, kad norėčiau iškart po gimdymo, kad vaikelis būtų paguldytas ant manęs ir kad viskas kuo natūraliau būtų. Atėjus į gimdymo namus, akušerė paklausė, gal norėčiau gimdyti vandenyje? Aš nežinojau, ko noriu (juokiasi), bet sutikau. Įsiminė labai švelnus priėmimas. Aplinka jauki, pritamsinta, vėsi“, – pasakojo Aistė, prisiminusi, kad tą liepą Šveicarijoje buvo karšta – 34–37 laipsniai šilumos.
Nuo pirmųjų sąrėmių praėjus 12 valandų ji pateko į gimdyklą. „Mano gimdymas buvo kitoks: paprastai sąrėmiai intensyvėja, o man taip nebuvo. Gimdymą priėmė už mane jaunesnė akušerė, dėl kurios iš pradžių nerimavau. Bet ji buvo tokia nuostabi!“, – svarstė Šveicarijoje gimdžiusi Aistė.
Ji pasakojo, kad viso gimdymo metu jautė didelį akušerės palaikymą. Sveikatos specialistė ją gyrė, skatino. „Buvo tarsi asmeninė trenerė. Bet man norėjosi tylos, nesinorėjo, kad kalbėtų. Mano vyras vis bandė kažką sakyti, o aš prašiau: „Patylėk“, – šypsodamasi prisiminimais iš gimdymo dalinosi Aistė.
Ligoninėje, kurioje gimdė, gimdymo palatos – didžiulės, maždaug 40 kv. metrų. Joje – didžiulė vonia, atskiras dušas, lova, stalas su priemonėmis. „Į ligoninę gimdyvei nieko nereikia atsivežti – net higienos priemonės yra duše ir tualete“, – sakė Aistė.
Naujagimio ji sulaukė vonioje. Apie gimdymą vandenyje iš pradžių negalvojusi Aistė dabar sako neabejojanti – jai tai labai tiko.
„Pamenu, įlipu į vonią ir man duoda tokią plūduriuojančią pagalvę. Aš nukrentu į ją ir tiesiog plūduriuoju...Tarp tų sąrėmių vos neužmiegu. Aš galvoju, jei ne vanduo, aš turbūt būčiau neištvėrusi. Aš tiesiog išskrisdavau. Tarp sąrėmių akušerė pamasažuodavo man nugarą – ji žinojo, kur tai daryti“, – pasakojo lietuvė.
Po įlipimo į vonią gimdos kaklelis pilnai atsivėrė ir prasidėjo paskutinis gimdymo etapas. Jame prie akušerės prisijungė gydytoja akušerė-ginekologė. „Bet ji nieko nedarė, viską darė mano akušerė. Ji dvi valandas sekė mano ir kūdikio būseną, įkišusi rankas į vandenį. Aš visą laiką buvau ant keturių vonioje. Kartais apsisukdavau vandenyje pusiau ant nugaros. Kadangi vonia speciali, pritaikyta gimdymui, joje galėjai būti kaip tau norisi – visaip“, – kalbėjo moteris ir pridūrė, kad pasisekė, jog buvo tiek akušerių, kiek vyko gimdymų. Taigi, akušerė galėjo visą laiką būti su ja.
Susitikimo su vaikeliu momentą Aistė prisimena kaip labai sakralų. „Jis gimė 19.37 val. visiškoje tyloje į vandenį. Vakarėjant. Buvo tikrai sakralu. Man davė jį užsidėti iškart ant krūtinės. Virkštelės nenukirpo iškart, nors manęs anksčiau klausė (Šveicarijoje galima susirinkti savo vaiko kamienines ląsteles – ligoninė saugo jas nemokamai). Išlaukėme, kol nebepulsavo, tada nukirpome. Tuomet naujagimį davė vyrui, kad aš galėčiau išlipti iš vonios. Mane nupylė vandeniu ir leido nusivalyti ir atsigulti – tada jau man uždėjo ant krūtinės. Man regis, kad vyrui tai irgi buvo nuostabi patirtis“, – apie pirmas minutes po gimdymo pasakojo lietuvė.
Skirtingai nei Lietuvoje, kur dažniausiai tik ką gimęs vaikas iškart matuojamas, sveriamas, įvertinamas pagal APGAR skalę, Šveicarijoje naujagimis dviem valandom paliekamas su tėvais. „Niekas nelindo, nematavo, nesvėrė, jokių sauskelnių nekeitė – nieko. Paliko mus trise vienus. Pas mus dažniausiai būna, kad personalas reguliuoja visam tam vyksmui...“ – sakė Aistė.
Medicinos studijas Lietuvoje baigusi moteris atvira: Lietuvoje medicinos sistema labiau orientuota į personalą, o ne pacientus. Tai atsispindi ir gimdymuose. Tuo metu Šveicarijoje medicina orientuota į paciento patirtis ir poreikius.
„Aš manau, kad mes ir Lietuvoje turime tokių pat jaunų motyvuotų akušerių, medikų, kurie galbūt bijo kažkaip kitaip pasielgti...“ – svarstė pati medicinos mokslus baigusi, o šiuo metu kūdikį auginanti lietuvė.
Apie tai, kokią nemokamą pagalbą Šveicarijoje gauna gimdyvė ligoninėje ir namuose, galite išgirsti išklausę visą „Kalba mamos“ įrašą. Jį rasite čia arba tapę „Kalba mamos“ prenumeratoriais.
