– Ar tapti daugiavaike mama buvo jūsų sąmoningas pasirinkimas?
– Jei pati planuočiau, vaikų turbūt neturėčiau nė vieno. Iš tiesų, norėjau turėti vaikų, tačiau visada buvau aktyvi profesinėje veikloje, nuolat turėjau dar nepabaigtą ar ką tik pradėtą projektą, todėl, žiūrint racionalaus žmogaus akimis, vaikams vis nebūtų laiko. Arba reikia namą statyti, arba butą įrenginėti, arba dar karjerą padaryti, daugiau pinigų uždirbti, kažkur nuvažiuoti. Kai tu jaunas žmogus, mažai ragauta, mažai patirta, mažai uždirbta, natūralu, kad visko norisi ir labai didelis alkis išoriniams dalykams.
Kai gimė pirmas sūnus, jau buvau baigusi studijas ir turėjau pusantrų metų stažą. Tai man leido po pusmečio vėl grįžti į darbo rinką, todėl nepajutau atotrūkio, kad kai turi vaiką, tampi nebereikalinga. Gavau pasiūlymą pereiti į spaudą ir jį priėmiau. Tai buvo pirmas Lietuvoje franšizinis leidinys, daromas su skandinavų leidyklų franšize, ir tai man buvo galimybė pereiti dirbti į tarptautinės leidybos lygą.
Daug kam atrodė, kad mano gyvenimas tobulai sustyguotas, tačiau turiu prisipažinti, kad vaikas buvo neplanuotas, be to, kai turi didžiulę paskolą ir esi laisvai samdomas specialistas, nerimo dozė buvo didelė.
Antras vaikas gimė, kai baigiau karjerą mėnraštyje „Katalikų pasaulis“. Tuomet perėjau prie individualios veiklos. Daug kam, žiūrint iš šalies, atrodė, kad mano gyvenimas tobulai suplanuotas ir sustyguotas, tačiau turiu prisipažinti, kad vaikas buvo neplanuotas, be to, kai turi didžiulę paskolą ir esi laisvai samdomas specialistas, kuris gali uždirbti labai daug arba gali neuždirbti nieko, nerimo dozė buvo didelė.
Tačiau, laimė, tuomet jau buvo internetas, kuris sudarė galimybę dirbti iš namų. 1996 m. apie tokias galimybes net svajoti negalėjau. Atsimenu, kai sirgdavo mano pirmas sūnus, o namuose turėjau tik trūkčiojantį mobilų ryšį ir laidinį telefoną, tekstus užsirašinėdavau ranka, kad redakcijoje juos susivesčiau į kompiuterį.
Taigi naujieji laikai man leido derinti motinystę ir profesinę veiklą. Ir dabar, nors jau dvejus metus esu savo verslo savininkė, oficialaus biuro neturiu, nes jo nereikia.
– Kokia jūsų šeimos kasdienė rutina šiandien?
– Šiandien vyriausias sūnus jau gyvena savarankiškai, jam dvidešimt dveji, mažesnieji yra dvylikos, devynerių ir mažiausiam tuoj bus aštuoneri. Po skyrybų su vaikų tėvu mėnesį jie gyvena su manimi, mėnesį – su tėvu. Ši tvarka visus tenkina, kadangi nėra blaškymosi, kuris buvo, kai bandėme keistis vaikų priežiūra kas savaitę.
Be to, tai leidžia planuoti ir šeimos rutiną. Mes mėgstame įvairias pažintines išvykas ir mielai keliaujame po Lietuvą su vaikais. Kai namuose vaikai, daugiau dėmesio skiriama jiems, kai jie pas tėvą, daugiau susitelkiu į darbą ir kūrybą, pagaliau, galime su vyru išvykti kur nors toliau, važiuojame į parodas, lankome klientus, mecenatus.
– Taigi, kaip sakoma, žmogus planuoja, o Dievas juokiasi?
– Ketvirtą kartą pastojau vartodama kontraceptikus. Buvo parašyta, kad jei pavėluoji trimis valandomis išgerti tabletę, gali nelikti apsaugos. Tačiau trys vaikai ir darbas – pakankamas krūvis, kad kažką pamirštum ar pramiegotum.
Taigi iš pradžių nėštumo faktas man teikė mažai džiugesio, kita vertus, tai buvo šansas susilaukti sveiko vaiko, kadangi abiejų mūsų amžius jau buvo ant ribos. Pasitarėme: jei genetiniai tyrimai parodys apsigimimą, mes nesijautėme su vyru galintys tokių problemų prisiimti. Tačiau tyrimai buvo geri, ir tai buvo sūnus, kurio nevalingai gal laukėme.
Buvo ir miegojimo ten, kur tik gauni prisėsti, bet žinojau, kad turiu susiimti, nes jeigu tik pradėsiu savęs gailėti, kas labai patogu, nieko ir nebus. Todėl sakydavau sau – dar truputuką.
Aišku, pametinukus auginti sunku: vieną padedi į lovytę, kitą jau tenka imti ant rankyčių, vieną pamigdei, kitas atsibudo. Nepaisant to, aš visą laiką dirbau.
Viena vertus, tai buvo ir finansinis poreikis, kita vertus, supratau, kad jeigu dabar iškrisiu iš rinkos, į ją sugrįžti po metų ar dvejų bus velniškai sunku. Atsisakiau tik bent kiek matomo socialinio gyvenimo, kol vaikai paaugs. Daugiau laiko su jais leisdavau smėlio dėžėje ar prie upės lesindama antis, nei bendraudama su verslininkais ar kolegomis.
Tiesiog jutau, kad tas vaikystės trapumas labai laikinas. Ir tiems pirštukams, kurie į tave įsikabina, tavęs reikės gal tik iki mokyklos. Man norėjosi patirti tas vaikystės akimirkas, nors kartais fiziškai jos buvo labai sunkios. Atsimenu, mažyčiai labai mėgdavo suptis ant sūpynių, ir man reikėjo suptis su jais.
Po to dar dvejus–trejus metus negalėjau žiūrėti į kitus besisupančius vaikus, buvau „nusisupusi“ iki pykinimo. Buvo ir miegojimo ten, kur tik gauni prisėsti, bet žinojau, kad turiu susiimti, nes jeigu tik pradėsiu savęs gailėti, kas labai patogu, nieko ir nebus. Todėl sakydavau sau – dar truputuką, dar bent vieną sekundę išgyventi kuo kokybiškiau, dar vieną pasisupimą skirti vaikui, nes tai baigtinis laikas, kurį mes būsime kartu.
Taigi motinystei sąmoningai atidaviau apie 10 metų, prislopinusi savo profesines ambicijas, kad galėčiau sudėti į savo vaikus tai, kas man atrodė svarbu.
– Kokią vietą jūsų vertybių skalėje užima vaikai?
– Tuo periodu vaikai man buvo svarbiausi, ir gal tai buvo viena iš mano komunikacijos klaidų, kad vaikų tėvui nesugebėjau to paaiškinti, jog šiuo metu turime dėti kaip tėvai daugiau į vaikus nei vienas į kitą. Tai ir lėmė mūsų išsiskyrimą.
Mano pozicija, kad vaikai mums nepriklauso. Mes tik laidininkai, per kuriuos jie ateina į šitą žemę ir aš labai džiaugiuosi, kad man buvo patikėta tapti šių keturių žmonių mama.
Tačiau mano pozicija visada buvo, kad vaikai mums nepriklauso. Mes tik laidininkai, per kuriuos jie ateina į šitą žemę, ir aš labai džiaugiuosi, kad man buvo patikėta tapti šių keturių žmonių mama, bet jie jokiu būdu nėra mano nuosavybė.
Aš manau, kad žmogus yra save formuojanti būtybė, ir mes visi iš savęs galime padaryti, ką norime. Todėl ir su vaikais bendraudama jiems neprimetu savo neišpildytų vilčių, lūkesčių, matymų. Mano tikslas – jiems parodyti, kokios yra mano vertybės, bet nusilipdyti galutinį variantą kiekvienam iš jų palieku pačiam, nes aš tikrai nežinau, kuo jie nori būti.
Įsikišu tik tada, kai matau, kad laukia jau rimtos klaidos su rimtais padariniais, o visa kita gali būti. Žmogus turi klysti. Tik klaidų ir bandymų keliu mus susikuriame adekvatesnį supratimą apie mus supantį pasaulį. Aš tik stengiuosi parodyti vietas, kur klysti tikrai nereikėtų.
– Vadinasi, nesate griežta mama?
– Esu griežta mama dėl tvarkos. Pati esu disciplinuota ir vertinu discipliną kituose. Jos labai pasigendu dabartiniame jaunime. Turbūt dabar kalbu kaip sena boba, bet ateina karta, kuri yra žiauriai pasimetusi, nesusivokusi, ką apskritai gyvenime norėtų veikti, nors patys jau sukūrę šeimas ir turi vaikų. Iš šio gyvenimo norėti tik naujo buto ir naujos mašinos, mano galva, yra pernelyg mažai, nes šis gyvenimas gali duoti labai daug. Todėl man norisi vaikams parodyti, kad ne materialiniai dalykai daro mus gerais žmonėmis.
Aš manau, kad rutina, nusistovėjęs dienos ritmas, metų ritmas, gebėjimas suformuluoti sau uždavinį ir numatyti kelią, kaip iki jo nueisi, yra svarbu. Man svarbu, kad vaikai žinotų: jeigu tu ryte atsikėlęs nepasiklosi lovos, o tavo visa diena bus sujaukta ir grįžęs namo rasi dar ir sujauktą lovą, tikrai bus labai liūdna ir kai kuriais atvejais norėsis emigruoti ar nusišauti.
Tačiau jei iš ryto turi įprotį pasikloti lovą, net jei tavo visa diena bus sujaukta, suknista ir šiaip niekam tikusi, namuose tavęs lauks bent vienas stabiliai geras daiktas – paklota tavo lova, kaip stabilumo garantas, kaip ramstis. Man norisi būti tuo žmogumi, pas kurį vaikai visada gali sugrįžti, kad ir kas jų gyvenime nutiktų.
– Po skyrybų su vaikų tėvu šiandien džiaugiatės nauja šeimine laime. Kaip gyvenime atsirado antras vyras?
– Mūsų meilės istorija – klasika, pagal kurią kuria filmus. Iš tiesų, vienas kito gyvenime atsiradome labai anksti. Man buvo šešiolika, jam – septyniolika. Susipažinome vasaros stovykloje Lenkijoje. Tas kelias savaites mes labai gražiai, intelektualiai jaunuoliškai bendravome. Mane žavėjo Vyto pasakojimai. Jis buvo iš menininkų šeimos, vilnietis. Tai, ką jis pasakodavo, man buvo labai artima, nes ir mano pačios mama – kultūros darbuotoja, tačiau mano miestelyje nebuvo tokio kultūros lygio kaip Vilniuje.
Kai po mokyklos baigimo atvykau mokytis į Vilnių, vieną sykį buvome susitikę, bet prasidėjo neramūs laikai. Tuo metu vaikinus dar gaudydavo į sovietų armiją, ypač Sausio įvykių kontekste, todėl Vytautas negyveno savo namuose, susisiekti buvo sunku, nes nebuvo dar ir mobiliųjų telefonų.
Taigi mes tiesiog prasilenkėme mieste. Be to, studijos man atvėrė naujas veiklas, naują draugų ratą, mūsų bendravimas nutrūko. Mes buvome pažįstami, ir tiek. Vėliau, kai jau dirbau žurnaluose, ir mano nuotraukos buvo paplitusios, jis skaitydavo apie mane, manydamas, kad jo neprisimenu, o aš matydavau jį per televiziją galvodama tą patį. Pasirodo, mano redakcija buvo viename kvartalo gale, o jo namai – kitame, bet mes nesusitikdavome.
– Taigi kas jus suvedė iš naujo?
– Susitikome tik prieš gerų pusantrų metų. Šiek tiek padėjo „Facebook'as“, kuris mus iš naujo suvedė, tačiau labiausiai suvedė verslas. Dirbdama su mamų verslumo skatinimu, susipažinau su moterimi, kuri siuva drabužius iš drobės, ant kurios perkelia lietuvių autorių kūrinius. Man kilo mintis, kad galėtų būti tinkami Vytauto darbai. Be to, turėjau slaptą sumanymą, kad už šį tarpininkavimą gausiu suknelę.
Kai po trijų savaičių Vytas paprašė pagalvoti, aš žinojau, kad iš tiesų galvoti apie ką neturiu.
Susitikome su Vytautu, kad paaiškinčiau, kaip tai techniškai vyksta ir kokią naudą iš to jis gali turėti. Atėjau dalykinio pokalbio, kuris mano dienotvarkėje buvo suplanuotas paskutinis, gal jau šeštas, ir aš svajojau, kad jį pabaigusi grįšiu namo miegoti, nes buvau visiškai nusikalusi. Tačiau įvyko atpažinimas, mes atpažinome vienas kitą – tuos du jaunuolius, nors abiem jau buvo per 40.
Pašnekėjome apie reikalus, bet drauge pajutome, kad esame labai panašūs vertybiškai. Ir buvo taip, kad tiek mano pusėje, tiek jo pusėje santykiai buvo išblėsę, taigi objektyviai nebebuvo priežasčių, kurios trukdytų būti kartu. Ir kai po trijų savaičių Vytas paprašė pagalvoti, aš žinojau, kad iš tiesų galvoti apie ką neturiu. Kai tau 45-eri, negi dar draugausi penkerius metus, kad pasitikrintum, ar tinkame vienas kitam?
– Pasiūlė tekėti jau po trijų savaičių?
– Tačiau per tas tris savaites mes labai daug kalbėjomės. Tai buvo rugpjūtis, kaip ir prieš 27 metus, ir mes tiesiog išsikalbėjome, be jokio intymaus kontakto, kaip ir mūsų jaunystės laikais, kad galutinai išsiaiškintume, kas yra mūsų praeityje, kiek ji gali paveikti mūsų dabartį, kaip mes matome ateitį, kokiomis vertybėmis vadovaujamės, ko mes norėtume iš santykių. Akivaizdu, kad būdami tokio amžiaus šeimą kūrėme ne tam, kad turėtume vaikų.
Tai buvo rugpjūtis, kaip ir prieš 27 metus, ir mes tiesiog išsikalbėjome, be jokio intymaus kontakto, kaip ir mūsų jaunystės laikais.
Aptarėme, kad mūsų gyvenime nebus tokių vaikiškų, nebrandžių dalykų kaip durų trankymas, nekalbadieniai, nes, kaip ironizavome, esame pernelyg seni ir ciniški, kad mums tai darytų įspūdį. Viena, kai tu trenki durimis, būdamas dvidešimt kelerių, ir kažkas išsigąsta, bet kai tu trenki durimis, kai tau per keturiasdešimt... Mes abu esame savarankiški, materialiai apsirūpinę žmonės, ir kiekvienas sėkmingai galėtume gyventi atskirai.
Mūsų sprendimas sudaryti santuoką buvo grįstas tuo, kad jis jautėsi pagaliau grįžęs pas moterį, kurios visą laiką nesąmoningai ieškojo, o aš atpažinau, kad man visą gyvenimą reikėjo tokio vyro kaip jis. Tai buvo abiejų sprendimas, kad šis santykis neprievartinis, ne iš reikalo ir ne iš kažkokios meilės, kuri uždeda labai rožinius akinius. Negaliu sakyti, kad tos meilės nėra, bet ji brandi ir pamatuota. Mes sutekėjome kartu, kad virstume viena upe ir sukurtume ką nors gražaus.
– Kaip pasikeitė jūsų abiejų gyvenimai, kai pradėjote gyventi kartu?
– Pradėjome nuo suknelės, kurios projektas komunikaciniu požiūriu labai vykęs, finansiniu požiūriu – mažiau, bet tai buvo puiki pradžia. Aš mačiau, kaip sukurti istoriją konkrečiam daiktui, kad ji būtų paveiki, nes šiandien reikia ne tik kokybės, bet išsiskirti iš visos minios. Todėl už kiekvieno projekto, kurį kartu darome, yra mūsų istorija.
Kai pradėjome su Vytautu projektuoti bendrą ateitį ir svarstyti, kaip vienas kitą galime pastiprinti savo kompetencijomis, buvo aišku, kad Vytautui reikia erdvės, kurioje jis būtų matomas.
Kai pradėjome su Vytautu projektuoti bendrą ateitį ir svarstyti, kaip vienas kitą galime pastiprinti savo kompetencijomis, buvo aišku, kad Vytautui reikia erdvės, kurioje jis būtų matomas, kur jį būtų galima rasti. Tokios erdvės jis neturėjo.
Vytautas dėl savo veiklos specifikos labiau žinomas tapo už Lietuvos ribų. Kur kas daugiau jo darbų yra Danijoje, Norvegijoje, Švedijoje, bet ne Lietuvoje.
Kad reikia savo internetinės paskyros, šiandien aišku kaip alfa ir omega, tačiau idėja, kas tai turėtų būti, ilgai nesikristalizavo. Vis bandžiau atrasti grūdą, kas jį darytų išskirtinį kaip menininką ir drauge būtų lengvai atpažįstama bei lengvai randama. Vėlgi rugpjūtį gimė idėja daryti virtualią galeriją, kuri veiktų tik vieną mėnesį per metus – rugpjūtį.
Šiuo metu Vytautas turi konceptualiai sudėtingų sumanymų su socialinės kritikos elementais, ir jie nukrypsta nuo standartinio įsivaizdavimo, ką Vytautas kuria. Aš pasakiau – jeigu tu nori iš tiesų pereiti prie tokio stiliaus, kuris tave tenkina kaip kūrėją, turi išsivalyti nuo to, kas liko praeityje. Ankstesnių jo darbų maniera buvo labai dekoratyvi, buvo labai daug moterų, subtilių emocinių būsenų, todėl kurdami galeriją numatėme, kad ji bus orientuota į namų ūkį.
Kadangi Vytautas nori, kad šis menas būtų su juo vis mažiau siejamas, dėmesio naštą pasiėmiau aš. Taip gimė „Žmonos galerija“. Juk paprastai žmonos rūpinasi, kaip atrodys namai, ir man buvo džiugu, kad iš tiesų žmonos labai greitai pagavo mintį – visos galerijos klientės yra moterys.
– Vytauto darbais papuoštas kūdikio lizdas – taip pat jūsų sumanymas?
– Viena versli mama turi misiją Suomijos pavyzdžiu kurti kūdikio kraičio dėžutes – kūdikio lizdus. Suomijoje vaikai auga tokiose dėžutėse iki pusės metų. Jai seniai kirbėjo mintis paversti kūdikio lizdą meno kūriniu, kuris skirtas tėvams, norintiems perduoti jį kaip šeimos relikviją. Aš, kaip keturių vaikų mama, pati buvau sužavėta šia idėja, nes tai labai nebrangus ir patogus variantas, neužima daug vietos, o tuo pačiu turi didelę išliekamąją vertę.
Pirminė mintis buvo dėžę ištapyti, bet aliejiniai dažai nėra labai atsparūs vandeniui, todėl šios minties atsisakėme ir nusprendėme ją papuošti Vytauto darbų reprodukcijomis. Mano mintis dar ta, kad kai vaikas pradeda pats sėdėti ir kažką laikyti rankytėje, galima jam duoti ekologiškų kreidelių ir jis gali tą dėžę išsipiešti iš vidaus.
Tokiu būdu mes abu pratinamės kalbėti apie tai, kas mums rūpi. Aš Vytautą uždegu socialinėmis temomis, o jis į mane sudeda daug meninių blyksnių.
Iš Vytauto paveikslų pasirinkome pasakų motyvus. Čia galima rasti įvairių žmogeliukų, laumių, raganų ir pan. Trys moterų veidai ant dangčio simbolizuoja tris Laimes iš lietuvių pasakų, o spalviniai perėjimai man pačiai asocijuojasi su moters virsmu, kai tampi motina. Todėl ir pavadinome darbą „Motinystės veidai ir spalvos“.
Tokiu būdu mes abu pratinamės kalbėti apie tai, kas mums rūpi. Aš Vytautą uždegu socialinėmis temomis, o jis į mane sudeda daug meninių blyksnių, kurių aš pati per lėkimą ar buvimą tik šalia meno nepastebėčiau. Štai sausio mėnesį planuojame Vytauto kuruojamą parodą, kuri skirta vaisiaus alkoholiniam sindromui.
– O kaip gimė „Verslios mamos“ projekto idėja?
– Visai atsitiktinai viešoje erdvėje pamačiau skelbimą, kad viena mama, rašiusi tinklaraštį „Versli mama“, nori jį kažkam perleisti. Kadangi ji turėjo savo sekėjų bendruomenę, aš intuityviai nusprendžiau jį nupirkti, nors tuo metu negalėjau pasakyti, kodėl tai dariau.
Pati būdama daugiavaikė mama ir matydama, kaip daugiavaikės mamos vargsta ir dėl finansų, ir dėl asmenybių problemų, ir dėl profesinės kompetencijos praradimo, o kita vertus, yra puikiai susitvarkančių moterų, kurios turi keturis–penkis vaikus, savo verslą, neužleistą profesiją, nusprendžiau, kad gerieji pavyzdžiai gali būti labai pamokantys.
Jokiu būdu nesakau, kad kiekviena turi būti verslininkė, bet man norėjosi suteikti daugiau pasitikėjimo vaikų turinčioms moterims. Aš manau, kad tokios ilgos motinystės atostogos, kokios yra Lietuvoje, iš tiesų kenkia moteriai kaip specialistei. Viskas gerai, kai jau turi įdirbį, esi užsiknisusi nuo darbo ir tiesiog nori su vaiku pabūti ramiai.
Kita vertus, net tokio amžiaus moterys sako – aš auginu vaiką, jam dabar dveji, kaip specialistė esu nulinė. Tikrai labai skaudu to klausytis. Manau, kad valstybė, kuri investuoja į aukštąjį mokslą, o labai daug mūsų moterų yra baigusios aukštąjį mokslą, investuotus pinigus ištaško nesudarydama moteriai galimybių nuolat būti savo profesijoje.
Kita vertus, žaloja nuostata, kad po mokyklos būtina kažkur mokytis, kai net nežinai, ko nori. Dažnai moterys baigia kokią nors teisę, vadybą ar dar ką nors, bet pamato, kad tokių, kaip jos, šimtai. Tik pabuvusios su vaiku, apsiraminusios, jos iš tiesų suvokia, ką nori veikti. Iš to gimsta gražių mamiškų verslų: rankdarbiai, maistas, švietimo paslaugos, nes tokios moterys geriausiai mato, ko trūksta, ir manau, kad turime tokioms moterims padėti.
Aš manau, kad tokios ilgos motinystės atostogos, kokios yra Lietuvoje, iš tiesų kenkia moteriai kaip specialistei.
Tačiau visada pabrėžiu, kad verslo augimas neatsiejamas nuo asmenybės auginimo, ir man dažnai būna gėda už seseriją, kokios seklios yra moterys. Jeigu moterys nori pasiekti sėkmės bet kurioje srityje, asmenybės augimas būtinas. Tie verslininkai, kurie daug pasiekę, yra išsilavinusios plačios asmenybės. Todėl mamų versle labai daug socialinio verslo. Tai verslas, kuris pamato visuomenėje problemą ir sukuria pinigų uždirbimo sistemą tai problemai išspręsti. Štai ir kūdikio lizdo verslo idėja – parduoti vieną prašmatnią dėželę, o kitą, tik gal kuklesnę, padovanoti mamai, kuri pati neišgali įsigyti vaikui reikalingų daiktų.
