Į Stefanijos ir Povilo vestuves susirinko ir jų meilę kartu šventė artimieji ir keli draugai. „Iš viso buvo apie 30 žmonių“, – sakė jaunavedžiai. Stefanija yra kilusi iš Joniškio, Povilas – iš Pasvalio rajono, tačiau jau daug metų gyvena Joniškio rajono Satkūnų kaime, o juos suvedė visuomeninė veikla.
– Povilai, Stefanija, iki vestuvių judu draugavote metus?
Stefanija: Taip, bet pažįstami buvome anksčiau. Mes abu visuomenininkai, iš to paties krašto.
Povilas: Pažįstami mes nuo labai seniai. Dar anksčiau Stefanija su savo a. a. vyru atvažiuodavo į Satkūnų kultūros centrą, o mano a. a. žmona dirbo Satkūnų kultūros namų direktore. Čia buvo prieš labai daug metų.
Stefanija: Mes kartu su vyru atvažiuodavome į renginius.
Povilas: Kadangi daug renginių organizuodavo Satkūnų kultūros namai, kur buvo labai puiki salė, o ir patys kultūros namai geri – vieni iš geriausių respublikoje kažkada buvo.
– Bendraudavote šeimomis?
Povilas: Šeimomis ne. Tik susitikdavome kaip dalyviai renginiuose.
– Kiek laiko esate našliai?
Stefanija: Aš nuo 1994 metų.
Povilas: Septinti metai. Penkerius metus žmoną slaugiau, buvo insultai vienas po kito.
– Kai išgedėjote savo skausmą, praėjus keletui metų, buvo jausmas, kad norisi artimo žmogaus?
Stefanija: Taip, norėjosi. Ir vienam, ir kitam to reikėjo. Kai mes suėjome – taip ir neišsiskyrėme. Reikėjo draugystės, meilės. Visko reikėjo.
– Tad kaip susiėjote?
Stefanija: Aš 12 metų vadovavau Joniškio pagyvenusių žmonių asociacijai, o jis – Satkūnų bendruomenei ir dar Joniškio rajono bitininkų draugijai.
Povilas: Jau 15 metai vadovauju rajono bitininkų draugijai. O su Stefute pradėjome bendrauti pagyvenusių žmonių asociacijoje. Ji joje buvo jau seniai, o aš turėjau didelį visuomeninį krūvį ir vis prisilaikiau, tik simboliškai dalyvaudavau renginiuose. Bet vieną kartą mane bendruomenė rimtai užspaudė. Sako, kad reikia. Taip pradėjau aktyviai dalyvauti veikloje.
Stefanija: Viskas prasidėjo nuo visuomeninės veiklos. Bendros išvykos, kelionės, sportas, renginiai, ekskursijos. Daug kur keliaudavome. Ir ta bendrystė atsirado.
– Jūsų vestuvės buvo išskirtinės, sukūrėte gražią šventę.
Stefanija: Iš tikrųjų. Mums labai patiko.
Povilas: Šventė prasidėjo Gruzdžių bažnyčioje, kur kunigas Donatas Klimašauskas mums sukūrė nepaprastai gražią šventę. Ne vienas ir ašarą nubraukė. Baigėsi tuo, kad jis mus vadino Stefute ir Poviliuku.
Nemažai buvo žmonių, kunigas taip uždegė visus, plojo mums. Nuostabiai pravedė mūsų ceremoniją. Kai grįžom, prie dvaro laiptų sutiko muzikantai – Stefutės sūnus ir jo draugas. Pasitiko mus su muzika.
Stefanija: Labai gražūs momentai. Fotografas tik laksto, tik fotografuoja.
Povilas: Fotosesija prasidėjo antrą valandą, dieną. Kur tik mūsų nefotografavo... Kadangi tuose rūmuose yra daug salių, į visas ėjom.
– Kodėl šventei pasirinkote Jakiškių dvarą?
Povilas: Jis – Stefutės dukters Meilės nuosavybė, jos rūmai.
– Daug dėmesio skyrėte ir savo aprangai. Kas judu puošė? Stefanija, jūs nuostabiai atrodėte.
Stefanija: Ačiū. Anūkė. Sako, reikia suknelės. Ir mes su anūke važiavome suknelės, važiavome į Šiaulius, pirkome medžiagą. Dar reikėjo galvos papuošalo. Ir dukra Meilutė padėjo.
Povilas: Ir aš kostiumą rinkausi.
– Kuris pas kurį persikraustėte gyventi?
Stefanija: Aš pas Povilą. Prieš tai gyvenau bendrame name su dukters šeima. O dabar jau su Povilu.
– Kodėl nutarėte kelti šventę, tuoktis? Juk žmonės kartu gyvena ir nesusituokę.
Povilas: Negaliu gyventi su sugyventine. Žemina pats žodis. Tokia buvo mūsų bendra nuomonė, kad mes turime būti vyras ir žmona. Taip nusprendėme.
Iniciatyvą parodžiau aš, nes noriu, kad šalimais būtų žmona, o ne sugyventinė. Ir paprasčiausiai pasiūliau, nes tokiame amžiuje pirštis gal juokingai atrodo?
Antras dalykas, ji labai greitai pritapo prie mano draugų, kaimynų. Tiesiog labai greitai. Net nepajutome, kaip ji suėjo su mano draugais, su mano pažįstamais. Visi tiesiog dievino ir vertino ją, taip pat mūsų sprendimą. Mes nesutikome nė vieno, kuris pasakytų: „Ką jūs čia durniuojate, ką jūs galvojote?“ Nei iš Stefutės pusės, nei iš mano. Visi mus laimino.
– Abu daug metų gyvenote buvusioje santuokoje, palaidojote savo antrąsias puses, dabar sukūrėte gražią šeimą. O kaip galvojate, kodėl yra tiek daug skyrybų?
Stefanija: Turbūt tai žmogaus požiūris į gyvenimą, į kitą žmogų, į šeimą. Aš manau, kaip kas supranta. Gal ir atsibosta jaunimui? Nesuranda bendros kalbos.
Povilas: Aš irgi labai panašiai galvoju. Anksčiau dirbau atsakingą darbą, iš kurio manęs nenorėjo išleisti. Buvau darbų vadovas elektros įmonėje. Bet man ne darbas buvo svarbiausia, man buvo svarbiau prižiūrėti sergančią žmoną.
– Stefanija, o kur dirbote jūs?
Stefanija: Pradinių klasių mokytoja.
– Koks yra kasdienis jūsų gyvenimas, kokie džiaugsmai, rūpesčiai?
Povilas: Mes rūpinamės bitutėmis, turime 13 šeimų. Man labai patiko, kad Stefutė su mielu noru eina su manimi prie avilių ir talkina visapusiškai. Kaip sena bitininkė, kuo aš netikėjau. Juk ji iš miesto ir šitaip greitai perprato.
Kai tuokėmės, prašėme tik, kad mums būtų leista kuo ilgiau kartu pagyventi.
Stefanija: Aš pati stebiuosi. Ir kad nebijau. Nieko nežinojau anksčiau apie bites, apie jų gyvenimą ir galvojau, kad niekada man neteks užsiimti tokiu darbu. Bet man patinka.
Povilas: Ir medų sukam, ir fasuojam. Įrangą visą turime.
Stefanija: Sodyba mūsų nemaža. Sodas didelis, gėlynai, daržas, šiltnamis.
Povilas: Viskas, kas kaime būtina. Bet, aišku, atitinkamai ir rūpesčių yra. Technikos turime, savaeigį traktoriuką.
– Ko jums palinkėti?
Povilas: Kai tuokėmės, prašėme tik, kad mums būtų leista kuo ilgiau kartu pagyventi. Tai vienintelis mūsų noras. Visi kiti rūpesčiai mums yra įveikiami, vienas kitą paremiame, viską darome kartu ir vienas kitam padedame. Jei ravim, tai ravim. Jei einam pas bitutes, tai einam pas bitutes.
Stefanija: Sveikatos.