Anot vaiko teisių apsaugos specialistų, tai istorija apie jauną globėją, apie merginą, kuri, mirus tėvams, ėmėsi globoti nepilnamečius brolius ir seseris tam, kad visi liktų kartu. Tokio tipo globos nebūna lengvos, šioms šeimoms reikia daug pagalbos, ypač planuojant finansus, bet jos itin sėkmingos ir, svarbiausia, laimingos.
Viktorija pasitiko savo mažutėliuose namuose Kaišiadoryse. Remonto reikalaujantis dviejų tamsių kambarių žemomis lubomis butas – itin svarbus nemažai Cikanauskų šeimai. Kai vos 40-ties sulaukusi Viktorijos mama 2012 metais išėjo anapilin, vietos valdininkai siūlė vyriausiajai Cikanauskų atžalai atsisakyti palikimo ir nebaigtos išmokėti apie 30 tūkst. litų paskolos. Planuota be tėvų likusiai daugiavaikei šeimai skirti trijų kambarių socialinį būstą, tačiau Viktorija nesutiko. Butas, kuriame gyveno šeima, buvo mamos svajonė, tad jį privaloma išlaikyti.
„Norėtųsi išsikraustyti kur, bet kol jauniausiajam broliui nesukaks 18 metų, to nedarysiu. Ir neparduosiu to vargano buto. Kas nors iš mūsų vis tiek jame gyvensime. Nors tamsu, niūru, nėra vietos, čia yra mama. Visi noriai jame susirenkame. Vasarą net pusbroliai ir pusseserės suvažiuoja. Pasiklojame čiužinius ant žemės, vaikai taip smagiai ant jų vartosi“, – šiltai apie namus prakalbo pašnekovė.
Paskolą už butą ji baigs mokėti, kai jauniausiam iš brolių ir seserų – Armantui – sukaks 21-eri. Dabar berniukui 14-ika. Prie paskolos padengimo prisideda beveik visa šeima.
Sesę sveikina Motinos dieną
Prisėdame mažutėje svetainėje. Čia pat dūksta trimetė Viktorijos dukrelė Liepa. Dėmesio reikalauja ir vos vaikščioti pramokęs Viktorijos sesers Raimondos sūnus. Dvidešimtmetė Raimonda jau gyvena atskirai, tačiau kai liko našlaitė, jai tebuvo trylika. Mergina dėkinga savo vyresniajai seseriai už rūpestį, kurį ši suteikė.
„Motinos dienos proga visada ją su broliais pasveikiname. Vis tik ji yra mūsų oficiali globėja“, – paaiškino Raimonda.
Su Viktorija nuklystame į vaikystės prisiminimus, tuos laikus, kai dar abu tėveliai buvo gyvi. Cikanauskai gyveno vienkiemyje Jonavoje. Mama augino gyvulius ir prižiūrėjo vaikus, tėtis dirbo. Augti didelėje šeimoje Viktorijai labai patiko. Tiesa, peštynių tarp brolių ir seserų netrūkdavo.
„Tėtis buvo geras, bet gerdavo. Dirbdavo ir gerdavo. Tiesa, nekeldavo prieš mamą rankos, ne taip, kaip patėvis. Tekdavo bėgti nuo jo. Jauniausias mūsų brolis Armantas, kuriam dabar keturiolika, yra jo (vyras atsisakė savo sūnaus, jam apribotos tėvystės teisės – aut. past.). Įtraukė patėvis ir mamą į tą gėrimo liūną, bet ji sugebėjo laiku išbristi. Visi šeimos nariai padėjo“, – prisiminimais ėmė dalytis Viktorija, daugybę laiko praleisdavusi prie šalia namų tekėjusio upelio.
Dėl nuolatinių girtuoklysčių Viktorijos mama galiausiai paliko savo vyrą, kuris, praradęs ne tik šeimą, bet ir darbą, 2001 metais nusprendė pasitraukti iš gyvenimo.
„Tikiu, kad mamai buvo sunku, bet ji niekada to neparodydavo mums. Ji visuomet būdavo linksma. Ji – tikras pavyzdys. Ir dabar... Darau ką nors, pagalvoju: o kaip mama tai darytų, ką sakytų? Padarai kažką negerai, susimąstai, ot, dabar tai gautum nuo mamos“, – šyptelėjo pašnekovė.
Jų namuose kabo mamos portretas. Net mažoji Liepa žino, kad tai – močiutė, kuri gyvena pas Dievulį. Ant kapo mergaitė neša gėlių, išdėlioja akmenėlių.
Vaikai augo itin savarankiški
Šeima viską darydavo drauge. Kai mama dirbdavo, Viktorija prižiūrėdavo brolius ir seseris. Seserys buvo itin savarankiškos: 12–13 metų jau pačios gamindavo valgyti, tvarkydavo namus, ruošdavo iš darbų sugrįžtančiai mamai vakarienę. Įstrigo Viktorijai ir keletas gimdytojos pamokymų.
Darau kažką, pagalvoju: o kaip mama tai darytų, ką sakytų?
„Ji sakydavo: kaip pasiklosi, taip išmiegosi. Reikalaudavo lankyti mokyklą, negerti ir nerūkyti. Nepaklusdavome, atimdavo kompiuterį ir telefonus. O man, auklėjant brolius ir seserį, tai nepadeda, – numojo ranka pašnekovė. – Atlaidi esu. Pasakau, kad neduosiu telefono, neleisiu žiūrėti televizoriaus ar važiuoti pas pusbrolį. Kas iš to. Leidžiu. Tuomet klausia broliai: „Kam leidi, jei sakei, kad neleisi?“. Tuomet tyliu, nežinau, ką atsakyti. Pati kalta.
Ką sunkiau prižiūrėti? Mergaites. Nelaukiu dukros paauglystės. Mergaitės apsisuka ir daro savo. Ką man reiškia šeima? Vieną didelį burbulą. Vieningumą. Jei reikia pagalbos, skambiname vieni kitiems.“
Iš savo gimdytojos ji tikina perėmusi griežtą auklėjimą. Štai su seserimi Raimonda tekdavo nuolat bartis, o su 2001 metais gimusiu broliu Visvaldu būdavo kur kas paprasčiau. Juk berniukas – nereikia tiek jaudintis.
„Sunkiausia – pats auklėjimas, kai prasideda paauglystė su durų trankymu ir panašiai. Dabar su Armantu taip. Pasako: „Tu man ne mama – nevadovauk“. Labai skaudina tokie žodžiai. Pereina per širdį. Bet viskas nuslūgsta, pravėdiname galvas ir vėl gerai“, – atviravo Viktorija, šiuo metu gyvenanti kartu su abiem broliais, dukrele ir draugu.
Jai neteko rūpintis tik viena seserimi – penkeriais metais jaunesne Živile, kurią ėmėsi globoti mirusios mamos sesuo. Šiuo metu Živilė jau yra sukūrusi šeimą, augina vaikutį.
„Jei dabar reikėtų vėl priimti tą sprendimą dėl globos... Sakau, kad nesiimčiau, bet žinau, kad imčiausi. Supraskite, kaip norite, – nusijuokė Viktorija. – Labai didelė atsakomybė.“
Tiki, kad mama saugo
Kai susirgo mama, Viktorijos gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Ji negalėjo nei mokytis, nei dirbti – pakaitomis su giminaičiais, kaimynais, savo draugu slaugė mamą ligoninėje.
„Aš paskutinė sužinojau, kad mamai vėžys. Nenorėjo sakyti, nes suprato, kad mane visa atsakomybė užguls. Kai sužinojau, ilgą laiką negalėjau į akis žiūrėti – verkdavau iškart. Žinoma, buvo akimirkų, kai susimąstydavau, kodėl man visa tai, kodėl man tokia atsakomybė kliuvo. Tuomet prisimindavau mamos žodžius, kad viskas, kas nutinka, nutinka dėl to, kad taip Dievo lemta. Ar tikiu Dievą? Ir tikiu, ir ne. Labiau mama tikiu. Manau, ji mane saugo. Aš mintyse jos pagalbos vis paprašau. Vis padėkoju jai“, – jausmais pasidalijo Viktorija.
Ar tikiu Dievą? Ir tikiu, ir ne. Labiau mama tikiu. Manau, ji mane saugo.
Mamos slaugymas truko apie metus. Mirus gimdytojai, Viktorija prisimena tvyrojus didžiulį chaosą. Visi, kas netingėjo, patarinėjo, ką daryti. Daug padėjo tuomečiai jaunos merginos bendradarbiai. Tačiau galiausiai reikėjo gyvenimo vadžias perimti į savo rankas. Juk broliais ir seserimis turėjo pasirūpinti būtent ji. Netekti artimųjų dėl to, kad nesusitvarko, būtų buvęs pats didžiausias košmaras.
„Toks chaosas buvo galvoje! Mama buvo paėmusi ne vieną paskolą. Reikėjo susigaudyti toje dokumentų šūsnyje. Praėjus kuriam laikui, norėjosi, kad visi paliktų ramybėje. Norėjosi tvarkytis pačiai. O dėl globos... Kaip gali broliai augti kur nors kitur, ne su manimi? Kai išgirdau teiginį, kad galiu netekti brolių ir seserų, lyg kas per galvą būtų trenkęs. Susiėmiau“, – prisiminė pašnekovė.
Ji teigė, kad iš pradžių nesutarė su kai kuriais kaimynais, kurie nuolat skųsdavo iš pavydo.
„Manė, kad jei globoju brolius ir seseris, gaunu daug pinigų. Bet jei gauni iš valstybės išmokas, nepriklauso jokios lengvatos. Negauni vaikams nemokamo maitinimo mokykloje, būrelių, ekskursijų, negauni kompensacijos malkoms. Tai ne visi žino“, – paaiškino Viktorija.
Tais momentais, kai nepavykdavo susidoroti su stresu, ji išeidavo pasivaikščioti arba užsidarydavo duše. Išsiverki ir vėl gerai. Patarimais padėdavusi ir krikšto mama.
Kartu su draugu – dešimtmetį
Paklausta, ar iki mamos mirties kūrė kokius ateities planus, Viktorija patikino, kad mokyklos niekuomet nemąsčiusi baigti. Tik svajojusi apie pardavėjos darbą, kurį atlieka ir dabar.
„Juk berną turėjau. Keturiomis dienomis už jį vyresnė esu“, – šyptelėjo pašnekovė.
Ėmėme kalbėti apie meilę. Su Liepos tėveliu, kuris dirbo nuo 15 metų amžiaus ir taip pat yra kilęs iš penkių vaikų šeimos, Viktorija kartu jau dešimtmetį. Tuoktis ji niekuomet nenorėjo.
„Kas nors nepatiko, šmutkes tik surinkai... Buvau kartą išvariusi jį, bet po to pačiai parsitįsti reikėjo. Kuo sužavėjo, kai susipažinome? Gražus bernas. Buvo, kad mama neleisdavo draugauti, nes tada vis namie nebūdavau, nepadėdavau. Tik savaitgalis, tik atostogos – aš pas jį“, – nusijuokė Viktorija.
Sulaukę pilnametystės, Viktorija su draugu svarstė išsikraustyti iš tėvų. Norėjo kurti savo gyvenimą. Tačiau mamai susirgus, idealus planas neišdegė.
„Pamenu, dar paauglystėje, mamai esant gyvai, norėjau įsivaikinti vaiką. Ir dabar noriu. Man gaila tų leliukų. Kaip galima palikti mažylį?“ – negalėjo suprasti Viktorija.
O ar pati norėtų turėti daugiau vaikų?
„Dabar tai užtenka ir Liepos. O jau išlepinta! Broliai ir seserys lepina. Nesusitvarkome“, – nutęsė ji.
Be draugo, anot Viktorijos, būtų daug sunkiau.
„Nesiskundžiu gyvenimu. Gerai taip, kaip yra. Nieko nekeisčiau. Aišku, kartais užplūsta ta rutina. Tuomet pasiimu laisvą dieną ir išeinu su dukrele pasivaikščioti. Patinka su ja likti vienai ir namuose. Kai to noriu, draugą išsiunčiu pas mamą ar žvejoti. Ramuma“, – nusijuokė Viktorija.
Moteris itin šiltai atsiliepia apie savo dukrytę, kuri bando mamą atkartoti kiekviename žingsnyje. Žinote, koks mėgstamiausias Liepos žaidimas? Būti pardavėja. Tokia, kaip mama.
„Kartu mes ir gaminame, – prasitaria Viktorija, pažvelgusi į kieme augančias kiaulpienes. – Velykų proga pririnko man tų pienių. Ir dar stebėjo įdėmiai, kad pamerkčiau, – neišmesčiau. Tuomet įsitikinau, kaip jos ilgai nevysta.“
