Pasak jos, nevaisingumas ir nepastojimas yra labai skausminga tema. Be to, labai dažnai žmonės, atsidūrę tokiose situacijose nežino, kas su jais vyksta. Todėl pagalba jiems labai reikalinga.
„Kai atradau daug literatūros, kuri paaiškino, kas su manimi vyksta, ir kaip psichologė pradėjau tai „virškinti“ ir pradėjau atrasti atsakymus į savo klausimus („Kas su manimi vyksta?“; „Kodėl aš jaučiuosi vienaip situacijose, kuriose yra vaikų, o kitaip – kur nėra?“), tuomet atėjo natūralus pojūtis, kad aš pribrendau ir galiu padėti kitiems“, – pasakojo psichologė-psichoterapeutė.
Persileidimai, nepastojimas, o gal ir nevaisingumo diagnozė – kokie jausmai kyla, susidūrus su šiais iššūkiais? Ką žmonės jaučia, kaip tai paveikia savivertę, savęs kaip vyro ar moters matymą, santykį su artimaisiais, su savo mylimu žmogumi? Taip pat – kaip būti šalia žmogaus, kuris išgyvena perinatalinę (negimusio kūdikio) netektį? Kaip padėti sau?
Apie visa tai tinklalaidės ir mamų bendruomenės „Kalba mamos“ įkūrėja, žurnalistė Marija Keršanskienė kalbasi su psichologe-psichoterapeute A.Vinkovskiene.
Asmeniškai su šia tema susidūrusi A.Vinkovskienė savo patirtis sudėjo į knygą „Meškiukas už stiklo: nevaisingumo užrašai“. Nors iš pirmo žvilgsnio knyga – moterims, patyrusioms persileidimą ir išgyvenusioms nevaisingumo patirtį, perskaityti ją verta ir kitiems.
Dažniausias jausmas – gėda
Ne tik iš profesinės pusės, bet ir asmeniškai nevaisingumą ir nepastojimą patyrusi pašnekovė sako sąmoningai atskirianti šiuos du žodžius.
„Nevaisingumas jau yra diagnozė. Ją diagnozuoja gydytojai, priskiria ligos kodą. O nepastojimas – tam tikras laikas, kai dar nėra diagnozės, bet pora nepastoja greitai. Galbūt jie net nesikreipia į gydytojus, bet tas nepastojimo momentas yra baisus. Tiesa, kai kuriems žmonėms yra labai baisu žinoti, kad yra nevaisingi. Jiems kur kas lengviau sakyti „mes nepastojame“, – sakė A.Vinkovskienė.
Nevaisingumas diagnozuojamas, jei pora natūraliu būdu reguliariai užsiimdama lytiniais sanytykiais kūdikio nepradeda lauktis per metus.
„Būna, kad gydytojai atkreipia dėmesį, kad pora labai jauna, nenori diagnozės rašyti. Bet mano pastebėjimas toks, kad skauda ir daug visokiausių jausmų (nerimą, įtampą ir pan.) žmonės pradeda jausti kur kas anksčiau. Ir po dviejų, trijų mėnesių tie jausmai ateina. Klausimas, ką mes su jais darome“, – sakė psichologė-psichoterapeutė.
Kaip jaučiasi moteris, kuri ir vėl sulaukia mėnesinių, nors tikėjosi, kad šįkart jau sulauks išsvajotos žinios? Kokie jausmai užplūsta, patyrus persileidimą? Pasak A.Vinkovskienės, atsakyti į šiuos klausimus nėra paprasta net ir toms moterims, kurios tai patyrė.
„<...> Net ir man, psichologei, nebuvo lengva rasti atsakymus. Kai aš juos įgarsinu, galvoju: „Taigi, čia savaime suprantama!“. Bet kai tu esi tame, tai nėra savaime suprantama. Tuomet nesupranti, kas su tavimi vyksta. Todėl aš labai visus kviesčiau nesigėdyti užduoti tokių klausimų, nespausti savęs į kampą su mintimis: „Ai, tai čia gi primityvu...“ – kalbėjo „Kalba mamos“ pašnekovė.
Išgyvenant nepastojimą, nevaisingumą ar persileidimą, patiriama visa paletė jausmų. „Kai kurie – labai sunkūs, kai kurie mums gerai pažįstami iš įvairių kitų situacijų. Dažnas jausmas, nuo kurio pradeda kalbėti ir mano klientės, ir aprašomas literatūroje, tai yra gėdos jausmas. Jis – sudėtingas, daugiasluoksnis, kadangi gėda šitoje temoje susieta su tuo, kad aš arba mano kūnas nesusitvarko su biologine funkcija. Aš esu brokuotas, su defektu, mano kūnas neveikia taip, kaip reikia. Tada apima gėda prieš save, partnerį, tėvus, visuomenę...“ – kalbėjo A.Vinkovskienė, pasidalinusi ir savo patirtimi:
„Aš pati tą gėdą jaučiau ir galiu pasakyti, kad ji yra stipriai žalojanti. Ji priverčia tave izoliuotis net tuomet, kai tavo aplinka juokaudama klausia: „Na, kada tie vaikučiai...?“ Tu užsisklendi ir nepajėgi pasakyti, kad „mes stengiamės, bet mums nepavyksta“. Tuomet, kai tu stoji akistaton su šita gėda, pradedi narplioti šitą jausmą (arba su psichologu, arba pats), imi suvokti, kad ši gėda – neadekvati šiai situacijai.“
Pasak psichologės-psichoterapeutės, gėdos jausmas tarnauja kaip savikontrolės mechanizmas: padeda „neprisišnekėti“, išlaikyti santykius su kitais. „Šita gėda – lyg primesta, ne sava gėda. Labai svarbu į tai atkreipti dėmesį“, – akcentavo pašnekovė. Anot jos, svarbu suprasti, kad moteris sąmoningai nepasirinko nepastoti.
Kitas gana dažnas jausmas, kuris užklumpa moteris, yra kaltė. Ji dažnai painiojama su gėda, tačiau nuo jos skiriasi. „Kaltė yra tokia, kad aš nepadovanojau partneriui vaiko. Per kaltę žmonės patiria, kad nėra pilnavertis šeimos vyras ar žmona, nes negali sukurti pilnos šeimos. Tą kaltę moterys sugeba sau užkrauti net ir tuomet, kai nevaisingumas yra neaiškios priežasties. <...> Kaltė priverčia eiti porą ar žmogų į konfliktines situacijas. Moteris pradeda sakyti, kad gal verta išsiskirti: „Su kita gal susilauktum vaiko...“ Tai slogus jausmas, toks „maišas ant kupros“, – apie kaltę, kurią jaučia pastoti negalinčios ar nevaisingos poros, pasakojo „Kalba mamos“ pašnekovė.
Dar vienas stiprus jausmas – pyktis. „Tai visa apimantis jausmas: ant viso pasaulio, savęs, partnerio, ant tų, kurie susilaukia labai lengvai ir greitai, ant žmonių, kurie susilaukia, nors kūdikio nenori... Tas pyktis yra svarbus informacijos šaltinis. Kai pradedame žiūrėti į pyktį atidžiau, pamatome, kad pyktyje yra daug nuostatų. Pvz., mes įsivaizdavome, kad pradėjus planuoti vaikus mums turi pasisekti labai greitai. Bet nesiseka, neina viskas pagal planą. Mes pradedame pykti, nes negalime kontroliuoti gyvenimo. Pyktis parodo, kad aš pripratau viską valdyti ir kontroliuoti. Konsultacijose pasimato, kad per pyktį žmogui tenka susidurti su nekontrolės jausmu. O tai gana nemalonus jausmas <...>“ – pasakojo psichologė-psichoterapeutė.
Ką jaučia vyrai?
Nors nevaisingumo ir persileidimo temos tebėra tabu ir tarp moterų, vyrai jomis apskritai vengia kalbėti. Ilgą laiką buvo įprasta manyti, kad tokios patirtys paliečia tik moteris, bet ne jų partnerius. Tačiau psichoterapeutai šią nuomonę nesunkiai paneigia.
„Mano kabinete vyrai kalba retai – dažniau aš juos „girdžiu“ per moterų pasakojimus“, – juokavo A.Vinkovskienė. Kalbant rimtai, anot pašnekovės, vyrai nepastojimo arba persileidimo temoje iki šiol dažnai paliekami šešėlyje.
„Net ir literatūros buvo mažai apie vyrų patyrimus. Dabar jau yra mokslinių straipsnių. Trumpai tariant, vyrai jaučia tuos pačius jausmus, kaip ir moterys: ir gėdos, ir kaltės, ir nusivylimą, ir neviltį, ir izoliaciją. <...>“
Pasak jos, tokie „nekalti“ juokeliai, pvz., „tai ką, negali užstatyti vaiko?“; „Gal tau parodyti?“ yra psichologinė prievarta.
„Tokios patyčios vyrams kerta per savivertę, vyriškumo sąvoką. Juk labai dažnai vyriškumas ir moteriškumas siejamas per tėvystę ir motinystę. Jeigu pagimdėme vaiką – vadinasi, esame išsipildę. Bet iš tiesų vyriškumas ir tėvystė / moteriškumas ir motinystė – skirtingos sąvokos, kurias reikėtų atskirti“, – pabrėžė pašnekovė.
Ji taip pat atkreipė dėmesį, kad, nors situacija stipriai paliečia abu partnerius, išgyvenamų jausmų intensyvumas skiriasi.
„Intensyvumas jausmų, kuriuos patiria vyras, jei moteris nepastoja ar persileidžia, tikrai gali būti labai kitoks negu moters. Taip yra, nes vyro būdas spręsti problemas skiriasi nuo moters. Kai aš konsultuoju poras arba pasakoju moterims vyrų patirtis, tai pabrėžiu. Tarkime, moterims, patyrusioms persileidimą, labai ilgai reikia išbūti su užplūdusiais jausmais: liūdesiu, gedulu. Moteriai norisi išverkti, rasti simbolizmą (pasodinti medelį), kalbėti... Vyrai paprastai linkę rasti priežastį, kodėl tai įvyko. „Sutvarkyti situaciją“. <...> Jiems reikia „kažką veikti“, jie negali sėdėti ir verkt. Šitoje vietoje dažnai poroje įvyksta konfliktas. Moteris, kuri nori išbūti, išliūdėti užsidariusi savyje, gali apkaltinti vyrą nejautrumu, nesupratingumu. O vyrams atrodo: „Ko čia taip liūdėti? Iš to nieko gero neišeis, reikia judėt.“ Bet tai nereiškia, kad vyrams neskauda. Tiesiog, kai skauda, jie linkę kažkur bėgti ir kažką daryti <...>“ – apie skirtingas reakcijas į skausmingą situaciją kalbėjo specialistė.
Klausimas, kurį verta užduoti visada
Nepastojimas, nevaisingumas ir persileidimas – asmeniškos patirtys. Tačiau jos paliečia ir aplinkinius. Tiesa, neretai jie nežino, ką daryti, sakyti, o kaip galbūt nereikėtų elgtis būnant šalia sunkius jausmus išgyvenančių žmonių.
Pasak psichologės-psichoterapeutės, esminis patarimas – nenuneigti nė vieno jausmo, kurį jaučia pastoti negalintis ar persileidimą patyręs žmogus ar pora.
„Klausimas, kuris visuomet yra geras pasirinkimas: „Kaip aš galėčiau tau padėti?“. Jis tinka tiek kolegoms, tiek artimiesiems, net ir poroje. Mielieji vyrai, jeigu jūs klausote, tai žinote: tai tikrai padeda! Viena klientė, kuri su partneriu išgyveno netektį per nevaisingumą, pasakojo savo istoriją. Prasidėjus eilinėms menstruacijoms, ji vyrui papasakojo, kad vėl nepasisekė – nepastojo. Vyras atsistojo, nuėjo prie kompiuterio ir pradėjo ieškoti kelionių. Po to įvyko konfliktas. Galiausiai jie išsiaiškino, kad taip vyras puolė ieškoti, kas galėtų padėti: kur ji galėtų prasiblaškyti, pailsėti. O moteris liko sėdėti ant sofos, nesupratusi, kodėl jis išėjo į kambarį prie kompiuterio... Visai kitaip būtų, jei vyras paklaustų: „Labai norėčiau padėti. Ar tu sutinki, kad mums laikas atostogoms?“ – patarė A.Vinkovskienė.
Norintys išklausyti visą tinklalaidės „Kalba mamos“ įrašą su psichologe-psichoterapeute A.Vinkovskiene tai padaryti galite čia.
„Kalba mamos“ – tai laimingų mamų bendruomenė, kurią prieš penkerius metus pradėjo kurti Marija Keršanskienė. Šiemet prie projekto prisijungė ir būrys specialistų bei savanorių. Visi kartu jie siekia palaikyti mamas ir padėti joms rasti pagalbą, kai jos reikia. Daugiau apie „Kalba mamos“ rasite čia.
