Be to, pabrėžia ji, mokslininkai nustatė dar vieną svarbų aspektą – gali kisti net vaikų, užaugusių sunkumuose, genetika.
– Profesore, kam labiau reikia pagalbos – ar kenčiantiems vaikams, ar jų artimiesiems, kad nežalotų negalinčių apsiginti vaikų?
– Bendražmogiškai sakant, jei žmogus kenčia, tai jam reikia pagalbos. Bet vaikai ir jų interesai turėtų būti pirmi. Todėl pagalba reikalinga būtent jiems, nes vaikai – silpniausia mūsų visuomenės grandis.
– Kas lemia netinkamą suaugusiųjų elgesį su vaikais?
Galvojame, kad vaikai galbūt išgyvens tas sunkias sąlygas, bet tai nėra tik išgyvenimo klausimas. Tai suaugusio žmogaus sveikatos klausimas.
– Atlikus tą tyrimą, galvojau, kodėl situacija tokia. Man į galvą visada ateidavo mintis, kad mes išgyvename tokią bendražmogiškumo krizę. Mūsų pagalbos sistema yra tikrai neprasta, jei žiūrėtume į sukurtas pozicijas – užimamus etatus, specialybes.
Bet, kai pasilenki prie vaiko ir su juo kalbi, pamatai, kad pagalbos sistema yra, bet vaiką ji labai menkai pasiekia arba visai nepasiekia.
– Teigiate, kad „žalojanti vaikystės patirtis nepalieka žmogaus net ir jam suaugus. Gniuždanti vaikystės patirtis lemia ir išeminę širdies ligą, vėžį, lėtines, plaučių ligas ir pan. Taip pat prastos sveikatos rizikos veiksnius – rūkymą, alkoholio, narkotikų vartojimą. Taip pat psichikos sveikatą – depresiją, nerimą, miego sutrikimus. Pagaliau, seksualinės ir reprodukcinės sveikatos sutrikimus, t. y. ankstyvus lytinius santykius, seksualinį nepasitenkinimą, paauglių nėštumą ir kt. Be to, žlugdanti vaikystės patirtis paveikia smegenų vystymąsi aktyvuodama atsaką į stresą, t. y. žmonėms sunku atsipalaiduoti, jie būna nuolatinio budrumo būsenoje, o tai turi ypač didelę reikšmę sveikatos blogėjimui ir socialiniams ryšiams.“
Kaip rašoma jūsų tyrimo pristatyme, naujausi genetiniai tyrimai rodo ir tai, kad vaikystėje patirtas stresas keičia ir mūsų palikuonių genetiką. Ar tai reiškia, kad žmogui, vaikystėje išgyvenusiam įvairiausias traumas, sunkias patirtis, nėra galimybių būti sveikam tiek fiziškai, tiek psichologiškai, perduoti gerą genetiką ateities kartoms?
– Ko gero, vienareikšmio atsakymo nėra. Mokslininkai Vincentas Felittis su kolegomis ir amerikiečių mokykla žalojančios vaikystės patirties paradigmą tyrinėja dar tik keliolika metų, su Pasaulio sveikatos organizacijos parama.
Yra kita grupė, kuri tyrinėja vaikų atsparumą, t. y. atsparumą sunkioms sąlygoms – kaip vaikai sunkumuose vis tiek išvysto funkcionalumą, socialumą ir labai gerus rezultatus visuomenėje. Dabar naujausi tyrimai rodo, kad, nors vaikai išvysto puikius socialinius įgūdžius, sunki žalojanti aplinka atsiliepia jų fiziniam kūnui. Įtampa pasireiškia fizinės sveikatos lygmenyje. Taigi tyrimai rodo, kad vaikystėje prioritetą turime teikti saugumui.
Galvojame, kad vaikai galbūt išgyvens tas sunkias sąlygas, bet tai nėra tik išgyvenimo klausimas. Tai suaugusio žmogaus sveikatos klausimas. Aplinka labai svarbi. Nesu epigenetinių tyrimų specialistė, bet jų rezultatai labai įdomūs. Jie rodo, kad aplinka gali daryti įtaką. Tai reiškia, kad, jei vaikai užaugo sunkumuose ir išvystė atsparumą, puikiai funkcionuoja, jų genetika vis tiek gali keistis.
Jei vaikai neišvysto atsparumo, galima sakyti, kad ciklas kartojasi – žalojančią aplinką jie vėliau sukuria savo vaikams. Tai svarbu, turėtume keisti aplinką į kuo saugesnę ir stengtis, kad vaikai išvystytų atsparumą.
– Jūsų ir kolegų tyrime taip pat kalbama apie pagalbos šeimai ir vaikams priemones. Kas, jūsų vertinimu, yra efektyvu? Kokios priemonės visai nepaveikios?
– Kalbant apie sistemą bendrai, norėčiau akcentuoti, kad pagalbos sistema turi būti sufokusuota į vaiką. Mes galime kurti labai daug programų, europinių ir kitų, bet jos gali būti neefektyvios.
Dabartiniai moksliniai tyrimai rodo, kad apsaugos sistemos efektyvumą reikėtų matuoti pagal tai, ar vaikas gauna veiksmingą pagalbą. Tai, ar vaikas gauna pagalbą, galima nustatyti tik pakalbėjus su vaiku ir pasižiūrėjus, kaip jis gyvena. Matau, kad Lietuvoje trūksta būtent pasilenkimo prie vaiko.
Užsienio mokslininkai dirba su tokiomis probleminėmis šeimomis, kurių Lietuvoje turime tikrai nemažai. Labai svarbu nukreipti žvilgsnį nuo tėvų problemų, kurių gausu, ir pasižiūrėti į vaiką. Tai, kokių problemų turi būtent vaikas. To dabar neturime.
Į tai turėtų orientuotis ir visa švietimo sistema, ieškoti naujausių mokslinių tyrimų, žiūrėti, ko vaikui reikia. Ką galėtų daryti socialiniai darbuotojai? Pažiūrėti į šeimą ir išlaikyti tradicijas, jei jos yra sveikos. Taip pat mokyti vaikus, kad jie pasišalintų iš tokių sudėtingų, juos žalojančių situacijų. Mūsų tyrime dalyvavo vaikai su labai žalojančiomis patirtimis – savižudybių, smurto ir kitokiomis.
Labai svarbu, kad vaikas turėtų savigarbos, supratimo, kad jis gali kontroliuoti situaciją, keisti savo gyvenimą.
Be to, su vaikais kalbantys socialiniai ar kiti pagalbos darbuotojai turėtų identifikuoti, ar vaikas turi bent vieną stabilų suaugusį asmenį, su kuriuo gali pasikalbėti, palaikyti ryšius, prie kurio yra prisirišęs, su kuriuos kontaktuoja. Reikia pažiūrėti, ar vaikas turi stabilius santykius, kaip gali juos suformuoti, pavyzdžiui, mokykloje ar po pamokų.
Kitą svarbų dalyką pabrėžia vaikų atsparumą tyrinėjantys mokslininkai. Jie sako, kad labai svarbu, jog pagalbos darbuotojai, kurie dirba su nestabiliose šeimose augančiais vaikais, ugdytų vaikams jausmą, leidžiantį būti patenkintiems ir didžiuotis savimi – dėl to, kad išgyvenamos ir įveikiamos tos sunkios situacijos, neinama tėvų pėdomis.
Labai svarbu, kad vaikas turėtų savigarbos, supratimo, kad jis gali kontroliuoti situaciją, keisti savo gyvenimą, turi pasirinkimą. Tačiau to praktiškai nėra Lietuvoje nei mokyklų sistemoje, nei tarp socialinių darbuotojų. Šiek tiek to yra vaikų dienos centruose, nors pasaulio mokslininkai, tyrinėjantys šią sritį, įvardija tai kaip pačius svarbiausius dalykus.
