Daugelis žmonių pamanytų, kad tai itin padorus ar netgi rafinuotas vaikų auklėjimas – paliepimą paverčiant švelniu prašymu, kad vaikas sutiktų bendradarbiauti ir restorane neiškeltų scenos.
Ir vis tik šeimos santykių psichologui Leonardui Saxui, žinomam už garsias psichologines knygas apie vaikų vystymąsi bei auklėjimą, ši situacija pasufleravo ką kita. Anot jo, tokia frazė tik apibendrina pastaruoju metu vykstantį tėvystės žlugimą. L. Saxas tikina, kad būtent šis fenomenas ir kaltas dėl to, jog šiuolaikiniai vaikai nuolat serga įvairiomis ligomis, turi antsvorio, yra pernelyg nervingi ir nejaučiantys pagarbos nei sau, nei suaugusiems.
Scena restorane, anot psichologo, tai eilinis pavyzdys, kuomet pernelyg dažnai savo vaikams nusileidžiantys ir jiems įtikti bandantys tėvai galiausiai praranda savo autoritetą ir patys liaujasi pasitikėję savo valdžia.
„Teoriškai, tokių tėvų intencijos išties yra geros. Jie tiesiog nenori kelti konflikto tarp savęs ir vaiko, mat juos veda motyvas savo vaikus auklėti pagarbiai ir apgalvotai, taigi ne per paliepimus, o per mandagius prašymus. Tačiau realybėje – taip elgdamiesi tėvai rizikuoja prarasti savo autoritetą, ir tai ypač išryškėja prie pietų ar vakarienės stalo“, – savo naujausioje knygoje „The Collapse of Parenting: How We Hurt Our Kids When We Treat Them Like Grown-Ups“ rašo psichologas.
L. Saxas tikina, kad pastaruoju metu tokią griežtą taisyklę, kaip „jokio deserto, kol nesuvalgei savo brokolių“, pakeitė gerokai sušvelnintas klausimas su „kyšio“ užuomina: „Gal iš pradžių tris kąsnius brokolių? Tada jau galėsi valgyti ir desertą“.
Taip pat skaitykite: Jaukios valandos su šeima: 12 idėjų nuolatiniam klausimui „Ką veikti?“
Apie tai, kad pastaruoju metu tėvai kur kas dažniau klausia savo vaikų, o ne liepia jiems kažką daryti, rašo ir minėtoje knygoje cituojamas psichologas Gordonas Neufeldas.
Vis dėlto tas demokratiškas auklėjimas iškelia kitą problemą – namuose vaikas jaučiasi viršesnis už savo tėvus, o to būti neturėtų
„Intuityviai mes žinome, kad bet kokia prievarta sukelia pasipriešinimą, todėl toks tėvų auklėjimas atrodo natūralus, tačiau yra labai didelis skirtumas, kuomet mes klausiame savo vaikų, ką jie, pavyzdžiui, šiandien norėtų apsirengti, ir kai pradedame su jais konsultuotis tokiais klausimais, kaip tinkamiausia jiems mityba. Pastaruoju atveju tiesiog leidžiame savo vaikams vadovauti ten, kur jiems to daryti nederėtų, ir manyti, kad, suvalgę tuos žirnelius ar brokolius, jie mums padarė paslaugą“, – tikina psichologas.
Leonardas Saxas savo knygoje pabrėžia, kad tėvų ir vaikų elgesys prie pietų stalo yra pirmoji žlungančios tėvystės manifestacija ir būtent dėl šio elgesio atsiranda itin daug problemų dėl autoriteto. Psichologas tikina, kad tokio tėvų auklėjimo priežastys yra ganėtinai aiškios – jie nori, kad jų vaikai būtų auklėjami kiek kitaip nei jie patys.
„Šiuo metu jaučiamas ganėtinai akivaizdus auklėjimo kartų skirtumas. Nuėjome ilgą kelią nuo to laiko, kai į savo tėvą žiūrėdavome su juntama pagarba ir baime. Dabar vaikus auklėjame kitaip, nes nenorime, kad tą baimę jie justų. Vis tik nors priežastys išties yra geros, tėvai dar neišmoko tinkamai auklėti savo vaikų.
Dabar tėvai namuose nori sukurti demokratišką atmosferą, kuomet kiekvienas šeimos narys jaustųsi išgirstas ir gerbiamas, o jaunosios atžalos jau nuo pat vaikystės ugdytųsi nepriklausomybę. Dėl to griežtas auklėjimas šiuolaikinėje visuomenėje jau atrodo kaip atgyvenęs ir potencialiai žalingas vaikams. Vis dėlto tas demokratiškas auklėjimas iškelia kitą problemą – namuose vaikas jaučiasi viršesnis už savo tėvus, o to būti neturėtų“, – tikina psichoterapeutė Andrea Nair.
Anot jos, funkcionalus šeimos vienetas labai priklauso nuo vieno socialinio konstrukto, kurį šiuolaikinė visuomenė labai stengiasi išardyti, tai – hierarchija.
„Tėvai privalo savo vaikams būti autoritetu tam, kad būtų gerbiami ir vaikas jais pasitikėtų, taigi jiems derėtų grįžti atgal į vairuotojo sėdynę“, – psichoterapeutei pritaria ir Gordonas Neufeldas.
Kitaip, anot šeimos santykių ekspertų, pasekmės gali būti ilgalaikės ir neatitaisomos – pradedant vaikų valgymo įpročiais ir baigiant sugadinta jų psichologija.
„Nereikėtų savo vaikui įteigti, kad nesveikas maistas ar saldumynai jiems yra tam tikra dovana už gerus pasiekimus: gerai pasirodžius mokykloje, suvalgius keletą daržovių ar futbolo metu įmušus keletą įvarčių. Taip juk netiesiogiai siunčiama žinia, kad sveikas maistas yra skirtas tik nevykėliams“, – tikina L. Saxas.
Peržengę 20-ies metų ribą, tokie vaikai buvo kur kas labiau linkę į nervinę įtampą, depresiją, prastą sveikatą bei į įvairias priklausomybes.
Pastaruoju metu, pasak jo, itin didelė problema ir tai, kad šiuolaikiniai vaikai kaip niekada mažai juda, bet, kas yra ganėtinai ironiška, jie ir tinkamai nepasiilsi, nes prieš pat miegą įsitraukia į kompiuterinius žaidimus ar naršo telefone. O miego trūkumas, anot psichologo, ilgalaikėje perspektyvoje vaikams sukelia dėmesio sutelkimo sutrikimą bei hiperaktyvumą.
„Mūsų vaikai negimė jau mokėdami atskirti gerą nuo blogo“, – tikina L. Saxas ir atkreipia dėmesį į atliktus tyrimus, kurių metu paaiškėjo, kad vaikystėje suteikta pernelyg didelė laisvė mažiesiems, jiems suaugus turėjo daug neigiamų pasekmių. Peržengę 20-ies metų ribą, tokie vaikai buvo kur kas labiau linkę į nervinę įtampą, depresiją, prastą sveikatą bei į įvairias priklausomybes.
Taip pat skaitykite: Kai atskrenda gandrai: ko laukti ir tikėtis
Taigi, anot psichologo, autoritetas šeimoje itin svarbus, tačiau jo siekiantys ir savo vaikus auklėdami tėvai neturėtų pernelyg pasikliauti kitų tėvų patarimais ar visuomenės nuostatomis.
Tai ką gi daryti? Anot L. Saxo, atsakymas gali pasirodyti pernelyg paprastas, tačiau jis tikrai veiksmingas: „Nė vienas pirmagimio susilaukęs žmogus nežino, kaip tinkamai jį reikės auklėti. Auklėjimo išmokstama per bandymų ir klaidų metodą, tad nevertėtų savęs pernelyg stipriai bausti kaskart, kai juntate, kad jums nepasisekė“.
