Taigi, laikau save pilietiška, pareiginga ir atsakinga. Dalyvauju rinkimuose. Nevažiuoju be bilieto. Nemėgstu vėluoti. Nebijau pasakyti tiesos į akis (ne visada...).
Gyvenu dideliame mieste, turiu vyrą ir porą mokyklinio amžiaus vaikų. Dirbu didelėje kompanijoje. Pavasarį visiems teko staiga persiorientuoti prie nuotolinio darbo, vieniems sekėsi visai lengvai, kitiems sunkiau, tačiau greit įsivažiavome. Per vasarą pailsėjome, atsigavome, sugrįžome į darbo vietas. Rudenį didžioji dalis darbuotojų vėl išėjo dirbti iš namų, nes tai leidžia jų darbo specifika, be to, infekcijos atveju būtų didelis aukštos rizikos kontaktų skaičius. Tačiau ne mūsų padalinys. Mat mes dalį darbų atliekame tik kontaktiniu būdu.
Mūsų veiklos vykdyti neuždrausta, nurodymams nenusižengiame. Griežtėjant karantinui išeidavo vis naujos generalinio direktoriaus pasirašytos darbo tvarkos, mūsų darbo sąlygos irgi šiek tiek keitėsi; iš pradžių padalino kolektyvą į dvi pamainas ir dirbome vieną savaitę iš namų, o kitą darbo vietoje. Po to dar sugriežtino tvarką ir liepė vienu metu viename kabinete dirbti tik vienam žmogui. Tiesa, nepaminėjau, kad tik vienas mūsų skyrius teikia paslaugas kontaktiniu būdu (saugiai aptarnauja klientus), kiti padalinio skyriai tų klientų net nemato, bet vis tiek po vieną žmogų turėjo dirbti kabinete.
Įvaldėme ir Zoom'ą, ir Teams'us, ir viską, ko reikia mūsų veiklai. Bet ne, vienas žmogus turi būti, ir taškas.
Burbėjome, kad tai visai kvailas sprendimas, kad tegul darbe būna tik tie, kam būtinai reikia, o kiti mokame dar nuo pavasario dirbti iš namų. Įvaldėme ir Zoom'ą, ir Teams'us, ir viską, ko reikia mūsų veiklai. Bet ne, vienas žmogus turi būti, ir taškas. Juk jeigu nedegs kabinetuose šviesa, gali atrodyti, kad nedirbame ar panašiai. Kažkokia nesąmonė.
Vyras jau nuo rudens neišeina iš miegamojo, t. y. savo „darbo kabineto“, vyresnėlis sūnus jau nuo lapkričio pradžios mokosi tik iš namų. Pradinuką į mokyklą leidome, kasdien patys veždavome į mokyklą ir atgal, nesvarbu, kad tik pora stotelių, bet vis tiek saugiau, nei važiuotų viešuoju transportu. O aš ir toliau sėkmingai kas antrą savaitę besikeisdama su kolega tapu tapu į darbelį.
Pykau ant generalinio generalissimo, kad liepia, bet prieš vėją nepapūsi, kaip sakoma. Ir taip, turiu pripažinti, kad darbas darbe yra mažiau varginantis, nei namuose, kai tuo pačiu metu darai kokius 7 dalykus – pagal pamokų grafiką žadini gimnazistą, vežioji pradinuką, verdi pietus, primeni apie būrelių Zoom'us ir daliniesi kompiuteriu, tuo metu tvarkai reikalus telefonu, o paskui vakare po darbo valandų niekaip neatsiplėši nuo kompo, nes, na, užėjo įkvėpimas dirbti ar panašiai. Juokaudavome, kad darbe bent pailsime nuo namų.
Šiuo metu turbūt net ir skieptikai (feisbuke rastas antivakserių pavadinimas, labai geras lietuviškas terminas) žino koronaviruso simptomus mintinai: temperatūra, gerklės skausmas, kosulys. O ar pagalvojote, kad simptomu gali būti stiprus nugaros / juosmens srities skausmas? Tai va, ir aš ne.
Čia ir prasidėjo mano „savaitėlė“.
Pirmadienis
Mano pamaina darbe, mažiukui pagaliau prasidėjo atostogos, nebereikės vežioti. Naujoji vyriausybė vakar paskelbė apie nuo trečiadienio sugriežtinamą karantiną. Darbe kalbamės, kad gal jau ir mus „paleis“ dirbti iš namų pagaliau, bet naujienų nesulaukiame. Skauda nugarą, vakar gerai po mišką pasivaikščiojau, gal dėl to. Paprastai skaudėdavo vieną pėdą pastaruoju metu, nugaros niekad. Nu bet gal, ką čia supaisysi.
Vakare nugarą skauda taip, kad neberandu vietos.
Vakare nugarą skauda taip, kad neberandu vietos. Jeigu kas esate vaikystėje ravėję ilgiausias kolūkio cukrinių runkelių vagas, kai susilenkus vagos pabaigoje negali atsitiesti, nes baisu, kad sulūši, tai panašiai, tik gerokai stipriau. Nebegaliu nei sėdėti, nei gulėti, nei stovėti. Prisigeriu vaistų, susirandu vyro masažinį diržą nuo radikulito, po kurio laiko jau galiu „kvėpuoti“.
Randu SMS, kad iš paštomato reikia pasiimti siuntą. Rytoj.
Antradienis
Per naktį nugara pailsėjo, skauda, bet labai pakenčiamai, dėl visa ko pasiimu ibuprofeno, varau darban. Apie pietus vėl sustiprėja skausmas, įkalu vaistų. Popiet pasiekia ilgai laukta naujiena – nuo rytojaus darbe tik tie, kam būtina būti, visi kiti dirba iš namų. Valio, pagaliau.
Po darbo susirenku visus darbinius rakandus, pasiimu siuntą iš paštomato ir važiuoju namo. Visur kamščiai, tautiečiai gaudo už uodegos laimės paukštę, nes tik šiandien galima paskutinį kartą nusipirkti plytų, batų ir milijoną dovanų.
Kažko prastai jaučiuosi. Lyg gerklę skauda, lyg šaltis purto. Namie pasimatuoju temperatūrą, nėra. Vis tiek neramu, kažkoks bendras nuosilpis. Prisidarau arbatos, įsitaisau šiltai, scrolinu feisbuką ir nervinuosi. Galop vėlai vakare pakyla ir temperatūra. Nu pypt.
Prisidarau arbatos, įsitaisau šiltai, scrolinu feisbuką ir nervinuosi. Galop vėlai vakare pakyla ir temperatūra.
Trečiadienis
Vos gyva, silpna, svaigsta galva, nešioja į šonus, skauda nugarą, gerklę, galvą ir dar ką nors, temperatūra 37,2. Skambinu į polikliniką, kaip tik gydytoja dirba ryte, užsiregistruoju. Perskambina po pusvalandžio, viską papasakoju, siūlo užsiregistruoti testui. Nedarbingumo neimu, nes nepatikėsite, aš tikrai nepakeičiama :) Rimtai. Metų pabaiga, krūva ataskaitų ir lentelių, tokia pat krūva lentelių kitiems metams, o dar nuo sausio pradedam naują projektą, nu niekaip.
Gerai, kad gydytoja gera, leidžia man toliau dirbti, susikambinsime penktadienį. Išrašo receptinių vaistų nuo raumenų skausmo, gyvensiu :) Užsiregistruoju testui, artimiausias laikas po 2 dienų, penktadienį ryte. Apie savo įtartiną būseną pranešu skyriaus vadovui bei dviemskolegoms, su kuriais matėmės pastarąsias dvi dienas ir (o kodėl, o kodėl?) gėrėme kavą. Be kaukių, žinoma...
Šią dieną pamenu truputį kaip per rūką, vienu metu pagalvoju, kad durne tu durne, kodėl neėmei nedarbingumo, juk seniai liaudis sakė, kad jeigu duoda, tai imk. Savigrauža trunka neilgai, motyvuoju save tuo, kad jeigu čia korona, gal rytoj bus dar blogiau, reikia šiandien kuo daugiau nudirbti, aš juk supermoteris, aš galiu... Dienos raktiniai žodžiai yra arbata, tualetas, sofa ir kompiuteris ant kelių. Vakare - vaistų dozė, lova ir ate.
Ketvirtadienis
Jaučiuosi daug geriau. Va, ir suprask. Ir ko aš vakar čia plėšiausi, būčiau viską šiandien ramiai padariusi. Superdurnė, o ne supermoteris. Bet nėra kada savęs plakti, vėl darbai, pietūs, vaikai. Vyras pastarosiomis savaitėmis irgi iš posėdžių ir tarptautinių calls'ų neišlenda, visi savo kampuose, susitinkam tik prie stalo.
Gal visai man ne korona? Kiek skaičiau visokių istorijų, visi pasakoja, kad nors sirgo lengva forma, tačiau jautėsi itin prastai, vos iš lovos atsikeldavo. O aš tik vieną dieną lovoj pagulėjau. Tikrai, greičiausiai šiaip virusas arba gripas, kaip tik nuo gripo šiemet nepasiskiepijome, nes skiepų neliko per 5 dienas.
Vieną minutę guodžiu ir raminu save, kitą minutę graužiu ir naršau savo laiko juostoje, atsukinėju pastarųjų dviejų savaičių gyvenimo kiną, kur, kada, su kuo ir kiek bendravau, nuo ko galėjau apsikrėsti. Nepažįstu nė vieno žmogaus, kuris sirgo arba serga. Tiksliau, darbe vis pranešdavo, kad x darbuotojas iš x skyriaus susirgo, bet aš jų nei mačiau, nei ką.
Iš artimiausios aplinkos niekas nesirgo, mažiuko mokykloje viskas sureguliuota, buvo gal pora žinučių apie susirgusius, bet jie kituose aukštuose, negalėjo susitikti. Esu parsisiuntusi Korona stop programėlę. Praėjusią savaitę dėl įdomumo įlindau, nes pagalvojau, kad jokio pranešimo negavau per visą laiką. Rodė, kad 3 kartus buvau prie užsikrėtusiojo, dega žalia šviesa, žemos rizikos kontaktas. Plaukite rankas, dėvėkite kaukę, vėdinkite patalpas. Oi. Dabar rodo tik vieną.
Atsukinėju pastarųjų dviejų savaičių gyvenimo kiną, kur, kada, su kuo ir kiek bendravau, nuo ko galėjau apsikrėsti.
Nesergu. Sergu. Sergu, bet ne korona. Nesergu. Sergu. OMG, nusišausiu, tik neturiu su kuo. Pamažu susitaikau su nežinomybe, pradedu rašytis pastarųjų 14-os dienos kontaktus, savo maršrutus, dėlioju kaip dėlionę, nes tikrai ne viską pamenu. Bandau pagal sąskaitos išrašą įvykius atkurti. Pamažu sudėlioju svarbiausius akcentus. Visai įdomus ir įtraukiantis atminties lavinimo užsiėmimas, tik būtų gerai, kad ne tokiomis aplinkybėmis...
Penktadienis
Jaučiuosi panašiai kaip vakar. Vidutiniškai patenkinamai. Skauda gerklę, sausas kosulys, silpnumas, nuovargis, karščio bangos ir šaltas prakaitas, temperatūra. Beveik visą naktį nemiegojau. Kaip prieš egzaminą. Užmigau gal 3 ryto, prabudau prieš 6. Tai irgi neprisideda prie puikios savijautos.
8.50 – mano laikas. Maps'uose žiūriu, per kiek laiko nuvažiuosiu, dėlioju maršrutą, bijau pavėluoti, bijau važiuoti.... Nervai įsitepę kaip styga. Regis, ne lėktuvas, priims ir vėliau. Nuvažiuoju 10 minučių anksčiau. Ir čia mane ištinka baisus dalykas. Ne, ne eilė prie posto. Ne, ne tai, kad vieną pagaliuką kiša iki skrandžio, o su kitu du kartus bando pradurti smegenis. Visa tai dzin.
Čia man trenkia per smegenis vaizdas.
Už lango dar tamsu, šlapdriba. Stovi baltos didžiulės palapinės, pasipuošusios spalvotomis lemputėmis. Vidury aikštelės girliandomis apkarstyta eglutė. Nu toks tarsi šventinis žybsintis Kalėdų miestelis, trūksta tik čiuožyklos ir muzikos, kaip rodo filmuose... Bet kai tu žinai, ko čia atvažiavai, šis vaizdas toks makabriškas, kad norisi tik raudoti. Apverkti savo liūdną dalią, savo kvailą elgesį ir kaltės jausmą.
Paskambina šeimos gydytoja, pasikalbame, testą atlikau, atsakymo dar nėra, susiskambinsim antradienį, sveikite. Visą dieną laukiu. Negaliu susikaupti, nuo pietų e-sveikatą patikrinu n kartų.
Pietūs prisvyla, mažius atsisako valgyti. Pastaraisiais metais vis kovojame su jo nevalgumu. Tai jis to nevalgo, tai ano. Tai jis valgo tik vištieną ir jokios kitos mėsos, tai jis jau ir vištienos nebevalgo. Jau geriau badaus, bet nevalgo. Negaminsiu aš kelių patiekalų, ne restoranas čia jums, po šimts pypkių. Nevalgysi? Ir varyk į savo kambarį, atsirado čia mat ponas, sirgdama stengiuosi iš visų jėgų, šiek tiek apskrudo, pamanykite, negražu jam.
Giliai pakvėpuoju. Pavalgysiu, nueisiu atsiprašysiu. Ir nežiūrėkite čia smerkiamu žvilgsniu, man ir taip blogai. Po valandėlės nueinu, vaikas guli lovoje ir miega. Nu ir gerai, tegul pamiega. Pastarosiomis dienomis nebesupaisysi, kiek jis ten žaidė planšete ir kada miegot eidavo, visai kontrolė išslydo ir rankų.
Nevalgysi? Ir varyk į savo kambarį, atsirado čia mat ponas, sirgdama stengiuosi iš visų jėgų, šiek tiek apskrudo, pamanykite, negražu jam.
Baigiasi savaitės darbai, pagaliau lengviau bus, savaitgalis. Nu kur tas atsakymas jklmn??? Atsibunda mažasis, visas karštas ir raudonas, temperatūra 37,6. Aptemsta akys, suvokiu, kad pareina šakės. Pagaliau yra atsakymas. Rasta. RASTA. Ir vėl žemė iš po kojų slysta, viskas juk ir taip buvo aišku, kam reikėjo čia svaigti, kad gripas ar koks nors kitas pipas.
Galėčiau, tai nusigerčiau. Bet ir taip blogai, pagirių man nereikia. Susisiekiu su viršininku, užpildau darbo anketą apie susirgimą COVID-19 liga. „Nudžiuginu“ kolegas. Tikrai nusigerčiau. Dar reikia Korona stop programėlėje pranešti, kad užsikrėčiau. Ačiū, kad norite pranešti, kodą jums suteiks NVSC, galite kreiptis telefonu darbo metu arba rašykite el. paštu. Laiškų turbūt irgi savaitgaliais neskaito. Dvi dienas negausiu kodo. Tai pardon, priminkite man – koks tos programėlės tikslas?
Šeštadienis
Man jau geriau, mažius su temperatūra, skauda gerklę, bet visai žvalus. Susiskambinu su sese: „Nupirk man vaistų nuo gerklės skausmo, nes jau prie pabaigos, dar šiek tiek maisto. Neseniai visko Barbora atvežė, bet kad jau veši vaistus, tai prigriebk man duonos, varškės, VIŠTIENOS ir mandarinų. Šiukšles surinksim, pastatysim už durų. Imk tik su pirštinėm. Palik prekes prie durų, paskambink ir bėk iš čia. Nesakyk tėvams, nes nemiegos dvi savaites iš nervų. Pasakysiu, kai pasveiksim.“
Skaitau koronastop.lt. Gal galiu pati į kokią nors formą suvesti visus „įtariamuosius“? Ne, negaliu. NVSC su jumis susisieks. Laukiu.
Vakarop paskambina jaunuolis. Fone girdžiu šurmulį, jų ten daug. Susirandu užrašus, pasakoju, stengiuosi kuo aiškiau ir trumpiau, juk jie paskendę apklausose. Pasibaigus pokalbiui atsiunčia programėlės kodą, suvedu, ačiū, kad pranešėte.
Sekmadienis
Vyrui ir vaikams ateina SMS žinutės apie izoliaciją. Jums izoliacija iki Naujųjų metų. Per 24 valandas užpildykite anketas. Nedarbingumo reikia? Norite išsitirti? Administracinė atsakomybė. Baudžiamoji atsakomybė. Civilinė atsakomybė. ABC.
Viskas, epopėja baigta. Likę šeimos nariai dar nesusirgo. Paauglys ištisai savo kambary prie kompo, kontaktuojam pastaraisiais metais visai nedaug. Gal nesusirgs.
Vyras sako, kad truputį lenkia prie žemės, nori pogulio. Šiaip jis mėgėjas po darbo pasnausti, po to blūdija iki paryčių. Laisvai galėtų Ispanijoje gyventi, siesta-fiesta ir kiti dalykai. Tai gal čia tiesiog eilinis popietės miegas. Stebėsiu.
***
Ačiū, šiandien jaučiuosi gerai. Fiziškai. Bet morališkai visai ne. Jaučiu daug neigiamų jausmų.
Pyktį, kad paklusau šefui ir ėjau į darbą.
Kaltę, kad galėjau apkrėsti, o gal ir apkrėčiau mažiausiai 5 žmones.
Neviltį, kad nežinau, nuo ko ir kada apsikrėčiau.
Baimę, kad mano apkrėstieji nesusirgtų sunkia forma.
Liūdesį, nuovargį, nerimą, bejėgiškumą, tuštumą.
Ir viltį, kad viskas bus gerai.
Jau greitai.
Kada nors.
