Pernai meningokokinė infekcija nustatyta 81 Lietuvos gyventojui, iš jų 40 vaikų iki penkerių metų.
Pernai Lietuvoje nuo meningokokinės infekcijos mirė net 11 žmonių, iš jų 5 vaikai iki penkerių metų. Pastarosios mirtys – pačios skaudžiausios.
Jau kurį laiką Lietuvoje prieinami skiepai nuo meningokoko, tačiau jie yra labai brangūs ir mažesnes pajamas turinčioms šeimoms neprieinami. Po kelerių metų diskusijų valstybė visgi rado lėšų, ir nuo šiol visi norintieji turės galimybę savo vaikus paskiepyti nuo šios klastingos ligos.
Pernai Lietuvoje nuo meningokokinės infekcijos mirė net 11 žmonių, iš jų 5 vaikai iki penkerių metų.
Tiesa, Lietuvoje nemažai jaunų šeimų skeptiškai vertina skiepų efektyvumą ir įžvelgia daugiau neigiamų jų padarinių nei naudos.
„Tiems vaikams, kurių imuninė sistema nėra stipri, nėra tinkamai paruošta, yra gerokai sunkiau kovoti su šia infekcija, – studijoje teigė medikas V.Usonis. – Vieniems vaikams pasireiškia simptomai, o kiti gali nešioti meningokoko infekciją, nejausdami jokių požymių.“
– Kiek paplitusi ši infekcija visuomenėje?
– Didžiausią rūpestį mums kelia matomos sunkios ligos formos, tačiau visuomenėje nuo 5 iki 10 proc., o žiemos metu netgi daugiau, meningokoką nešioja be jokių klinikinių požymių. Taigi kiekvienas iš mūsų gali su šiuo sukėlėju susitikti, o mažiems vaikams per susipažinimo procesą su įvairiais aplinkos veiksniais, mikroorganizmais, taip pat ir keliančiais ligą, tai yra pirmas kontaktas, todėl ne visada yra lengvas. Be to, vaikai dažniau būna kolektyvuose, turi broliukų, sesučių.
Apibendrinant, kliniškai matomų ligos formų nėra tiek daug, bet mes visi galime susidurti su šiuo mikroorganizmu. Neseniai konsultavau absoliučiai sveiką vaiką, kurio nosiaryklėje atsitiktinai buvo išaugintas B tipo meninkokokas, kuris kitiems vaikams sukelia skaudžias pasekmes, noras tam vaikui viskas buvo gerai.
Kodėl vieni nešioja meningokoką nosiaryklėje ir jiems nieko, o kitiems per keliolika valandų įvyksta katastrofa, mes nežinome, todėl negalime įvardinti ir rizikos veiksnių. Šiandien akivaizdu viena – bet kas iš mūsų, bet kurisi š mūsų vaikų, kadangi jiems yra didžiausia grėsmė, gali su meningokoku susidurti.
– Jei nėra žinomi rizikos veiksniai, nėra žinomi ir apsisaugojimo būdai? Ar gali šiuo atveju padėti imuniteto stiprinimas?
– Kalbant apie imunitetą kaip apie bendrą organizmo grūdinimą, judėjimą, racionalią mitybą, tai tikrai nepadeda. Tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse, deja, miršta vaikai, kurie yra visiškai sveiki. Yra daug jaudinančių nuotraukų, kai vaikas žaidžia aikštelėje, o po keliolikos valandų jis jau guli reanimacijoje.
– Gyvename amžiuje, kai infekcijas, regis, jau išmokome valdyti? Kodėl taip sunku suvaldyti šią infekciją?
Šiandien mokomės iš naujo suprasti infekciją, kadangi mikroorganizmai yra mūsų kaimynai ir mūsų organizme jų tiek daug, kad patys jame esame mažuma. Ne visada su jais reikia kovoti, bet su tais, su kuriais riekia kovoti, labai padėjo antibiotikai. Mes tikėjomės, kad jie padarys perversmą ir įvyks stebuklas, tačiau stebuklas neįvyko. Mikroorganizmai prisitaikė. Prieš tą patį mengingokoką mano gydytojo praktikos pradžioje puikiai veikė penicilinas. Dabartinis meningokokas jam visiškai nejautrus.
Deja, mes iki šiol nežinome, kas atsitinka, kodėl iš nosiaryklės meningokokai patenka į kraują ir kodėl jie sukelia tokią katastrofą. Prielaidų yra įvairių, pavyzdžiui, žiemos sezonas, nes mirtys nuo meningokokinės infekcijos labai sutampa su gripu. Viena iš prielaidų, kad gripo virusas suardo nosiaryklės, viršutinių takų gleivinę sumažėja gynybiniai gleivinės pajėgumai ir atsidaro vartai įvairiems kitiems mikroorganizmams.
Turbūt yra visas kompleksas veiksnių, kuris atima mūsų gebėjimą pasipriešinti infekciją, deją, jų mes gerai nežinome.
– Vienas iš ligos požymių yra raudoni taškeliai, bėrimai, dėmės. Ar į juos reikia atkreipti dėmesį?
– Vienas taškelis nėra ligos pradžia – tai katastrofos pradžia. Čia galima palyginti su sniego lavina kalnuose. Tai mažas sniego gumulėlis, kuris išjudiną visą laviną, nušluojančius kaimus ir miestus.
Tas pirmasis taškelis yra būtent toks ženklas. Jis reiškia, kad ligonio kraujo sistema jau yra sugriuvusi, kraujas nebekreša, kraujagyslių pralaidumas sutrikęs, kraujas iš jų patenka į aplinkinius audinius. Ir tai tik vienas taškelis.
Deja, procesai progresuoja labai greitai - per keliolika valandų išsivysto kraujotakos sutrikimai kraujosruvos į tokius gyvybiškai svarbius vidaus organus, kaip antinksčiai, inkstai. Ir nepaisant modernių priemonių, kurias šiandien turime, žmonės miršta.
– Kokie liekamieji reiškiniai išsikapsčius iš šios ligos?
– Deja, liekamieji reiškiniai yra skaudūs. Jei pacientas išgyvena po žaibiško sepsio, dažnai ateityje jam reikia plastinių operacijų, kadangi didžiuliuose bėrimo apimtuose plotuose oda apmiršta, įvyksta nekrozė, kažkas panašaus į nudegimą – tokie pacientai ir gydomi kaip nudegę. Po gydymo lieka randai, kuriuos ateityje reikia koreguoti.
Kita didelė bėda – galūnių ir ausų kaušelių amputacijos, kai dėl apmirusių audinių nekrozė tokia gili, kad nebėra galimybės atstatyti kraujotakos. Tokių pasveikusių ligonių yra ir Lietuvoje.
Taip pat įrodyta, kad persirgusiųjų meningokoku emocinis, intelektualus potencialas yra mažesnis, vaikai blogiau mokosi, juos vargina nervų sistemos problemos.
– Kodėl meningokoko infekcijos mastai Lietuvoje tokie dideli?
– Tai dar viena mįslė. Taip, lyderiai yra Anglija, Airija ir Lietuva (ypač Vilniaus kraštas), kitose Europos šalyse sergamumas meningokoko infekcija yra gerokai mažesnis, tarkime, Vokietijoje. Todėl kitos šalys ir neinicijuoja masinės skiepų kampanijos.
– Žiniasklaidoje yra pasirodę abejonių dėl vaikcinos saugumo ir efektyvumo. Kaip jas pakomentuotumėte?
– Vakcina užregistruota 2013 m., ji pakankamai nauja, tačiau jeigu tam tikras produktas užregistruojamas Europos vaistų agentūroje, tai reiškia, kad jis atitinka visus saugumo ir veiksmingumo reikalavimus, kurie vakcinoms yra dar didesni nei vaikams.
Šia vakcina vaikai planine tvarka jau trejus metus skiepijami Anglijoje ir Airijoje, paskiepyta apie 3 mln. vaikų. Duomenys patvirtino, kad vakcina saugi ir veiksminga. Nėra mirties atvejų tarp pilnai paskiepytų vaikų šia vakcina. Kad susidarytų apsauga, turi būti įskiepytos trys vakcinos dozės.
Tiesa, ji sukelia pašalinį poveikį – bene kas antras vaikas po skiepo karščiuoja, tadau jau sukurta schema, kaip suvaldyti karščiavimą paprasčiausiu paracetamoliu.
– Kodėl ši vakcina nekompensuojama kitose išsivysčiusiose šalyse?
– Tai nėra susijęs su abejonėmis dėl saugumo, skaičiuojama daug kitų rodiklių. Pavyzdžiui, jeigu tokioje didelėje valstybėje, kaip Vokietija, nuo meningokoko miršta mažiau žmonių nei Lietuvoje, suprantama, kad problemos mastas yra visiškai kitoks. Taigi valdžia galvoja, ar gali išleisti tiek pinigų, skiepydama visus vaikus, esant tokiai santykinai nedidelei grėsmei.
– Dažnai tėvai baiminasi, kad gauti tiek skiepų kūdikiui per tokį trumpą laiką – didžiulis krūvis, o čia prisideda dar viena vakcina.
– Suprantu, kad kelia labai daug diskusijų ir emocijų, kad dar viena papildoma vakcina bus skiepijami dviejų ir keturių mėnesių kūdikių, ar tai nėra per didelis krūvis jiems. Vienareikšmiai ne, nes kūdikio imuninė sistema, jos veiksmingumas nepalyginamai didesni nei suaugusiųjų. Skamba neįprastai, bet iš tiesų ją galima palyginti su kariuomene. Priimti nauji šauktiniai, tai didelis potencialas, bet jie dar nieko nemoka. Taigi kūdikio imuninė sistema viską turi, bet ji dar neišmokyta. Jai reikia arba mokymų – tai vakcinos įskiepijimas, nes jeigu prasidės liga, tai jau karas.
Iš tiesų antigeno krūvis skiepijant vakcinas nepalyginamai mažesnis už krūvį, su kuriuo susiduria kūdikio imuninė sistema neutralizuojant tas išsigimusias struktūras, kurios nuolat atsiranda mūsų kūne dalijantis ląstelėms. Tai įrodyta moksliškai. Be to, vakcinos labai tobulėja, stengiantis, kad vaikui būtų įskiepyta tik tai, ko reikia apsaugant nuo ligos. Paprastas pavyzdys. Prieš daug metų vakcina nuo kokliušo turėjo apie 3 tūkst. baltymų. Dabartinė vakcina turi vos 2–5 baltymus.
– Ką patartumėte tėvams, kurių vaikai yra vyresni ir nepatenka į nemokamų skiepų programą?
– Į šią programą pateks vaikai, gimę po gegužės 1 d. Tai jautri situacija, nes ką bepradėtume, visada būna diena prieš tai. Aš rekomenduoju skiepyti savo lėšomis. Deaj, tai ne tik medicininė, bet ir socialinė problema, kadangi skiepas kainuoja apie 70 proc. eurų, pirmieji skiepai kainavo apie 150 eurų, tai labai juntama suma, kuri prieinama ne kiekvienai šeimai. Deja, šiandien kitos išeities nėra. Net jei tikimybė susirgti yra vienas procentas, atsitikus nelaimei tai neguodžia.
Beje, po mažų vaikų antra rizikos grupė yra paaugliai. Tai mokyklas baigiantis, į universitetus stojantis jaunimas, tačiau šiems jaunuoliams skiepai nekompensuojami niekur Europoje.
Daugiau - tiesioginės vaizdo konferencijos įraše.
