Būdama studentė, Vilma draugavo su vaikinu, abu buvo vienas kitą įsimylėję, tačiau netikėtai mergina pastojo. Kaip pati sako, tuo metu ji dar gyveno su tėvais, niekur nedirbo, todėl galvoje kilo gausybė klausimų, kaip reikėtų išlaikyti vaiką.
„Iki tol aš visiškai negalvojau apie motinystę. Sužinojusi apie nėštumą, pasimečiau, nežinojau, ką daryti. Kai gydytoja paklausė, ar gimdysiu, man tarsi atsivėrė papildoma išeitis – nėštumo nutraukimas. Tu supranti, kad nuo šiol gyvenimas pasikeis, nepriklausomai nuo to, ar gimdysi, ar pasidarysi abortą. Man atrodė, jog panaikinus užsimezgusį vaisių, kuris kelia įtampą, viskas išsispręs, – prisimena Vilma. – Mes abu buvome pasimetę ir prašėme patarimo iš artimiausių žmonių. Draugas kalbėjo telefonu su savo seserimi ir aš girdėjau, kaip ji sakė nesigadinti sau gyvenimo.“
Vis dėlto problema neišsisprendė ir Vilmai teko išmokti gyventi su kasdien jaučiama baime, gėda ir kalte. Po kelių mėnesių nutrūko ir merginos santykiai su vaikinu, su kuriuo pora niekada daugiau nesikalbėjo apie atliktą abortą.
„Iš pradžių draugas galvojo, kad galbūt galėtume vaikelį auginti, bet kitą dieną persigalvojo ir pradėjo sakyti, jog dar ne laikas, būtų per anksti tapti tėvais, – sako V.Ramašauskaitė. – Jis man padavė piniginę, kad pasiimčiau tiek, kiek reikia pinigų, nes aborto atlikti ėjau viena. Kai grįžau, jokių klausimų nesulaukiau. Mums nesinorėjo liesti žaizdos – tai yra priežastis, kodėl niekas šia tema nekalba.“
Atlikus abortą, Vilma iš pradžių pajautė palengvėjimą, pagalvojusi, kad galės toliau gerai gyventi. Tačiau kaltės jausmas niekur nedingo – moteris vis laukė, kol jaučiamos emocijos praeis, bet galiausiai suprato, kad taip bus visą gyvenimą.
„Baimė, gėda kaip šešėlis kabo virš tavęs, jautiesi nerami, vis dairaisi, ar niekas apie abortą nesužinojo, svarstai, kas bus toliau. Kai supranti, kad tai niekada nesibaigs, pradedi galvoti apie savižudybę. Nekenčiau savęs, nes nei vaiką sugebu pagimdyti, nei nusižudyti. Paskui išmoksti gyventi nebejausdama ir viską užspausdama savyje. Taip gyventi tikrai nėra patogu“, – neslepia V.Ramašauskaitė.
Tėvams apie atliktą abortą Vilma prisipažino tik po 12 metų – mama į žinią sureagavo jautriai, o tėtis supyko, nes prarado anūką. Savo tėvų emocijas V.Ramašauskaitė supranta ir pripažįsta, kad jeigu galėtų sugrįžti į praeitį turėdama dabartinį suvokimą, tikrai pasirinktų gimdymą.
„Yra krizinio nėštumo centrai, artimieji, kurie gali padėti... Dar nesutikau nė vienos moters, kuri gailėtųsi, kad pagimdė. O tų, kurios nepagimdė ir gailisi, yra labai daug“, – sako Vilma.
Visą pokalbį su Vilma žiūrėkite įraše:
