Mergina yra išgirdusi: „Su tokia negalia niekur nepritapsi“
Iš Šalčininkų rajono kilusi Saulė turi fizinę negalią, ji neįgaliojo vežimėlyje yra įkalinta nuo gimimo ir turi vos 20 proc. darbingumą. Merginai yra tekę kreiptis bent į keliasdešimt darbdavių ir visur ji sulaukia to paties neigiamo atsakymo.
„Tiesą sakant, man tiktų bet koks darbas, svarbiausia, kad priimtų, tačiau neigiami atsakymai jau varo į neviltį. Kažkada norėjau tapti veterinare arba socialine darbuotoja, nes mėgstu rūpintis kitais, bet norėti yra viena, o realybė greitai nuleidžia „ant žemės“.
Bandžiau ieškoti ir paprastesnio, tačiau mano sielai artimo darbo gyvūnų prekių parduotuvėse ar tapti aukle, tačiau ir ten nepriėmė, nes esu su negalia, nes sėdžiu vežimėlyje.
Darbdaviai, paklausę, kiek procentų mano darbingumas, tik pagūžčiodavo pečiais ir prašnekdavo apie brangiai kainuojantį darbo vietos pritaikymą, apie sunkią adaptaciją ir nenorą rizikuoti, vienos įmonės personalo skyriaus darbuotoja yra netgi išlydėdama prasitarusi – su tokia negalia niekur nepritapsi“, – pasakoja pašnekovė pranešime žiniasklaidai.
Diskriminacja nuomojantis būstą
Mergina vidurinę mokyklą baigė besimokydama namuose, vėliau mokėsi Vilniaus Valakupių profesinio reabilitavimo centre, kur mokėsi odos dirbinių meno. Tačiau svajonės pradėti savarankišką gyvenimą jai teko atsisakyti dėl gyvenimo bei darbo vietų nepritaikymo neįgaliesiems.
Vienos įmonės personalo skyriaus darbuotoja yra netgi išlydėdama prasitarusi – su tokia negalia niekur nepritapsi.
„Kartais pajuokauju, kad reiktų visiems neįgaliesiems susivienyti ir ant kiekvieno pastato klijuoti lipdukus, su užrašu „Įrenkite liftą“ arba „Pritaikykite įėjimą visiems“.
Kai norėjau pradėti gyventi savarankiškai ir ieškojau buto nuomai, galima sakyti, patyriau šoką. Butų, kurie pritaikyti žmonėms su judėjimo negalia, nuomos kaina prasideda nuo 300 Eur, o nepritaikytų – nuo 150 Eur. Kur logika – iki šiol nesuprantu. Juk akivaizdu, kad žmonės be negalios šiandien Lietuvoje turi kur kas platesnes galimybes kurti savo ateitį ir užsidirbti daugiau nei neįgalieji“, – sako ji.
Namie augina keturis šunis ir tris kates
S.Stankevičiūtė neslepia susidurianti ir su išankstiniu, stereotipiniu darbdavių požiūriu į negalią turintį žmogų.
„Tik pamato, kad sėdžiu vežimėlyje, ir viskas, nesutinka priimti į darbą, sako, kad nesugebėsiu, man bus per sunku. Bandau argumentuoti sakydama, kad iš pradžių bent leistų pabandyti, o tuomet smerktų, tačiau niekas nereaguoja. Jie nusprendžia už mane, kad man bus per sunku“, – skaudžia patirtimi dalijasi Saulė.
Visgi S.Stankevičiūtė savo pomėgių ir su tuo susijusios veiklos taip lengvai atsižadėti neketina ir jais užsiima namuose.
„Nors gyvenimas man sunkumų tikrai nepašykštėjo, tačiau nuo pat mažens patiriu didžiulę artimųjų ir draugų meilę bei šilumą. Galbūt tai užkrečiama, nes ir pati jaučiu, kad noriu prižiūrėti ir rūpintis kitais. Todėl namuose auginu keturis šunis ir tris kates, esu gamtos vaikas, daug laiko praleidžiu keliaudama, taip pat mėgstu piešti ir kone kiekvieną dieną leidžiu laiką su sesers vaikais“, – sako Saulė.
Simonos Kunigonytės, Dirbančių neįgaliųjų asociacijos (DNA) atstovės, komentaras
Ji teigia, jog tokių ir panašių istorijų tikrai netrūksta, o su informacija apie neįgaliųjų įsidarbinimo problemas susiduria nuolat.
„Diskusijų apie neįgaliųjų įdarbinimo sistemos pokyčius Lietuvoje daug, tačiau konkrečių problemos sprendimo būdų – stinga. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos siūlomi pakeitimai yra atitolę nuo realybės ir ypač žmonėms, turintiems sunkiausią neįgalumą vargu, ar kaip nors padėtų, nors ir deklaruojama priešingai.
Bet kokia negalia mūsų visuomenėje vis dar yra stigma.
Kita vertus – bet kokia negalia mūsų visuomenėje vis dar yra stigma. Pasisakome už pokyčius, už išeičių paiešką, tačiau būtina, kad jie nebūtų deklaratyvūs, o realiai veiktų. Ypač daug patirties įdarbinant neįgaliuosius bei pritaikant darbo aplinką yra sukaupusios socialinės įmonės, tačiau panašu, kad siekiama sukurti sistemą nuo nulio tikintis, kad situacija pagerės“, – sako S.Kunigonytė.
Pasak jos, tokių žmonių kaip Saulė gyvenimo istorijos Lietuvoje jau tapo rutina, todėl į jas reaguojama atsainiai. Didžiausią apmaudą kelia, kad ir taip sudėtingai gyvenantys neįgalieji pasirenkami vis naujiems eksperimentams, net nesistengiant įsigilinti į esamą situaciją, bandyti tuos eksperimentus bent kiek rimčiau pagrįsti.
